— Klauskite, Serioža, nesidrovėkite.
Aha, jau Serioža. Puiku. Volkova visai atsipalaidavo, galima rizikuoti.
— Aš iš anksto atsiprašau, klausimas, be abejo, jums bus nemalonus, bet aš privalau paklausti, nes jei nepaklausiu, viršininkas man galvą nuims. Galima?
— Galima, galima, klauskite.
— Ar negalėjo taip būti, kad Chalipova santykiuose su Antonu vis dėlto pasiekė savo? Na, sakykim, jis pavargo nuo jos pretenzijų ir nusprendė vieną kartą pasiduoti, kad ji nuo jo atstotų. Ar ji pasigavo jį neblaivų. Ar dar kaip nors...
— Taip, — ji karčiai šyptelėjo, — jūsų klausimas iš tikrųjų nelabai malonus. Bet aš į jį atsakyti negaliu. Jei taip ir buvo atsitikę, aš to nežinau. Nieko tikslesnio aš jums nepasakysiu.
Gerai, pabandysim sulošti va banque.
— Anita Stanislavovna, kodėl Kričevecas nebuvo pakviestas į Ostrovskio gimtadienį? Jie visus metus dirba prie vieno projekto, reguliariai bendrauja ir, nepaisant to, nei Ostrovskio namuose, nei restoranuose dviejuose banketuose, nei iškilmėse Kino namuose Antono Nikolajevičiaus nebuvo. O Chalipova buvo.
Nepatiko jai tas klausimas, ak, kaip nepatiko! Zarubinas ne tik tai jautė, jis paprasčiausiai matė. Akys sustingo, alebastro spalvos veido oda jgavo melsvai pilką atspalvį, laibi pirštai įsikirto į arbatinuko ąselę — Volkova kaip sykis rengėsi vėl pilstyti arbatą į pialas.
— Aš nesupratau, — lėtai tarsi per jėgą prašneko ji, — koks ryšys tarp to, kad Antono ten nebuvo, o Julia buvo.
— Aš pagalvojau, kad jei ten nebūtų buvę Julios, galbūt Antanas kaip tik būtų atėjęs. Ne?
— Nesuprantu, — iškošė ji pro dantis. — Nematau ryšio.
— Jūs nepykite, Anita Stanislavovna, — visai taikiai tarė Sergejus, — aš juk suprantu, kad tema tokia... slidi. Nemaloni tema. Bet man liepta sužinoti, tai aš ir klausiu. Aš juk priklausomas žmogus. Žinote, kai tarp žmonių atsiranda, kaip sakoma, intymi situacija, tai jie pradeda arba visą laiką vaikščioti susikabinę už rankučių kartu, arba atvirkščiai, pradeda vienas kito vengti, nes vienam iš jų, o gal ir abiem nepatogu arba bjauru, arba gėda. Chalipova savo pasiekė, aš turiu galvoje, intymius santykius su Kričevecu, ir atsitiko tai prieš pat Ostrovskio jubiliejų. Antanui Nikolajevičiui tai buvo nemalonu ir šventę jis ignoravo. O iki užvakar viskas kažkaip aprimo, nepatogumo jausmas atbuko, o ir vengti kontaktų su Os-trovskiu priežasties jis neturi, juk jie dirba prie vieno projekto. Ne? Argi ne taip viskas buvo?
Volkova tylėjo. Ir kuo ilgiau ji tylėjo, tuo labiau Zarubinas tikėjo, kad pataikė į dešimtuką. Vadinasi, priežastis jos pavydui yra. O ji tą pavydą slepia. Gal tik taip, bobiškai, kam gi malonu prisipažinti, kad vyras tau neištikimas su jauna mergele. O gal slepia visai dėl kitos priežasties. Šiandien Zarubinui turi pasakyti, ar tikrai Chalipova turėjo meilužį „autoritetą", nežinia, kriminalinį ar politinį, o gal ir abu kartu. Ir reikia greitai išsiaiškinti, ar kartais Volkova jo nepažįsta, ar nebuvo pastarosiomis dienomis su juo susitikusi. Rodos, čia karšta...
— Jūs atsakysite man, Anita Stanislavovna?
Ji atgniaužė pirštus, įsitvėrusius į senovinio sidabrinio arbatinuko ąselę, apsikabino delnais pečius, tarsi būtų sužvarbusi ir bandytų sušilti.
— Aš nežinau. Garbės žodis, nežinau.
Na, žinoma, ji nežino. Žino, ir dar kaip!
6 SKYRIUS
— Aš nesuprantu, kodėl jums prireikė šitiek laiko išsiaiškinti, kas Chalipovos meilužis.
Skyriaus viršininkas Viačeslavas Michailovičius Afanasjevas net nebandė slėpti savo nepasitenkinimo pavaldinių aplaidumu.
— Praėjo dvi darbo dienos, ir jūs tik dabar man raportuojat, kad išsiaiškinot jo asmenybę. Tai reikėjo padaryti nedelsiant, ką jūs dvi dienas veikėte?
— Tai buvo ne taip paprasta, Viačeslavai Michailovičiau, — Korotkovas krūtine stojo ginti draugų, Seriožos Zarubino ir Mišos Docenkos. Kas kas, o jis tai gerai žinojo, kokių pastangų reikėjo vaikinams, aiškinantis, ar tikrai Chalipova turėjo pavydų patroną, maloningai leidusį jai miegoti su įžymiu režisieriumi, o bet kurį kitą žingsnį kairėn dešinėn laikiusį bandymu pabėgti, už kurį grėsė griežta bausmė.
— Tai pats paprasčiausias dalykas, ką apskritai reikėjo ir galima buvo padaryti, — piktai nutraukė jį viršininkas. — Bet kuri moteris turi dvi tris drauges, kurios žino apie ją viską, neišskiriant ir meilužių vardų bei jų techninių charakteristikų. Ir jei ne dvi trys, tai blogiausiu atveju — viena. Kas tos draugės ir kur jas rasti, galima spėti per pusantros dvi valandas, pateikti joms reikalingus klausimus — dar per valandą. Duomenys apie Chalipovos meilužį turėjo gulėti ant mano stalo dar vakar iki pietų, ne vėliau.
Kodėl duomenys turėjo gulėti ant Afanasjevo stalo, Jura Korotkovas gerai nesuprato. Ar daug naudos nuo tokio, atsiprašant, gulėjimo? Jie turi būti seklių, kurie dirba darbą, rankose, o ne pas viršininką, kuris jiems vadovauja iš kabineto. Žinoma, jeigu vietoj Afonios sėdėtų Bandelė-Gordejevas, tada kitas reikalas. Gorde-jevas, pamatęs Julijos Chalipovos meilužio pavardę ir pareigas, pasakytų: „Nelįskit, šitą aš pats apdorosiu, jūs kol kas nesikiškit". O Afonia? Neseniai jis dar Maskvoje dirba, metai su trupučiu, neapaugo dar ryšiais, neįsigijo patikimų santykių su žmonėmis, neturi iš kur traukti informacijos, tai ir tiriant nusikaltimus praktinės pagalbos iš jo nėra jokios, vien vadovaujantys nurodymai. Kartais, žiūrėkim tiesai j akis, labai labai vertingi, vis dėlto patyrimo kriminaliniame darbe jis nestokoja. Bet dirbti taip, kaip kad dirbo Gor-dejevas, jis, žinoma, dar negali.
— Štai tegul Docenka man paaiškina, ką jis darė dvi dienas užuot ieškojęs nukentėjusiosios draugių. Remontavo butą?
„O kad ir remontavo", — piktai pagalvojo Korotkovas. Gal Mišai sandėlyje gyventi liepsit? Ilgai ieškojęs, jis pagaliau rado variantą iškeisti savo su mama dviejų kambarių butą į du po vieną kambarį tame pačiame mikrorajone. Ieškojo beveik dvejus metus, jau ir viltį buvo praradęs. Žinoma, variantų pasitaikydavo ir anksčiau, bet kiekvieną kartą tai būdavo geri butai, kuriems įsigyti reikėjo pinigų, beje, didesnių, nei galima buvo gauti, pardavus dviejų kambarių butą, o jokių kitų pinigų Docenka neturėjo. Taigi teko laukti, kol likimas pamėtės pakankamai blogos kokybės būstus, kad būtų apsieita be priemokos. Likimas pamėtėjo tokius, kad be remonto ten ne tik gyventi — dviejų valandų praleisti negalėtum. Miša pasiskolino pinigų, iš pradžių sutvarkė vieną butą, geresnįjį, ir perkraustė ten mamą, o pats gyvena kol kas žmonos šeimoje, pas Stasovą, ir kiekvieną laisvą kapeiką kartu su kiekviena laisva minute praleidžia taisydamas tai, ką dar galima pataisyti, ir keičia tai, ko pataisyti jau negalima. Gaunant milicininko atlyginimą, tai ne vieno mėnesio giesmelė.
— Nukentėjusiosios drauges aš radau tuoj pat, — ramiai pradėjo dėstyti Docenka, nors Korotkovas matė, kad jis tramdo save. — Bet jokių vardų jos man nepasakė. Jos buvo išsigandusios ir suprato, jog prasidėti su Chalipovos meilužiu neverta. Jeigu jis nužudė savo draugę už neištikimybę, tai lygiai taip pat nužudys ir jas pačias už plepumą. Jos juk ne idiotės, Viačeslavai Michailovičiau. Jos taip pat nori gyventi, kaip ir mes su jumis. Chalipovos tėvai visiškai nežino jos asmeninių reikalų, jie gyvena Dubnoje ir su dukra matosi labai retai. Ji apskritai pastaruosius dvejus metus pas juos nevažiavo, o jie pas ją — kartą per pusmetį, dažniau ji nekviečia. Teisinasi užimtumu. Teisinosi, — pasitaisė Miša. — Mes kreipėmės į telefono kompaniją ir gavom išklotinę visų telefonų numerių, su kuriais mobiliuoju pastarąjį mėnesį kalbėjosi Chalipova — ir kam ji skambino, ir kas jai. Paskui visus tuos numerius tikrinom ir nustatėm, kam jie priklauso. Paskui tikrinom pačius abonentus, ieškojome tarp jų galimų kandidatų į meilužius. Paskui tyrėme kiekvieną kandidatą.