— Ką tau užsakyti?
— Mėsos su keptomis bulvėmis. Salotėlių. Ir porą pyragaičių. Ne, geriau tris. Skirtingus.
Ji nurijo seilę, ir Valerijus suprato, kad ji iš tikrųjų beprotiškai alkana. Net akys sublizgo, kai tik Lara ėmė vardyti patiekalus. Jis jau negalėjo ant jos pykti. Maža, kvaila, alkana mergaitė, įsimylėjusi savo meną ir netikinti savo jėgomis.
Valgį atnešė po pusės valandos. Larisa sukirto viską per akimirką, jos skruostai paraudo, akys mieguistai klaidžiojo po kabinetą. Po kelių minučių ji kietai miegojo, kaip visada užsikėlusi kojas ir susirietusi krėsle. Dabar miegos kokias tris valandas, ne mažiau.
Valerijus tvarkė reikalus, peržiūrėjo sutarties su nauju klientu projektą, pažymėjo paraštėse punktus, kuriuos dar reikėtų patikslinti su juridine tarnyba. Atsakinėjo į telefono skambučius, skambino pats, kažką užsirašinėjo bloknote, kvietėsi pas save tai pavaduotojus, tai skyrių viršininkus.
Prisiminė, kad tarėsi apie penktą susitikti su bičiuliu iš banko pakalbėti apie naujas pinigų investavimo galimybes, paskambino ir susitikimą atšaukė. Kol Larka neatsibudo, iš kabineto jis gali išeiti ne daugiau kaip dešimčiai minučių.
— Gaila, — neapsimestinai nuliūdo bičiulis, — aš su tavim dar paliežuvauti norėjau.
— Apie ką? — abejingai pasidomėjo Riteris, kuriam šiuo metu labiau rūpėjo savi, o ne svetimi šeimyniniai reikalai.
— Apie Igorį Čuikovą. Tu juk jį pažįsti?
— Pažįstu.
Riterio firma su Čuikovu reikalų turėjo ne kartą, jie susipažino prieš keletą metų, kai Igoris Vasiljevičius dar tik pradėjo savo verslą ir paprašė Riterio parengti optimalią valdymo schemą, atsižvelgiant į busimosios firmos veiklos profilį. Etatų sąrašą, tarnybines pareigas ir visa kita. Vėliau „Praktis Plius" dukart keitė savo interesų sferą, ir abu kartus Čuikovas kreipėsi į Riterį, kad jo darbuotojai parengtų naują schemą. Čuikovas buvo protingas ir taupus šeimininkas, jis norėjo turėti būtent tiek žmonių, kiek jų reikia visoms darbo kryptims aptarnauti, kad niekas nesivalkiotų be darbo, tai yra nepakankamai apkrautas, ir kad nė viena iš būtinų funkcijų „nenašlautų", neturėdama etatinio darbuotojo. Kitaip tariant, ir kad nereikalingos algos veltui nemokėtum, ir kad darbas nenukentėtų. A
— O straipsnį, kur jo „Praktis Plius" sugriovė iki pamatų, skaitei? — tęsė bičiulis bankininkas.
— Skaičiau, — patvirtino Valerijus. — Niekai visa tai, aš gerai žinau, kaip Igoris tvarko reikalus. Visa tai melas.
, — Taigi būtent! — nežinia kodėl nudžiugo bičiulis. — Dėl to straipsnio sužlugo kelios sutartys ir jis iškėlė laikraščiui nemenką ieškinį už šmeižtą. Ir pateikė visus dokumentus, kurie liudija, kad žurnalistas, straipsnio autorius, jį apšmeižė. Taigi teismas, žinoma, bus, ir panašu, kad laikraštininkams teks smarkiai praverti piniginę.
— Na, jei Čuikovą apšmeižė sąmoningai, vadinasi, buvo užsakymas, — pasakė Riteris. — Ir tas, kas užsakė straipsnį, arba kompensuos laikraščiui visus nuostolius, arba paspaus atitinkamus svertus ir nuleis viską ant stabdžių. Taip jau šimtą kartų yra buvę, tu ir pats žinai.
— Žinau, — sutiko bankininkas.
Iš ilgos pauzės Riteris suprato, kad jo pašnekovas užsirūkė. Štai tiesiog prie pat mikrofono spragtelėjo žiebtuvėlis ir pasigirdo garsus iškvėpimas po pirmo užtraukto dūmo.
— Bet fokusas tas, kad panašu, jog straipsnis neužsakytas, — tęsė bičiulis.
— Iš kur tu ištraukei?
— Labai jau vyriausiasis redaktorius panikuoja. Jei jis turėtų „stogą", taip nesinervintų.
— O iš kur tu žinai? Ar tu su juo pažįstamas?
— Ne, asmeniškai nepažįstamas, bet jo rašeivos iš finansų puslapio reguliariai su manim konsultuojasi. Štai jie ir papasakojo. Taip išeina, kad žurnalistui tą blefą apie Čuikovą kažkas pakišo, o jis jį neužspringdamas ir prarijo.
— Keista, kad nieko nepatikrinęs išspausdino, — pasakė Valerijus. — Ko jis toks neatsargus?
— Sako, kad šaltinis buvo labai patikimas, niekada neapgau-davo. Vadinasi, Valera, tavo bičiulis Čuikovas turi kažkokių slaptų priešų. Aš sakau todėl, kad jei jus sieja bendri reikalai, privalai tai žinoti. Taigi turėk galvoje.
— Na, kodėl gi būtinai tie priešai slapti? — šyptelėjo Riteris. — Gal labai netgi atviri, ir pats Igoris puikiausiai žino, kam ta publikacija buvo naudinga.
— Atviri priešai, Valerijau Stanislavovičiau, tai žmonės turtingi, — pamokomu tonu dėstė bankininkas, — jie veikia padedami pinigų, ir iš viršaus, kad būtų garantuota, o ne iš šono, išnaudojant pasitikėjimą. Atviri priešai publikacijas užsako, o slapti jas išprovokuoja. Pagauni kampą? Bet Čuikovui visa tai išėjo tik į naudą. Blefas, kurį pakišo žurnalistui, pasirodė toks dirbtinis, kad Čuikovas viską paneigė per penkias sekundes ir dabar siūlo laikraščiui arba susitaikyti už septynis šimtus tūkstančių dolerių, arba pateikti teismui trijų milijonų dolerių ieškinį. Ir bylą teisme jis greičiausiai laimėtų.
— Na, ką gi, — filosofiškai konstatavo Valerijus, — viskas teisinga, nemalonumus reikia kažkuo kompensuoti. O tau neatėjo į galvą, kad jei Čuikovui vis dėlto viskas taip apsimokėjo, tai ne šiaip sau nei iš šio, nei iš to...
— Atėjo, — nusijuokė pašnekovas. — Aš ir sakau, norėjau pa-liežuvauti. Tai kada pasimatysim?
— Susitinkam ryt? — Riteris pavartė darbo kalendorių ir peržiūrėjo artimiausių dienų tvarkaraštį. — Rytoj tarp trečios ir ketir-tos arba poryt iš pat ryto, kokią dešimtą. Kada tau patogiau?
Dabar lapai šiugždėjo kitame laido gale.
— Ryt man sunki diena, susitinkam poryt iš ryto.
— Susitarėm.
Valerijus padėjo ragelį, pasižymėjo kalendoriuje ir ėmėsi dienos reikalų. Larisa vos per du metrus nuo jo saldžiai pūtavo, primindama Riteriui, kad verslas verslu, o savo pagrindinės užduoties, tos, dėl kurios jam visą laiką skauda širdį, jis taip ir neįvykdė.
Dar kartą pasižiūrėjęs į Larą, jis prisitraukė užrašų knygutę ir pradėjo skambinti pažįstamiems žurnalistams, pateikdamas jiems vieną ir tą patį klausimą — iš kokių visuomenės veikėjų, visai šaliai pažįstamų žmonių, jie planuoja artimiausiu metu imti interviu. Užsirašė kelias pavardes, kritiškai peržvelgė sąrašą. Su dviem iš tų personažų jis buvo pažįstamas, ne artimai, bet vis dėlto pakankamai, kad galėtų jiems paskambinti.
— Aš norėčiau dovanoti jums savo žmonos, jaunos dailininkės, paveikslą... Ar galiu paprašyti jūsų paslaugos? Jūs duosite interviu žurnalui... Žurnalistas būtinai jūsų paklaus apie tą paveikslą. Ar negalėtumėt būtinai paminėti autoriaus pavardės?.. Būčiau labai dėkingas...
Žema ir bjauru, jis tai daro ne pirmą kartą. Ir kiekvieną kartą jaučiasi įkištas žemyn galva į šiukšlių dėžę. Bet dėl Laros jis pasirengęs ir ne tokiems dalykams.
Šeštadienį namas Bolotnikuose prigužėjo žmonių. Penktadienio vakarą atvažiavo Čistiakovas, šeštadienio rytą atsirado Pavelas Diužinas, o po pietų, artėjant vakarui, netikėtai pasirodė Korotkovas.
— Ūū, — nusivylė jis, apsidairęs virtuvėje, kurioje virė darbas. Čistiakovas dorojo Diužino atvežtą peniukšlį paršelį. — O aš maniau, kad pamaloninsiu nelaimingą vienišą ligonę, išblaškysiu nuobodulį, moraliai paremsiu, ir už visa tai ji liks man dėkinga iki grabo lentos.
— Dar vienas prašalaitis, ieškantis dėkingumo, atsirado, — konstatavo Aleksejus. — Aš maniau, mano Asia pati savanaudiš-kiausia, o jūsų Petrovkoje, atrodo, visi tokie. Selujanovas čia nuolat ganosi, irgi vaizduoja, kad lankyti atėjo.
— Paprašyčiau, — demonstratyviai įsižeidė Korotkovas, — jūsų, pone, žmona būna savanaudiška tik dviem kryptim: nori, kad jūs ją maitintumėte ir užleistumėte vietą prie kompiuterio. O aš kompiuteriu nesinaudoju.