Prieš pusvalandį paskambino Korotkovas ir grasino užgriūti vakaro arbatėlės su pyragaičiais. Pyragaičių kaip ir pasižadėjo atvežti. Tiesiog pačiu laiku!
Pagaliau jis jį rado! Dieve mano, kiek dienų jis valandomis stovėjo šlapiose rudeninėse gatvėse, stovėjo kantriai, atkakliai, neprarasdamas vilties, kol Saška dusliai sušnypštė:
— Štai jis. Tas, su juoda striuke.
— Neapsirikai? — dėl visa ko paklausė jis.
Saška — idiotas, jam galėjo paprasčiausiai nusibosti kiauras dienas stovėti lietuje ir vėjyje, ir jis parodė jam pirmą pasitaikiusį tipą. Bet kaip patikrinti, meluoja jis ar ne?
— Tiksliai. Šimtas pūdų.
— Gerai, grįžk namo, toliau aš pats.
Jis atsekė vyrą juoda striuke iki pat laiptinės, paskui kankinosi laukdamas, ar neišeis tas vėl į gatvę, juk nežinai, ar tas čia gyvena, ar tik užėjo pas pažįstamus. Jis turėjo pasiėmęs mažą sulankstomą kėdutę, ir kai pavargdavo, tai pasitraukdavo į saugią vietą ir sėsdavosi pailsėti, krimsdamas namie paruoštus sumuštinius ir užgerdamas kioske pirktu mineraliniu.
Laukti teko iki ryto. Vyras juoda striuke išėjo pro duris, kišdamas į krepšį laikraščius, apie devintą. Vadinasi, jis gyvena čia, jei ima iš dėžutės paštą. Laikraščius jis nešasi tikrai ne iš buto, kitaip būtų įsidėjęs į krepšį dar ten, o ne gatvėje.
Viskas. Dabar galima pailsėti bent vieną dieną. Išsigulėti po antklode, išsimiegoti, sušilti. Pavalgyti sriubos, atsigerti karštos arbatos. O paskui tęsti.
Bet jis neatlaikė. Grįžo namo, išsimaudė po dušu, pamiegojo porą valandų, suvalgė dvi lėkštes barščių su grietine ir puolė atgal. Su tokiu vargu pagautas grobis galėjo pasprukti, kol jis, palikęs savo postą, lepinasi ir maitinasi.
Beveik bėgte leidosi jis nuo laiptinės prie mašinos, lėkė gatvėmis prie žinomo namo. Ir apmirė. Prieš laiptinę stovėjo dvi milicijos mašinos. Nejau milicija rado anksčiau už jį? Nejau jie jį aplenkė? Kas gi dabar bus? Jis pradės viską pasakoti, vardyti pavardes, ir viskas žus... Saškos jau neišgelbėsi.
Viešpatie, ką daryti? Ką gi daryti?
5 SKYRIUS
Sergejus Zarubinas pastatė ant stalo diktofoną ir pavargęs atsilošė kėdėje.
— Nori pasiklausyti?
— O jei savais žodžiais? — paprašė Korotkovas.
Jis mėgo klausytis Zarubino perpasakojimų. Seriožos žodynas buvo vaizdingas, bent kiek chuliganiškas, ir nešvariame, rutina persmelktame seklių darbe jis padvelkdavo gaivia lengva srove. Ir operatyvininko pokalbio su buvusiu kaskadininku Antonu Kričevecu esmės dėstymas atimtų kur kas mažiau laiko, negu diktofono įrašo perklausymas.
— Ne, neįstengsiu. Liežuvis jau nudžiūvo, nuo pat ryto tik tą ir darau, kad kalbu kalbas. Tau gerai, tu pirminę apklausą baigei ir išvažiavai, o mane palikai liežuviu malti. Geriau pats klausykis, o aš, jeigu kas, pakomentuosiu.
— Na, gerai.
Korotkovas paspaudė mygtuką ir pasidėjo prieš save švarų popieriaus lapą, kad galėtų užsirašyti, jei atsirastų klausimų ar pasirodytų kas nors, už ko galima būtų užsikabinti.
— Ar jūs seniai pažįstami su Ostrovskiu?
— Gal šimtas metų.
— O tiksliau?
— Tuoj pasakysiu tiksliai... nuo aštuoniasdešimtųjų. Mes kartu dirbome filme „Pabėgimas amžinybėn". Ten buvo daug sudėtingų triukų.
— Ar tarp jūsų iš karto susiklostė draugiški santykiai?
— Na, iš kur gali būti draugiški santykiai tarp jauno kaskadininko ir įžymaus maestro? juokaujat! Kur kalnas, o kur pelė! Bet jis mano darbu liko patenkintas ir po to mane kvietėsi dar į šešis filmus. Taigi iš viso aš dirbau su juo septyniuose filmuose.
— Ryšį visą laiką palaikėte? Visus tuos metus?
— Na, kaip čia pasakius... Su pertraukom. Žinote, kaip būna: atsitiktinai susitinki su žmogum kur nors studijoje ar vakarėlyje, lyg ir nudžiungi, seniai matėmės, reikėtų susitikti, pasėdėti, pabendrauti. Susitinkam, bendraujam, paskui dar porą kartų, o paskui vėl viskas aprimsta iki kito atsitiktinio susitikimo. Tik pastaraisiais metais mes pradėjome dažnai susitikinėti, o iki tol tik taip, epizodiškai. Būdavo ir po trejus ketverius metus nesimatydavom.
— O kas atsitiko šiais metais? Kodėl jūs pradėjote taip dažnai susitikinėti?
— Kostia sugalvojo naują projektą, nori susukti šiuolaikinį pasaulinio lygio filmą, kad būtų daug įdomių triukų. Ir jis nusprendė eiti nestandartiniu keliu: iš pradžių sugalvoti tuos originalius triukus, patikrinti juos, įsitikinti, kad juos įmanoma atlikti ir nufilmuoti, o paskui parašyti jiems pritaikytą scenarijų. Juk scenaristas labai dažnai net neįtaria, kokios yra techninės ir akrobatinės galimybės, todėl sugalvoja tokią istoriją, kad viskas būtų paprasčiau, realiau, suprantat? O jei jam pasakytum, kad galima ir taip, ir taip, ir dar taip, tai jo ir fantazija įsisiautės, ir originalios mintys galvą užplūs. Apskritai niekas šitaip nedaro, vežimo prieš arklį nestato, bet Kos-tia nutarė pabandyti.
— Ir dėl tų triukų jis konsultavosi su jumis?
— Galima ir taip sakyti.
— O kaip yra iš tikrųjų?
— Jis norėjo, kad aš tuos triukus sugalvočiau. Ir galbūt net pastatyčiau. Todėl pastaraisiais metais mes susitinkam dažnai, iš tiesų tai kiekvieną savaitę.
— Su Chalipova jus Ostrovskis supažindino?
— Taip, žinoma. Aš juk jau seniai be darbo — amžius, patys suprantat. Kai kuriems pavyksta paskui prasimušti į triukų statytojus ir toliau kine dirbti, bet toli gražu ne visiems. Man štai nepavyko.
— Kodėl Ostrovskis kreipėsi būtent į jus, o ne į profesionalų triukų statytoją?
— Todėl, kad taip niekas nedaro, aš juk jums aiškinau! Tai grynas eksperimentas, klaikiai rizikingas. Kostia rizikuotų savo reputacija, jei tik visi sužinotų, ką jis sumanė. O visi būtinai sužinotų, jei jis kreiptųsi į, pavyzdžiui, „Kaskadą" arba „Fortūną".
— O kas tai, atleiskit?
— Tai agentūros, filmavimo grupėms teikiančios triukų statytojų ir atlikėjų paslaugas.
— Ačiū, aš supratau. Vadinasi, jūsų artimos draugystės pastaruoju metu pagrindas — tai bendras darbas prie būsimo projekto?
— Na, taip.
— Ar Ostrovskis rengėsi filmuoti Chalipovą naujajame filme?
— Nežinau, apie tai dar nekalbėta, juk dar nėra galutinio scenarijaus varianto, tai neaišku, ar yra ten Juliai vaidmuo, ar ne. Greičiausiai nufilmuotų, žinoma, niekur nedingtų.
— Ką reiškia „niekur nedingtų"? Gal jis nenori jos filmuoti, bet privalo? Ar kaip jus suprasti?
— Reikalas tas, kad Kostia iškart nusprendė, jog pagrindinė herojė turi būti suaugusi. Kokių keturiasdešimties. Julia tokiu atveju pagrindiniam vaidmeniui netinka iš anksto. Jai, žinoma, nepatiko, kad jis taip sugalvojo, ėmė pūstis ir isterikuoti, ji norėjo gauti tą pagrindinį vaidmenį, bet su Kostia tokie numeriai nepraeina — kaip pradėsi, taip ir baigsi. Jis Juliai pažadėjo, kad vaidmenį jai duos būtinai, tik štai klausimas, kokį — antro plano ar epizodą, bet tai galima svarstyti tik tada, kai bus patvirtintas galutinis scenarijaus variantas.
— O scenarijus jau rašomas?
— Žinoma. Kostia jau išbrokavo kelis variantus, beje, kaip tik užvakar jis atnešė parodyti dar vieną „opusą".
— Tai yra jūs norite pasakyti, kad Ostrovskis ir Chalipova atėjo pas jus į svečius, kad perduotų jums scenarijaus variantą?
— Jie tiesiog atėjo į svečius. Drauge atnešė ir scenarijų.
— Gerai, aišku. Sakykit, Antonai Nikolajevičiau ar Ostrovskis niekada nesiskundė, kad Chalipova jam neištikima? Ar nesidalijo su jumis tokiais rūpesčiais? Galbūt ji suteikdavo jam pagrindo... na, jūs suprantat, ką aš turiu galvoje.