Štai taip! Tą frazę jis formulavo galbūt dvidešimt minučių, kamavosi, ieškodamas žodžių, kad išeitų ir komplimentas, ir susižavėjimas, ir garbinimas ir tuo pačiu metu, kad frazė būtų neišdailinta, negrabi, tarsi spontaniška, ką tik gimusi. Rodos, jam pavyko pasiekti reikalingą įspūdį, nes Volkova dėkingai nusišypsojo.
— Ačiū, Sergejau Kuzmičiau, aš seniai girdėjau tokius subtilius komplimentus. Taip, jūs teisus, julia koketavo su Antonu, tai suprato ir jis pats, matėm ir mes su Kostia. Na, ir kas? Tegul sau mergaitė linksminasi, man toje situacijoje niekas negrėsė.
— Kodėl? Jūs taip pasitikit Antonu?
— Ne, aš tiesiog pažįstu gyvenimą. Jei žmonės, nebūdami susituokę, daug metų nesiskiria, nors jų nelaiko nei antspaudai pasuose, nei vaikai, nei bendras turtas, tai ką nors reiškia, kaip jums atrodo? Kad tokie santykiai iširtų, reikia ko nors labai jau rimto, o ne tokių niekų, kaip mūsų Julia.
— Jūs norite pasakyti, kad seniai pažįstate Kričevecą?
— Apie penkiolika metų. Taip, tiksliai, penkiolika metų. Kai mes susipažinome, aš jau buvau išsiskyrusi, o jis apskritai niekada nebuvo vedęs. Mes abu galėjom laisvai rinktis kitus partnerius, ir vis dėlto per visus tuos metus niekas mūsų neišskyrė. Taigi darykite išvadas.
— Jūs neišsiskyrėte, bet ir nesusituokėte, — pusiau paklausė Zarubinas. — Ar galiu paklausti, kodėl?
— Nematėm reikalo, — trumpai ir sausokai atsakė Volkova. — Jei aš būčiau pastojusi, tai viskas, žinoma, būtų buvę kitaip. O dabar — kam?
Gerai, tokiu būdu savo pavydo motyvą Volkova paneigia. Nežinia, tiesa tai ar ne, ji boba protinga, elgiasi teisingai, ir prieš patikint jos žodžiais, reikia dar daug ką patikrinti. O jeigu ji meluoja, tai dabar reikia pakeisti temą, suvaidinus, kad jos atsakymais esi patenkintas ir daugiau ta kryptim knistis neįdomu.
— Anita Stanislavovna, aš štai ko norėjau paklausti... — Zarubinas apsimetė sumišęs, tai jam visada gerai sekdavosi. — Štai tos nuotraukos ant sienos... Tai juk jūs, tiesa? Aš neapsirikau?
— Neapsirikote, tai iš tikrųjų aš. Tai kadrai iš labai seno filmo, jūs turbūt jo nematėte.
— Tai jūs filmavotės kine?! — nuostaba jam išeidavo ne taip puikiai kaip sumišimas, bet apskritai irgi neblogai.
— Taip, vieną kartą. Vaikystėje.
— O kodėl tik vieną kartą? Paprastai, jei vaikas sėkmingai susidoroja su vaidmeniu, jį pradeda filmuoti visi iš eilės, aš skaičiau knygoje.
— Ką jūs, Sergejau Kuzmičiau... atleiskit, galima jus vadinti tiesiog Sergejum?
— Prašom, žinoma.
— Tai štai, Sergejau, taip atsitinka toli gražu ne su kiekvienu vaiku. Tai plačiai paplitusi klaidinga nuomonė. Vieną kartą filmuoja daugelį, antrą — tik kas dešimtą, trečią — dar mažiau.
— O jūs norėtumėt?
— Ko?
— Na, toliau filmuotis. Visos mergaitės svajoja tapti aktorėmis.
— Ne visos, garantuoju jums. Bet mano situacija buvo iš esmės kita.
— Kokia? Ar nepadoru šito klausti?
— Jei norit, aš papasakosiu. Man nelabai malonu tai prisiminti, bet juk jūs vis tiek viską sužinosite. Kostia Ostrovskis viską žino, tad jeigu ne aš, tai jis papasakos. Matot, Volkova aš pagal vyrą, o mano mergautinė pavardė Riter. Ar tai jums ką nors sako?
— Tai jūs Stanislavo Riterio duktė?! — štai dabar Zarubinas nustebo iš tikrųjų.
Kaipgi, juk Stanislavą Otovičių Riterį žinojo visa šąlis, net ir toks tolimas nuo aukštojo meno žmogus, kaip paprastas operatyvininkas Sergejus Zarubinas, ir tai buvo girdėjęs tą pavardę. Tiesa, nė vieno žymaus dailininko paveikslo iš atminties jis nepasakytų, bet pavardė buvo girdėta.
— Taip, aš Stanislavo Riterio duktė. O daugiau nieko ta pavardė jums nesako?
— Ne, — sąžiningai prisipažino jis.
— O apie aktorę Zoją Riter niekada negirdėjote?
— Ne, neteko. Tai jūsų mama?
— Taip, mano mama buvo labai garsi aktorė, bet ji nustojo filmuotis dar septintojo dešimtmečio pabaigoje. Tiksliau, ją nustojo filmuoti.
— Kodėl?
— Ji, matote, paliko vyrą ir ištekėjo už paprasto autošaltkal-vio, kai jau buvo nuo jo nėščia. Mama buvo partijos narė, ir tokių dalykų tada neatleisdavo. Be to, po gimdymo ji gerokai papilnėjo, nesirūpino savo išvaizda, ir visi ją greitai užmiršo. Iš pradžių persekiojo, o paskui užmiršo. Vadinasi, užmiršo ir mane. Štai ir viskas. j q j
Volkovos balse Zarubinas neišgirdo nei kartėlio, nei apgailestavimo. Tiesiog lyg būtų perpasakojusi kažkieno parašytą romaną.
— Turbūt buvo skaudu, kad jūsų daugiau nekvietė filmuotis? — paklausė jis su užuojauta.
— Ne, — ji dar pripylė abiem arbatos, — aš apie tai apskritai negalvojau. Niekada neturėjau tokios minties, kad štai po pirmo filmo aš būtinai tapsiu garsia aktore. Aš turėjau savo hobį, o jis su kinematografu neturėjo nieko bendro.
— Kokį? .
— Ispaniją.
— Ispaniją? — perklausė Zarubinas, gurkštelėjęs arbatos ir vėl gailėdamasis, kad nepaprašė ko nors kito. — Kodėl Ispanija?
— Mano krikštamotė — ispanė iš Barselonos. Tai ji sugalvojo man vardą. Ir nuo vaikystės man atrodė, kad manyje arba teka ispaniškas kraujas, arba gyvena tos šalies dvasia. Aš nuo septynerių metų mokiausi skambinti gitara, baigiau muzikos mokyklą. Šoku flamenką ir fandangą. Laisvai kalbu ir skaitau ispaniškai. Gerai pažįstu Ispanijos istoriją ir kultūrą. Tai man buvo iš tikrųjų įdomu. O kinas — šiaip, tik atsitiktinis vaikystės epizodas.
Nieko sau Anita Stanislavovna! Tai bent tetulė! Nuo tokios meilužį iš tikrųjų nelabai atmuši. Vadinasi, tame vaikiškame filme ji pati gitara skambino. O muzika buvo sudėtinga, tai Sergejus gerai įsidėmėjo. Ne koks nors pigus brazdinimas trimis stygomis ir keturiais akordais. Keturiais akordais jis ir pats moka, todėl galėjo įvertinti jaunosios gitaristės meistriškumą. Norėtųsi paklausyti, kaip Volkova skambina... Ir pasižiūrėti, kaip ji šoka...
— įdomu, ar Chalipova kada nors matė, kaip jūs šokate?
— Keistas klausimas, — Volkova žiūrėjo griežtai, ir Zarubinas mintyse nusijuokė. Žinoma, ji nesuprato jo logikos, todėl iš karto sunerimo. O logika paprasta kaip kaip trys kapeikos.
— O vis dėlto.
— Matė. Ir ne kartą. Kodėl jūs šito klausiate?
— Tuoj pasakysiu. O gitara, jai girdint, irgi skambinot?
— Skambinau. Ir saksofonu grojau.
— Saksofonu?
Aha, štai ta nuotrauka su saulėlydžiu! Vadinasi, ne vaidyba...
— Aš, Sergejau ir saksofonu groju. Apie rojalį nėr ką ir kalbėti, muzikos mokykloje tai privaloma kaip ir solfedis, choras ir muzikos literatūra. Tai kodėl jūs klausiate?
— Aš pamaniau, kad... Chalipova turėjo suprasti, jog prieš jus ji neturi jokių šansų. Jus ne tik nepaprastai graži, jūs ne tik protinga ir išsilavinusi, bet dar ir tokia talentinga! Ko gi ji tikėjosi, flirtuodama su Kričevecu?
— Kvailutė, — liūdnai į jj pasižiūrėjusi, paprastai atsakė Volkova. — Nors nieko, išskyrus gera, apie mirusius sakyti negalima, bet mes su jumis juk ne šermenyse, tiesa? Tai jūsų darbas, ir aš privalau sakyti viską, kaip yra. Kostia visą laiką ją erzino, girdi, išmoksi šokti kaip Anita, išmoksi griežti kaip Anita, tapsi mokslų daktare kaip Anita, štai tada galbūt Antonas į tave dėmesį ir atkreips. Julia pyko baisiai, manau, kad tai tik dar labiau ją kaitino ir ji norėjo įrodyti, kad užkariaus Antoną ir be visų tų kvailysčių vien per savo jaunystę ir gaivumą.
Gerai, dabar dar vienas atsargus žingsnis, labai atsargus. Ramučiai, ramučiai... Tik neišbaidyk, Zarubinai.
— Nenorėčiau būti nedelikatus, bet...