— O iš ko rinktis?
Volkova ėmė vardinti žaliosios arbatos rūšis, pavadinimai Sergejui nieko nesakė, žaliąją arbatą jis gėrė gal du kartus gyvenime ir nieko apie ją neišmanė.
— Pagal jūsų skonį, Anita Stanislavovna. Aš nesu žinovas.
Ji lengvai šyptelėjo ir išėjo į virtuvę, palikusi Zarubiną vieną. Jis neabejojo, kad arbatą ji atneš ant sidabrinio padėklo ir sidabriniuose induose juodais krašteliais.
Sidabriškais tapetais išklijuotos sienos buvo tankiai nukabintos reprodukcijomis, fotografijomis ir mažais paveikslėliais su paprastais rėmeliais. Paveikslėliuose — miesto vaizdai ir peizažai tikrai ne rusiškos kilmės. Senoviški miestai, pilys, kalvos, raiteliai ir mergelės su pūstais sijonais ir gėlėmis plaukuose. Jaučiai ir toreadorai. Gitaristai ir šokėjos. Damos su šukomis aukštose šukuosenose, manto ir vėduoklėmis. Kavalieriai su puošniomis apykaklėmis ir su špagomis.
Kai kurios nuotraukos patraukė Zarubino dėmesį. Vienoje buvo nufotografuota dvylikos trylikos metų paauglė mergaitė su tokia pat, kaip paveikslėliuose ir reprodukcijose, suknele siauru juosmeniu ir pūstu sijonu. Sprendžiant iš jos pozos ir rankų padėties su kastanjetėmis, mergaitė šoko kažką ispaniško.
Kitoje nuotraukoje ta pati mergaitė, tik jau kitais drabužiais, bet irgi senoviškais ir nerusiškais, skambino gitara, sėdėdama ant kėdės, vieną koją pastačiusi ant mažo suoliuko.
Trečioje — gal dvidešimties metų mergina, liekna, vilkinti aptemptomis kelnėmis ir golfu, griežė saksofonu. Ji stovėjo atviroje vietoje, gal pievoje, gal lygiam lauke, besileidžiančios saulės fone.
Ir mergaitė, ir mergina nuotraukose, be abejonės, buvo Ani-ta Volkova. Reikia pasakyti, kad ji mažai pasikeitė, veido bruožai anksti susiformavo ir iki šiol neištežo ir neišskydo.
Kažkas krustelėjo Zarubino atmintyje, jam žiūrint į šokančią ir skambinančią gitara mergaitę. Lyg jis kažkur ją matęs, lyg... Tiksliai, jis matė tą mergaitę vaikiškame filme, kurį kelis kartus rodė per televiziją. Apskritai vaikiškų filmų jis nežiūrėdavo, juoba senų, filmuotų dar jam negimus, bet praeitais metais atsitiko taip, kad per atostogas dviem dienom jam primetė mažą sūnėną, kurio neturėjo su kuo palikti, ir Sergejui nori nenori teko kartu su juo peržiūrėti visas vaikiškas laidas, animacinius ir vaidybinius filmus, skirtus jaunesniajam amžiui.
Vadinasi, Anita Stanislavovna vaikystėje filmavosi kine. O paskui, kai paaugo? Arba iki tol? Irgi filmavosi? Ar tai buvo vienintelis bandymas? Zarubino požiūriu, tiesa, neprofesionaliu, bandymas buvo gana vykęs, juk iš viso filmo jis įsiminė, kaip paaiškėjo, tik tą mergaitę, kuri šoko ispanų šokius ir stulbinamai skambino šešia-styge gitara, vadinasi, mažajai Anitai pavyko padaryti savo darbą ryškiai ir talentingai. Tai kodėl jos daugiau nefilmavo? Pati nenorėjo? Neįmanoma patikėti, dar negimė tokia mergaitė, kuri nenorėtų filmuotis kine, kai siūlo. Ar vis dėlto nesiūlė? Tada kodėl?
Ir dar įdomu, ji tame filme pati skambino ar tik mikliai imitavo pirštų judesius? Ir ką reiškia šita nuotrauka su saksofonu? Suvaidintą kadrą ar natūrinę nuotrauką?
Volkova atnešė arbatą. Zarubinas neapsiriko — padėklas buvo balto metalo kaip ir indai: arbatinukas, cukrinė, vazelė su sausainiais. Tik puodeliai buvo porcelianiniai. Ir apskritai ne puodeliai, o pialos. Volkova pastatė padėklą ant ovalinio žemo staliuko, paskui pasilenkė, kažką pasuko, ir staliukas pakilo iki įprastinio pietų stalo aukščio.
— Niekada nesupratau tos mados valgyti ir gerti prie žurnalinių staliukų, — šypsodamasi paaiškino ji, pastebėjusi Zarubino nuostabą, — juk tai baisiai nepatogu. Ir nepatogu visiems be išimties, bet visi tai daro, nes lyg taip ir priimta.
Su tuo Zarubinas iš principo sutiko. Iš tikrųjų nepatogu. Kol prineši iki kraštų pilną karštos arbatos ar kavos puodelį prie burnos, rizikuoji apsipilti kelius, kurių nėra kur paslėpti. Ir rankomis nėra į ką atsiremti. Prie aukšto stalo kur kas patikimiau.
Žalioji arbata pasirodė jam neskani, kaip ir anuos du kartus, kai Sergejui teko jos gerti, ir jis pasigailėjo, kad nepaprašė kavos ar sulčių. Ir kaip žmonės gali ją gerti ir dar nemažais kiekiais, tiesiog virduliais!
Volkova atsisėdo priešais jį, ir tik dabar Sergejus atkreipė dėmesį į tai, kad ir krėslas, kuriame jis sėdėjo, nebuvo žemas, antraip jam su jo mikroskopiniu ūgiu būtų buvę labai riesta. Pamanyk tik, kaip viskas apgalvota!
— Aš įdėmiai jūsų klausausi, — tarė Volkova, nugėrusi pirmą gurkšnelį iš pialos.
Ji sėdėjo labai tiesiai ir draugiškai šypsojosi. Sergejus pastebėjo, kad ji nenešioja jokių papuošalų — nei auskarų ausyse, nei žiedų ant laibų ilgų pirštų, netgi nei plonos grandinėlės ant kaklo.
— Anita Stanislavovna, ar seniai jūs pažįstama su Ostrovs-kiu? — pradėjo jis.
— Maždaug metai laiko. Mus Antonas supažindino.
— O su Chalipova?
— Tiek pat.
— Kaip jums atrodo, ar jų santykiai buvo stabilūs?
— O, — ji susijuokė ir atsargiai pastatė pialą ant stalo, — kol Julia norėjo filmuotis, niekur nuo Kostios ji nebūtų dingusi. Kitas reikalas, jei atsirastų režisierius kamikadzė, kuris būtų ryžęsis ją filmuoti. Bet dabartiniai režisieriai, kaip žinia, žmonės pragmatiški, savižudžių tarp jų nėra. Pinigai, kuriuos duoda filmavimui, turi būti pateisinti, tai yra filmas ne tik turi būti užbaigtas, bet ir gerai parduotas kino nuomojimo firmoms. Niekas šiandien nerizikuos ir neims nepatikimo aktoriaus. Jei, pavyzdžiui, filmavimo proceso įkarštyje aktorius pradėtų gerti ir sužlugdytų grafiką, niekas nelauks, kada jis atsitokės.
— Tai kaip tada? — nustebo Sergejus. — Juk jis jau patvirtintas ir dalis filmo nufilmuota.
— Čia pat perrašomas scenarijus ir ta figūra šalinama iš filmo. Kviečia dublerį, kurį filmuoja iš užpakalio arba iš šono taip, kad nesimatytų veido. Arba įrašo į scenarijų katastrofą, kurioje personažas jei ir nežūna, tai guli po to visas sugipsuotas ir subintuotas, kad tik akys matyti. Variantų yra daug. Bet laukti, kartoju, šiandien jau niekas nelaukia. O su Julia tai viskas labai paprasta. Jei kalbėsim apie girtavimą, tai režisierius dar gali ir rizikuoti, nes aktorius gali visiškai nenutrūkti ir normaliai baigti darbą. Bet jei kalbama apie jo charakterį, apie disciplinos pažeidimus, apie vėlavimus ir netikėtus kaprizus, tai nėra ką ir šnekėti. Kinas — tai visų pirma planinė gamyba, o jau paskui menas, o gamyboje disciplinos pažeidėjų nepakenčia.
— Vadinasi, Chalipova nesirengė mesti Ostrovskio?
— Ne, žinoma, kad ne, net mintyse to neturėjo.
— O jei ne mesti, bet būti neištikimai į kairę ir į dešinę? Ar tiesiog tik į kairę?
— Čia tai visiškai įmanoma. Visiškai, — susimąsčiusi pakartojo Volkova. — Vyrai buvo jos silpnoji vieta. Teisingiau ne, aš netiksliai pasakiau. Tiesiog patinų jai nereikėjo, nimfomanė, kiek žinau, ji nebuvo. Jai reikėjo patvirtinimo, kad bet ką ji gali parklupdyti ir priversti mirti iš meilės. Flirtavo su visais pasitaikiusiais jos kelyje, eidavo į pasimatymus, guldavosi su gerbėjais į lovą, kad galutinai juos pavergtų, ir tuo viskas baigdavosi. Ji vyrus kolekcionavo, štai taip bus tiksliau. Ypač įdomu jai būdavo užkariauti vyrą, kuris jau turi ryškią moterį, kad pajustų, jog štai ir tokią varžovę ji gali nugalėti. Jūs turbūt nežinote, bet prieš Julią Ostrovskio meilužė buvo pati Merkurjeva. įsivaizduojate, kaip Julia džiūgavo, kad sugebėjo jį atmušti nuo tokios moters!
Pati Merkurjeva! Čia tai bent... Pirma Rusijos ekrano gražuolė, tapusi žvaigžde dar prieš dešimt metų ir iki šiol žėrinti kinematografo danguje ir kasmet ryškiau! Tai bent Julytė, tai bent mergina.
Ką gi, tema rutuliojasi pagal planą, laikas pereiti prie tiesioginių klausimų.
— Bet jeigu taip, — atsargiai pradėjo Zarubinas, lyg bandydamas koja upės ledą, ar išlaikys, — tai Chalipova turėjo didelį stimulą užkariauti ir Antoną Kričevecą. Aš nenorėčiau pasirodyti jums banalus ir vulgarus, bet varžybos su jumis gali suteikti garbę bet kuriai moteriai.