Achalaja linktelėjo, paleido į lubas dūmų srovelę ir supratingai šyptelėjo.
— Ir kas gi jau paskambino svarbiu mums klausimu?
— Štai tie veikėjai, — Igoris Vasiljevičius ištiesė pavaduotojui
lapelį. — Gal ne visi jie rengiasi mūsų atsisakyti, bet jeigu kas nors rengiasi, tai reikia padaryti taip, kad viskas pavyktų. Na, ką aš tau aiškinu, tu pats viską supranti, jau dešimt kartų tai svarstėme.
— Gerai, aš jiems paskambinsiu. O advokatas? Tu su juo jau kalbėjai?
— Kol kas ne. Nenoriu, kad jis ką nors įtartų, kuo mažiau žmonių žinos, tuo geriau. Kai tik tu man praneši apie bent vieną sužlugusią sutartį, aš tuoj pat su juo susisieksiu, pradėsiu rautis plaukus, piktintis, reikalauti mano gero vardo atstatymo ir piniginės nuostolių kompensacijos. O kol kas aš tyliai išgyvensiu — mūsų firma šlykščiai apšmeižta.
— Tau geriau matyti, — Achalaja užgesino peleninėje cigaretę, įsikišo į kišenę žiebtuvėlį ir gautą iš Čuikovo lapelį. — Einu skambinti. O tu pradėk sielotis, tik ne tyliai, o garsiai, kad visi žinotų.
4 SKYRIUS
Lietus merkė be perstojo. Lyti ėmė dar naktį, ir dabar, trečią valandą dienos, Nastia vis dar girdėjo sausą smulkių vandens lašelių traškėjimą į stiklą ir skardą. Toliau atidėlioti pasivaikščiojimą nėra prasmės, po valandos ateis medicinos seselė daryti masažą, o paskui pradės temti. Ne tokia jau Nastia Kamenskaja bebaimė, kad patamsiais eitų į mišką pasivaikščioti. Galima, žinoma, eiti ne kairėn nuo namo į mišką, o į dešinę, kitų namų pusėn, bet jai kažkodėl nesinorėjo. Ją gali pastebėti, pamatę naują žmogų, prikibs su klausimais, kas tokia, kodėl gyvena Diužino name. Veltis į kalbas ir naujas pažintis ji neplanavo. Nesakytum, kad ji slėpėsi ar laikė paslaptyje, jog gyvena Bolotnikuose, visai ne. Juk visas medicinos punktas ir taip žino, kad ji čia, ir parduotuvėje tai žino, šiandien jau jai atvežė užsakytos duonos, džemo ir sviesto. Tiesiog ji neturi ūpo bendrauti su pašaliniais.
Nuspręsta — reikia surinkti kojas, lazdą, drabužius į vieną vienetą ir nešti, tiksliau, vilkti tą vienetą į promenadą. Šiandien jau trečiadienis, laikas pridėti minučių ir padidinti jų skaičių iki dvidešimties. Negali sakyti, kad koja labai jau greitai sveiko, jai ir 75
penkiolikos minučių buvo per daug, kad Nastios akyse pasirodytų ašaros ir ją išpiltų prakaitas, bet vis dėlto... Vis dėlto, kai užvakar ji suprato, kas ją graužia, jai pasirodė, kad šiek tiek palengvėjo. Vos vos. Bet juk palengvėjo. Ar jai tik pasirodė?
Gobtuvas, žinoma, galvą dengė, bet veido nuo lietaus vis tiek neapsaugojo, vėjo gūsiai bloškė drėgmę į skruostus ir lūpas, vanduo smakru ir kaklu tekėjo po šerpe, ir visa tai buvo ganėtinai bjauru. Tačiau Nastia kantriai slinko keliuku į miško gilumą, dešimt minučių pirmyn, dešimt — atgal ir galvojo apie tai, kaip susitvarkyti su problema. Taip taip, su ta pačia.
Buvo jos gyvenime dar vienas vyras, apie kurį ji nepagalvojo, kai perkratė visus įmanomus variantus. Ir kai tik ji tai prisiminė, tai iš pradžių baisiai nustebo, kaipgi galėjo jį užmiršti, juk visų pirma apie jį ir turėjo pagalvoti, bet paskui suprato, kad čia ir yra to galvosūkio esmė. Todėl ir neprisiminė, kad nenorėjo prisiminti. Todėl ir neprisiminė, kad problema būtent jis, o tiksliau, santykiai su juo, ir ji tą problemą rūpestingai nukišo į kamputį, o dabar pati prieš save vaidina, kad viskas gerai, tiesiog geriau ir būti negali.
Jos naujasis viršininkas — Viačeslavas Michailovičius Afa-nasjevas. Jos buvęs bendrakursis trejetukininkas ir paskaitų pra-leidinėtojas, smulkus spekuliantas, alaus ir futbolo mėgėjas. Kai jis pakeitė išėjusį į pensiją pulkininką Gordejevą, Nastią apėmė siaubas: po išmintingo ir patyrusio Bandelės pasidaryti pavaldine Afonios, kurį ji niekino ir kurio nemėgo dar studentavimo laikais ir su kuriuo po universiteto nė karto nebuvo susitikusi!
Ir nuo pirmos bendros jų darbo dienos Petrovkoje naujojo viršininko ji nepamilo. Negana to, ji šito ir neslėpė. Ir net dar daugiau, ji atvirai pasakė Afanasjevui, kad nors ir dirbs jam vadovaujant, bet niekada jo negerbs. Štai ir atsakyk dabar, kodėl ji taip pasielgė? Kad patenkintų savimeilę, išdėtų, ką galvoja, o paskui savimi didžiuotųsi: štai atseit kokia aš kieta ir drąsi, nepabijojau išsakyti viršininkui teisybės! Viešpatie, kokia kvailystė! Niekada panašūs motyvai jos elgesio neskatino. Tada kodėl? Juk suprato, negalėjo nesuprasti, kad nuo tos akimirkos jos darbas skyriuje, kuriam vadovauja Afonia, pavirs lėtu nesibaigiančiu pragaru. Kad jis pradės jos nekęsti ir nežinos, ką daryti, nes jam pakaks proto už įžeidimą nekeršyti, bet ir atleisti jai jis negalės.
Ir kas gi atleistų? Nuo tos dienos papulkininkė Kamenskaja kelia jam vien susierzinimą ir yra negatyvių emocijų šaltinis. Todėl jie negali normaliai bendrauti ir spręsti tarnybinių klausimų. Afonia, kiek įmanoma, bando ją ignoruoti, o kai tai neįmanoma, tai tarp jų kyla tokia įtampa, kad elektros energija galima būtų aprūpinti visą Krasnojarsko kraštą. Arba Chabarovsko. Rezultatas: lygiai pusę tarnybinio laiko ji galvoja apie nusikaltimus, kuriuos reikia atskleisti, o kitą pusę gaišta tam, kad kaip nors gudriai išsisuktų ir išvengtų tiesioginio bendravimo su viršininku. Ji negalėjo su malonumu eiti į darbą ir džiugiai apie jį galvoti, kaip kad būdavo prie Gordejevo per penkiolika jų bendros tarnybos metų. Praeitą pavasarį ji — negirdėtas dalykas! — pasiėmė nedarbingumo lapelį, vos pasirodžius pirmiems peršalimo požymiams ir sąžiningai išbuvo namie visas dešimt dienų, per kurias trupučiuką kosčiojo ir lengvai slogavo. Tokį dalyką ji leido sau pirmą kartą gyvenime, štai kaip nesinorėjo eiti į darbą. Matyt, ir koją skauda kaip tik todėl, kad jai mirtinai nesinori grįžti į savo kabinetą ir bendrauti su Afonia. Ne, oi, ne be reikalo ji sakė Koliai Selujanovui, kad dirbtų sėdėdama namie ir nesusitikdama su viršininkais. Žodžiai tarytum išsiveržė iš pasąmonės. Kai ji juos pasakė, suprato, kad čia ir yra jos problema. Ji susigadino santykius su Afanasjevu ir dabar bando kaip strutis slėpti galvą smėlyje, išvengti kontaktų su juo ir sugalvoti, kaip čia viską sutvarkius, kad ir darbą dirbtum, ir į darbą nereikėtų eiti. Bet taip problemos neišspręsi. Jeigu santykiai sugadinti, negalima apsimesti, kad jų apskritai nėra. Reikia pačiam sau prisipažinti, kad jie blogi, ir pasistengti suprasti, ko tu nori: kad jie pasidarytų normalūs ar liktų, kokie buvo. Ar kad jų nebūtų visai. Nori, kad jų nebūtų — rašyk raportą ir išeik, daugiau su tuo žmogum niekada nesusitikinėk ir nebendrauk. Neišeini?
Tau tokie santykiai priimtini? Bet ne, juk visiškai aišku, kad tokie nepriimtini, jog net į mėgstamą darbą nesinori eiti. Vadinasi, tu nenori, kad santykiai išliktų blogi. Tada lieka viena — tu nori, kad jie taptų normalūs. Gali būti, kad tu pati sau neprisipažįsti, kad to nori, bet juk kito kelio nėra, juk tu pati ką tik tą formulę išvedei: arba normaliai, arba blogai, arba niekaip. Taip išeina, Kamenskaja, kad turi tik vieną kelią. Tu santykius sugadinai, tau ir reikia juos pataisyti. Bet kaip? Kaip tai padaryti? Nueiti ir atsiprašyti, 77
prisipažinti kalta? Ar nieko nesakyti, o be žodžių ateiti į kabinetą su buteliu ir pasiūlyti išgerti? Brr!
Tokia perspektyva Nastią net nupurtė. Ji apskritai nemėgo alkoholio ir galėjo gerti tik martinį, bet irgi labai retai. Su viršininku susitaikymo ženklan tektų gerti degtinę arba konjaką, saldus lengvas gėrimas čia, kaip sakoma, nepraeitų.
Na kodėl, kodėl ji buvo tokia kvailė? Kodėl ji pasakė Afanasje-vui, kad jis blogas žmogus ir ji jo negerbia? Ar jis klausė jos nuomonės? Klausė, ką ji mano apie jį kaip apie žmogų ir profesionalą, ar jį gerbia? Ne, neklausė. Jos nuomonė jo tuo metu visiškai nedomino. Tai ko ji lindo su savo pareiškimais ir vertinimais?
Beje, įdomiai išeina... Kaip ten Diužinas sakė? Nedaryk, nesakyk ir nemanyk nieko, ko tavęs neprašo... Tiksliai, taip ir išėjo! Neklausia — neatsakyk. Neprašo pasakyti savo nuomonės — sėdėk ir tylėk kaip pelė po šluota. Apskritai keistas kažkoks dėsnis, bet, matyt, teisingas. Tiek to, apie dėsnį ji paskui dar pagalvos, o dabar jai svarbu suprasti, kokios vidinės paskatos veikė ją tuo lemtingu momentu viršininko kabinete, jei ne noras pasididžiuoti savo pačios narsa.