Didžiulis darbas per tokį trumpą laiko tarpą, Korotkovas tai suprato. Be Zarubino ir Docenkos, tuo rūpinosi dar du operatyvininkai, bet ataskaitos Afanasjevas reikalavo būtent iš Michailo, kadangi šis buvo skyriaus viršininkas.
— Gerai jau, — pulkininkas susiraukė, lyg jį būtų privertę nuryti bjauraus skonio vaistus, — su kokia kriminaline grupuote susijęs tas dūmos veikėjas, išsiaiškinot?
— Tikrai taip, — atraportavo Docenka, — su Ruslano Baga-
jevo.
— Aš susisieksiu su RUBOP-u*, kad jums duotų duomenis apie visus Bagajevo smogikus, — dalykiškai pasakė Afanasjevas.
— Mes jau turim, — pertarė Korotkovas. — Mes juos jau gavom.
Lauks, matai, jis, kol viršininkai susiskambins! Juros ryšiai su Maskvos RUBOP-u draugiški nuo seno, ir reikalingą informaciją jis gavo, likus penkioms minutėms iki pasitarimo pas viršininką. Dabar reikia patikrinti kiekvieną Bagajevo vaikiną, ar jis nesusijęs su aktorės Chalipovos žmogžudyste. Čia tai darbelis! Gerai būtų, jei Afonia panaudotų valdžią, nueitų pas vadovus ir paprašytų, kad RUBOP-ą oficialiai pajungtų aiškinti žmogžudystę, tada RUBOP-o operatyvininkai perimtų dalį darbo. Bet Afonia — žmogus sudėtingo būdo, kažin ar eis prašyti pagalbos, kad paskui nereikėtų dalytis sėkme. Turi jis tokį bruožą... Ne veltui Kamenskaja jo nemėgsta, Viačeslavui Michailovičiui pirmoje vietoje — ne darbo interesai, o jo paties reputacija. Tiksliau sakant, jo paties ambicijos.
Jau pusė vienuoliktos vakaro, ir pulkininkas garantuotai dabar duos nurodymą ryto operatyviniame susirinkime pateikti pirmus duomenis apie Bagajevo grupuotę. Baigiasi du tūkstančiai antrieji metai, o gyvenam kaip prie Stalino — dirbam naktimis ir neįmanomais terminais. Tiek to, tegul jau seklys negyvena, tik dirba, bet juk miegoti jam kažkada galima?!
' Kovos su organizuotu nusikalstamumu valdyba
Riteris su niekuo nesidalijo tuo skausmu, kurį po apsilankymo žmonos dirbtuvėje jam sukėlė išaiškėjusi nemaloni tiesa. Motinai jis nepasakė nė žodžio ir prisaikdino seserį tylėti.
— Ninai nesakyk. Ir nesugalvok įspėti Larkos, kad aš viską žinau.
— Argi tu nesirengi nieko aiškintis? — nustebo tada Anita. — Nepasikalbėsi su Larisa?
— Kol kas ne. Man reikia pagalvoti, — atsakė Valerijus.
Iš tikrųjų, kokia prasmė aiškintis santykius su Lara? Ką jis gali
jai pasakyti? Paklausti, ar tai tiesa, kad ji domisi moterimis? Taigi jis pats įsitikino, kad tai tiesa. Dabar jam aišku, kodėl žmona visą jų vedybinį gyvenimą nerodė ypatingo susidomėjimo seksu. Iki vestuvių viskas buvo kitaip, Larka jam atrodė karšta, išradinga ir nepasotinama, o beveik iškart po registracijos, maždaug po pusantro mėnesio, tarsi atvėso, į jo meilinimąsi atsiliepdavo toli gražu ne visada, o apie tai, kad pati rodytų iniciatyvą, nėra ką ir kalbėti. Riteris tyliai stebėjosi, bet suprato, kad taip net geriau, ne veltui daktarai jau seniai kalba apie „biznesmeno sindromą": nuolatinė įtampa ir dažni stresai trukdo jiems būti lytiniais gigantais. Ši dalia neaplenkė ir jo, taigi seksualinis žmonos neaktyvumas Valerijų visiškai patenkino.
Ką dar jis gali jai pasakyti, ko paklausti? Pareikšti, kad nesirengia gyventi su lesbiete, išvyti ją ir paduoti skyryboms? Labai gražu: palikti neprisitaikiusią prie gyvenimo narkomanę be paramos ir lėšų. Išsiskirti, bet teikti jai paramą? Tada kokia prasmė skirtis?
O gal jos ryšiai su moterimis — tai ne kūniškas potraukis, o bandymas sukrėsti save naujais neįprastais pojūčiais ir išgyvenimais, tikintis, kad jie duos naują postūmį kūrybai? Larkai atrodo, kad ji negabi ir blogai tapo, ir ji ieško visų įmanomų kelių įkvėpti savo paveikslams daugiau jausmo ir aistros. O jei taip ir yra, tai tik jis, Valerijus, kaltas tuo, kad jo žmona iki šiol nepatikėjo savo talentu. Jis per mažai stengiasi, jis nedaro visko, ko reikia, jis kažką praleidžia, ir visos pastangos ją išreklamuoti neduoda trokštamo rezultato. O juk ji iš tikrųjų talentinga, kam jau, jeigu ne jam, už-108 augusiam dailininko šeimoje, šito nesuprasti! Dėl visko, kas dedasi su Larisa, kaltas jis pats, ir nėra ko kelti jai scenų ir reikalauti paaiškinimo. Faktas prieš akis, ir to pakanka. Juoba dabar kaip tik dar vienas „to" periodas, taigi visi aiškinimaisi ir pasiaiškinimai iš anksto pasmerkti žlugti.
— Valerijau Stanislavovičiau, — nutraukė jo mintis sekretoriaus balsas, — atėjo jūsų žmona.
— Taip, žinoma, — nei šiaip, nei taip sumurmėjo Riteris, bet tuoj pat susikaupė, susitvardė. — Tegul įeina.
Tai irgi buvo įprasta tablečių rijimo periodu. Larisa nei iš šio, nei iš to atsirasdavo jo kontoroje, pareikšdavo esanti siaubingai alkana ir reikalaudavo, kad vyras tuoj pat viską mestų ir vestų ją į artimiausią restoraną. Kartais jis negalėdavo išeiti, tada maistą iš restorano atnešdavo tiesiai jam į kabinetą. Larisa valgydavo godžiai ir greitai, o paskui iš karto užmigdavo čia pat, užsikėlusi kojas ir susirietusi krėsle. Tokiais atvejais Riteris aiškindavo sekretoriui, kad jo žmona kiaurą naktį dirbo (nors iš tikrųjų jau kelios dienos teptukų ir dažų net nelietė), užmiršusi valgį ir miegą, baisiai išalko, pavargo ir štai... Visi toleravo boso žmonos meniškos prigimties keistenybes, ir iki šiol niekas nieko blogo neįtarė. Miegodavo jaunoji moteris kietai, todėl jos buvimas šefo kabinete firmos darbui netrukdė, galima buvo užeiti ir spręsti klausimus, net netildant balso. Vienintelis nepatogumas buvo tas, kad Riteris negalėdavo niekur išvažiuoti, kol Lara nepabusdavo, bet su tuo jis kažkaip susitvarkydavo. Jis jau nė už ką nenorėjo, kad jam nesant žmona atsibustų ir pradėtų nekontroliuojama bendrauti su kuo nors iš jo darbuotojų. Neadekvatus jos elgesys tuoj pat būtų pastebėtas, pasigirstų paskalos, tada klausimai, kodėl jis nieko nedaro ir nepradeda Larisos gydyti. Atsakymą į tą klausimą žino tik motina ir sesuo Anita, daugiau su niekuo svarstyti tos problemos Riteris nesirengė.
Žmona įsiveržė į kabinetą — tarsi įskrido ant sparnų. Veide šypsena, o akys kažkokios negyvos: nei minties jose, nei normalių žmogiškų jausmų. Vien tik bukas (kaip Riteriui atrodė — gyvuliškas) noras viskuo džiaugtis ir visus iš eilės mylėti.
— Oi, Lera, aukseli mano, — sučiauškėjo ji dar nuo slenksčio, vilkdamasi šlapią nuo lietaus striukę, — tiesiog negaliu, kaip noriu valgyti! O gatvėje toks lietus, tai tiesiog kažkas neįmanoma! Tu mane pamaitinsi, Leručiuk? Tik čia, gerai? Aš visa peršlapau. Prieš tavo kontorą tokia krūva mašinų, nėra kur parkuotis, teko ratus toli pasistatyti — kol atbėgau, peršlapau iki siūlo galo. Pasakyk ten, tegul pakabina kur nors striukę.
Ji su pasibjaurėjimu laikė striukę per ištiestą ranką nuo savęs tarsi purviną skudurą. Kabinete nebuvo kur jos pakabinti, ir „pasakyk ten" reiškė, kad Riteriui reikia arba kviesti sekretorių, arba pačiam nunešti drabužį į priimamąjį ir pakabinti į spintą. Sekretoriaus jis nekvietė, jam nepatiko poniškos motinos pretenzijos, ir pats jis sąmoningai stengėsi nedaryti nieko tokio, kas tai primintų. Paėmęs iš Larisos rankų striukę, Valerijus išėjo iš kabineto. Grįžęs jis rado žmoną savo vietoje, už stalo. Ji sukiojosi sukamajame krėsle, laikydama rankoje ragelį ir rinkdama kažkieno telefono numerį. Nutarė „čiauškėti" tiesiog jo kabinete? O Viešpatie, už ką jam visa tai?
Valerijus išplėšė ragelį žmonai iš rankos ir sviedė ant stalo.
— Jei nori plepėti telefonu, važiuok namo. Ten kiekviename kambaryje yra po aparatą. O čia aš dirbu.
— Tu ko dabar, Lera? — jos veide pasirodė nuoskaudos grimasa, ji nesuprato, ko vyras taip supyko. — Aš tik norėjau paskambinti Ninai, kad ji manęs nelauktų pietums. Ko tu psichuoji?
Pakilti iš jo krėslo ji nė nepagalvojo. Riteris atsisėdo į lankytojų krėslą ir ištiesė ranką į telefoną.