— Sergejau...
— Kuzmičius.
— Taip, Sergejau Kuzmičiau. Tai štai, Kostia niekada tuo nesiskundė. Aš turiu galvoje, kad dėl to jis nesijaudino ir neverkšleno. Jis nejaunas žmogus, daug matęs ir išgyvenęs, jis puikiai supranta, kad jauna graži mergina su tokiu charakteriu, kaip Julios, niekada nebus jam ištikima. Jis buvo tikras, kad ji turi dar kažką ir galbūt net ne vieną. Bet jo tai nejaudino. Jam buvo svarbu, kad ji liktų su juo, kai jis to nori, o kitu metu tegul daro, ką nori.
— Jdomūs papročiai jūsų kino pasaulyje...
— Kokie yra, tokie. Rengiatės kritikuoti mano profesinės aplinkos moralinį veidą?
— Jokiu būdu. Tiesiog konstatuoju. Vadinasi, jūs tvirtinate, kad Ostrovskis neabejoja, jog Chalipova jam neištikima?
— Aš netvirtinu, tiesiog man taip atrodo.
— O jums pačiam kaip atrodo, Antonai Nikolajevičiau? Turėjo Chalipova kitų meilužių?
— Taip, be abejo. Žinoma, aš nieko tiksliai nežinau, aš žvake jai nepašviesdavau ir po lova netūnojau, bet juk mačiau, kaip ji žiūrėdavo į kitus vyrus, net ir Kostiai matant, jam dalyvaujant. Ji net ir į mane žvilgčiojo tokiu, žinote... specifiniu žvilgsniu.
— Ir kaip Ostrovskis į tai reagavo?
— Niekaip. Šaipėsi iš jos. Sakė, kad pirmiau ji turėtų tapti tokia kaip Anita, o paskui jau tikėtis mano dėmesio.
— Anita — tai jūsų draugė? Anita Stanislavovna Volkova?
— Visiškai teisingai. Kostia apie ją labai geros nuomonės ir nuolat lygindavo su ja Julią, jei norėdavo jai sprigtelt į nosį.
— Chalipova dėl to įsižeisdavo?
— Dar ir kaip! Ji juk pati geriausia, kur jau ten kažkokiai senei...
— Senė — tai, atleiskit...
— Taip, Anita. Juliai dvidešimt treji, o Anitai keturiasdešimt penkeri, ji jai į motinas tinka. Žinoma, Julia laikė ją sene.
— Chalipova nekentė Volkovos?
— Dieve mano, iš kur jūs ištraukėt? Tik to betrūko. Aš juk jums sakau, ji nuoširdžiai laikė Anitą sene ir buvo tikra, kad ta jokiais parametrais negali būti už ją geresnė. O tai, ką sako Kostia, — tik tyčia jai paerzinti. Šiuo atveju, jei ko ir galima būtų neapkęsti, tai tik Kostios. Ne ne, visa tai kvailystės, meskit iš galvos.
— Sakykite, Antonai Nikolajevičiau, ar esate girdėjęs, kokie gandai sklinda apie Chalipovos santykius su kitais vyrais?
— Čia jūs apie kriminalinį autoritetą? Girdėjau girdėjau.
— O apie žinomą politiką?
— Irgi girdėjau.
— Galite kaip nors pakomentuoti?
— Na, ką... Aš net nežinau. Sakyčiau, kad gali būti tiesa, į Julią tai panašu. O jūs... norite pasakyti, kad tas autoritetas vis dėlto su ja susidorojo už neištikimybę?
— Sakyčiau, gali būti. Kitų versijų mes kol kas neturime.
— Košmaras... Prisižaidę mergaitė...
— Ir paskutinis klausimas, Antonai Nikolajevičiau. Aš turiu galvoje, paskutinis šiandien. Mums su jumis turbūt teks dar ne kartą kalbėtis. Sakykit, iki užvakar dienos, kai Ostrovskis ir Chalipova atėjo pas jus į svečius, kiek laiko jūs buvote nesimatę?
— Tuoj pasakysiu... Mes buvom susitikę su Kostia aną savaitę, rodos, ketvirtadienį... Taip, tiksliai, tai buvo ketvirtadienį. Mes kartu pietavom. Jis buvo su Julia, o aš su Anita.
Korotkovas išjungė diktofoną ir trumpai žvilgtelėjo į Zarubiną.
— Aš viską supratau, išskyrus viena. Kam tas paskutinis klausimas?
— Protingas tu, viršininke, ir įžvalgus.
— Pats žinau. Tai kam tas klausimas?
— Tu Ostrovskio pasą matei?
— Tai jau. O ką?
— Atkreipei dėmesį į jo gimimo datą?
— Ne.
— Tataigi, o dar protingas. Konstantinui Fiodorovičiui Os-trovskiui praeitą šeštadienį sukako šešiasdešimt penkeri metai. Aš pasiteiravau ir išsiaiškinau, kad šeštadienį ir sekmadienį jis audringai šventė su draugais ir gerbėjais restoranuose ir namuose, o pirmadienį jį iškilmingai pagerbė Kino namuose su kalbomis, bučiniais, dovanomis ir banketu. Tai kodėl gi ponas Kričevecas visame tame nedalyvavo? Kodėl nuo praeitos savaitės ketvirtadienio iki užvakar dienos nebuvo su Ostrovskiu susitikęs?
— Arba buvo, bet slepia, — pasakė Jura.
— Dar geriau, — linktelėjo Zarubinas sutikdamas. — Daugiau nieko nepastebėjai?
— Pastebėjau. Chalipova atvirai meilinosi šitam kaskadininkui. O kaip Volkova į tai reagavo? Gal jai tai patiko? Ar ji nebijojo, kad Kričevecas užkibs už jaunutės gražuolės? Nepavydėjo? Nepradėjo Chalipovos nekęsti? O gal tarp Chalipovos ir Kričeveco viskas jau post factum, ir Volkova tai įtarė? Ar net tikrai žinojo? Štai ir priežastis žmogžudystei. O žudikas gali būti ir pati Volkova, ir galingasis Chalipovos meilužis. Arba veikti kartu. Volkova pavydi, pasirūpina, kad suinteresuoti asmenys sužinotų apie Chalipovos ir Kričeveco santykius, ir trokštamas rezultatas pasiekiamas be didelio triukšmo. Ji susidoroja su varžove svetimomis rankomis.
— Geri klausimai, viršininke. Aš pats jais vos neužspringau, kol Antono klausiausi.
— Kodėl gi tu jo šito nepaklausei?
— Anksti. Kol kas anksti. Aš dar su Anita Stanislavovna pasišnekėsiu, paskui pagalvosiu, kaip tuos atitikimus aiškintis.
Jura Korotkovas Volkovą jau buvo matęs vakar, ir ji padarė jam didelį įspūdį. Graži, protinga moteris, visiškai nepanaši į visas kitas. Lyg ir tokios pat dvi rankos, dvi kojos, viena galva su plaukais ir veidu, o vis tiek Volkova atrodė unikali, visiškai ne tokia, kaip aplinkiniai.
— Kodėl tu? — pavydžiai paklausė jis. — Aš pats susitiksiu su Volkova.
— Tau negalima, — Zarubinas gudriai mirktelėjo. — O man —
taip.
— Kodėl jau tau galima?
— Todėl, kad aš mažiukas. Mažiukas ir negražus. J mane moterys rimtai nežiūri, medžioti manęs nesirengia, atsipalaiduoja ir pridaro visokiausių klaidų. Aš joms ne komisaras Megrė, o juokingas nesusipratimas. O aš įžūliai tuo naudojuosi. Kuo moteris gražesnė ir aukštesnė, tuo daugiau aš turiu šansų sužinoti iš jos tai, ką ji nori nuslėpti. Supratai, viršininke?
— Eik jau, nesusipratime, — nusijuokė Korotkovas.
Sergejus Zarubinas pamanė, kad kviestis Anitą Stanislavovną Volkovą į Petrovką netikslinga. Kai žmogų įtari, tai reiškia, kad tu jo kažkiek nesupranti. Arba charakterio, arba jo gyvenimo. Tu manai, kad iš jo galima tikėtis kažkokių ketinimų ir veiksmų, bet nesi visiškai tuo tikras. Tai kokia prasmė kviestis jį pas save, kai galima nueiti į jo namus ir gauti papildomos informacijos apie jo skonį, įpročius ir gyvenimo būdą?
Volkova gyveno centre, šalia metro stoties „Novokuznecka-ja“, Staromonetnyj skersgatvyje. Vos peržengęs jos buto slenkstį, Sergejus pasijuto tarsi kažkokiame kitame pasaulyje. Ar kitoje šalyje. Ar apskritai kitoje planetoje. Buto išplanavimas buvo įprastinis: prieškambaris, du kambariai, koridorius, virtuvė, vonia, tualetas. Nieko ypatingo. Bet štai dizainas pribloškė jį iki sielos gelmių.
Sidabras ir juoda spalva — štai kas buvo dizaino leitmotyvas. Ne šaltas „metalikas" ir stiklas, kaip kad priimta šiuolaikinėse stilistinėse kryptyse, o būtent švelniai vėsus sidabras, švytintis iš gilumos. Ir ne gedulingai juoda, ir net ne rafinuotai seksualu (kažkokiame žurnale Zarubinas perskaitė apie juodas paklodes meilės žaidimams), o inteligentiška ir šilta, tarsi raminanti sidabro vėsa. Štai daugmaž tai, ką pajuto operatyvininkas, žvelgdamas į portjė-ras, kilimus ir minkštus baldus, dairydamasis po kambarį, į kurį jį atvedė Anita Stanislavovna.
— Ko jums pasiūlyti? — paklausė ji. — Arbatos, kavos, vandens, sulčių?
— Arbatos, — tuoj pat atsakė Sergejus.
— Turiu tik žaliosios. Juodos arbatos aš negeriu ir neperku.
— Tegul bus žalioji, — sutiko Zarubinas.
— Jūs pats pasirinksite, ar man užplikyti pagal savo skonį?