Maždaug pusę pirmos po vidurnakčio jai paskambino miesto telefonu. Julia iš pat pradžių įspėjo, kad laukia skambučio. Kadangi jos mobiliojo baterija buvo nusilpusi dar dieną, kiekvieną akimrką jis galėjo užgesti, o įkroviklis namie, todėl ji davė Kričeveco stacionarinio telefono numerį, nes žinojo, kad vakare bus pas jį svečiuose. Tai štai, jai paskambino, kalbėjosi ji virtuvėje, o apie ką — niekas iš buvusių kambaryje negirdėjo. Iš virtuvės Julia grįžo kažkokia, kaip sakė Kričevecas, perdaryta, pabalusi, lūpos sučiauptos, ir paprašė
Ostrovskio mašinos raktelių, girdi, ji turinti trumpam išvažiuoti su reikalais. Žadėjo grįžti po kokių keturiasdešimties minučių, daugiausiai po valandos — juk naktį kelias laisvas ir kamščių nėra. Ir Ostrovskis, ir namų šeimininkas buvo jau gerokai įsilinksminę, gyvenimas jiems atrodė rožinis ir šilkinis, ir jie ramia širdim išleido merginą, o patys atsidavė užstalės malonumams.
Po valandos Julia negrįžo, negrįžo ji ir po dviejų valandų, ir po trijų. Trečias žmogus namuose buvo artima Kričeveco pažįstama, kuri gėrė ne tiek daug kaip vyrai ir galėjo sąlyginai blaiviai protauti. Kaip tik ji ir sunerimo pirma, tačiau neblaivūs kino veikėjai rimtai jos nerimo nepaisė, kadangi į laikrodį nežiūrėjo ir laikas jiems buvo sustojęs. Penktą ryto jie pagaliau suprato, kad Julia taip ir negrįžo, bet pripaišė tai nepareigingam ir neatsakingam jaunos aktorės charakteriui. Daug kartų yra buvę, kad ji ilgam įstrigdavo kažkokiose atsitiktinėse kompanijose, nors rengdavosi važiuoti visai į kitą vietą ir visai ką kita daryti. Jos mobilusis išsijungė, kadangi baterija galiausiai išsikrovė, o kad galėtų pati paskambinti, jai ir į galvą neatėjo, ant kitų jai visada būdavo nusispjaut.
Ostrovskį paguldė miegoti Kričeveco namuose, pats Kričeve-cas, pavargęs nuo kovos su alkoholiu, irgi prigulė pailsėti. O An-tono pažįstama, kitaip tariant, jo meilužė arba, kaip rašo milicijos protokoluose, sugyventinė dešimtą ryto neteko kantrybės ir pradėjo skambinti numeriu, kuriuo galima sužinoti apie nelaimingus atsitikimus, ir į miliciją. Jai pasiūlė prisistatyti, duoti savo adresą ir telefoną, sėdėti namie ir laukti milicijos darbuotojų, kurie netrukus atvažiuos, viską paaiškins ir pateiks kelis klausimus.
Juliją Chalipovą rado apie šeštą ryto už Kolcevaja automagistralės. Ji gulėjo šalia atdaros Ostrovskio mašinos, ant galvos jai buvo užmautas ir virve ant ilgo kaklo aprištas polietileninis maišas. Teismo medikas apžiūrėjo ją šeštą su trupučiu ryto ir nesvyruodamas pasakė, kad mirtis ištiko apie antrą valandą nakties. Mašinos priekyje matėsi charakteringos žymės, kurios atsiranda, kai mašina dideliu greičiu numuša žmogų. Tuoj pat telefonu kur reikia pasiteirauta, ir gavę atsakymą sekliai nutarė, kad Julija Chalipova savo mįslingos išvykos „su reikalais" metu pervažiavo moterį su vaiku ir pabėgo iš įvykio vietos nesustojusi ir nesuteikusi jiems pagalbos. Nukentėjusieji žuvo.
Kodėl ji nesustojo? Nejau jos požiūris j žmones tapo toks siaubingai ciniškas? Ar ji buvo įbauginta ir gelbėjosi bėgdama, o tokioje situacijoje bet koks sustojimas, bet kokia pauzė grėsė jos pačios gyvybei?
Vadinasi, gali būti, kad paskalos apie kitą galingą meilužį ir jo grasinimus — ne tokios jau ir paskalos?
Viešpatie, kaip nuo viso šito plyšta galva... O ar nespjovus į tarnybines pareigas ir nenuvarius į Bolotnikus pas Kamenskają? Tegul ir ne apie reikalus pakalbėti, tai bent oro įkvėpti ir lengvu niekuo neįpareigojančiu pokalbiu atgauti kvapą. Vienu metu lyg atsitiktinai išgirsti ir dalykinę mintį.
Kolia Selujanovas buvo teisus, tvarkingų žmonių stalinis kalendorius iš tikrųjų atspindi jų charakterį ir gyvenimo būdą. Ko verti, pavyzdžiui, vien užrašai apie gimtadienius! Galinos Vasiljev-nos Aničkovos kalendoriuje jų buvo kas trečias ketvirtas puslapis, vadinasi, žmonių, kuriuos ji rengėsi sveikinti, irgi buvo ne mažiau kaip šimtas. Nastia mintyse paskaičiavo, kiek žmonių per metus ji sveikina pati, ir tas skaičius pasirodė tiesiog juokingas. O juk vien tai jau rodo ir dėmesį žmonėms, norą suteikti jiems malonumą, ir charakterizuoja platų pažinčių ratą. Taigi pavadinti amžinatilsį Aničkovą vieniša niekaip neišeina.
Užrašai taip pat rodė, kad Galina Vasiljevna stropiai savimi rūpinosi, du kartus per savaitę lankė lengvojo kultūrizmo centrą ir išbūdavo ten ne mažiau kaip dvi valandas, kartą per savaitę ėjo pas kosmetologą, kas mėnesį — pas kirpėją ir manikiūrininkę (sprendžiant iš laiko, kuris buvo skiriamas kalendoriuje manikiūrui, Aničkova darė ir pedikiūrą), kartą per pusmetį pasirodydavo stomatologui ir ginekologui. Praėjusiais metais per dešimt mėnesių ji tris kartus buvo išvažiavusi ilsėtis į užsienį, kaskart į kitas šalis, o tai liudijo užrašai apie vizitus į Vokietijos, Italijos ir Čekijos pasiuntinybes.
O kalbant apie kineziologinę veiklą, tai ji atrodė taip... Pagrindinė klientų (ar pacientų, Nastia nežinojo, kaip teisingai vadinti žmones, kurie naudojosi Galinos Vasiljevnos paslaugomis) dalis lankė ją maždaug po dešimt kartų. Matyt, kursą sudarė dešimt seansų, būtent taip tvirtino Izolda Valerjanovna, su kuria Nastia ilgai kalbėjosi apie Aničkovą dar ligoninėje. Kai kurie pacientai ateidavo kartą per savaitę, kai kurie — rečiau, kartą per dvi savaites, buvo ir tokių, kurie lankė kineziologę ir dažniau — du kartus per savaitę. Kai kurie pasitenkindavo dviem trim seansais, kai kurie apskritai ateidavo tik kartą ir daugiau jų pavardžių kalendoriuje nesimatė. Tačiau tai galėjo būti ir ne pacientai, o žmonės, susitikdavę su Aničkova dėl kitų priežasčių. Nors greičiausiai tai vis dėlto buvo pacientai. Skrupulingoji Galina Vasiljevna šalia užrašo apie pirmąjį vizitą visada pažymėdavo, kieno rekomenduojamas žmogus skambina ir prašo priimti. Pavyzdžiui: „15.30 — Tatjana Vaščuk (nuo Lidijos Pavlovnos)". Ir čia pat pačios Vaščuk telefonas. Pagal tokią tvarką Nastiai pavyko apskambinti visus, kurie lankėsi seansuose savaitę prieš penktą, šeštą rugsėjo dienas ir savaitę po tų dienų. Nieko ypač nepaprasto ji neišsiaiškino. Aničkova buvo teatre, apie tai ji pasakojo savo pacientei, bet ne penktą, šeštą, o rugsėjo septintą, ir apie tai yra įrašas atitinkamame lapelyje. Apskritai visi jie kaip vienas tvirtino, kad Galina Vasiljevna šnekėjosi su pacientais apie juos pačius, o ne apie save, juoba ne apie kitus pacientus, kitaip tariant, nieko jiems apie savo ir kitų gyvenimą nepasakojo ir niekuo nesidalijo.
Taip pat paaiškėjo, kad Aničkova dirbo ne tik savo namuose, bet važinėjo į namus ar net į ligoninę pas tuos ligonius, kurie neturėjo galimybės lankytis pas ją, kaip kad buvo, pavyzdžiui, su ta pačia Izolda Valerjanovna, kuri sirgo artroze.
Apskritai remiantis ankstesnėmis nukentėjusiosios nuotraukomis ir žiniomis iš jos įrašų kalendoriuje, galima buvo sakyti, kad Galina Vasiljevna Aničkova buvo graži ir linksma moteris, organizuota, energinga, darbinga ir nenuilstanti (kai kuriuos pacientus ji priimdavo ir vėlai vakare), atvira ir draugiška, mėgstanti avangardo teatrą ir autorinį kiną (per dešimt mėnesių — keturios premjeros Kino namuose ir beveik kas savaitę lankomas teatras, Nastia nepatingėjo, apskambino Kino namus, minimus užrašuose teatrus ir išsiaiškino, kokie spektakliai ir filmai buvo rodomi tomis dienomis), jokia kita dalykine veikla, be darbo su pacientais, ji neužsiėmė ir su verslu reikalų neturėjo, nors įvairių firmų pavadinimai nuolat šmėkščiojo kalendoriaus lapeliuose. Vėlgi telefonu Nastia sužinojo, kad Aničkovą dažnokai kviesdavo į korporacinius vakarėlius tose firmose, kurių vadovams ji teikė pagalbą kaip kineziologė. Matyt, tie vadovai turėjo psichologinių problemų, trukdančių jiems deramai tvarkyti reikalus...