— Vadinasi, alkanas, — padarė išvadą Diužinas.
— Pamaitintas, — išdidžiai pareiškė Jura. — Ir nieko man iš Kamenskajos nereikia. Beje, kur ji?
— Išėjo bandomojon kelionėn į antrą aukštą. Mėgina vaikščioti laiptais. Specialiai laukė, kol kas nors atvažiuos, viena bijojo rizikuoti, — paaiškino Čistiakovas. — Jeigu tu toks jau nesavanau-dis, eik ir patikrink, iki kurios vietos jai pavyko nusikasti. Nes praėjo jau maždaug dvidešimt minučių, kai ji iškeliavo.
Korotkovas išėjo iš virtuvės, pradėjo kopti laiptais ir iš karto suprato, kodėl Nastia jų bijojo — statūs, įviji, siauručiai laipteliai. Vienas neteisingas judesys, ir baigta — būtinai ką nors susilaužysi krisdamas, gerai dar, jei ranką ar koją, o galima ir kai ką blogiau. Kamenskają jis rado viename iš trijų kambarių. Regis, tai buvo vaikų kambarys, skirtas septynmečiui Diužino sūneliui. Nastia sėdėjo ant mažos sofutės, abiem rankom pasirėmusi ant lazdos ir susimąsčiusi apžiūrinėjo ištiestą į priekį kairę koją.
— Sveikutė! — džiaugsmingai suriko Korotkovas. — Su pergale tave, drauguže! įveikei vis dėlto tą viršukalnę!
Ji nusišypsojo ir ištiesė jam ranką:
— Sveikas, tavo balsas kaip dūda, jau seniai girdžiu. Ir ko tu visada taip rėki, ką, Jura? Su tokiu balsu nė vienos paslapties neišsaugosi.
— Žinoma, varyk, kritikuok, — įsižeidė jis. — Tie ten, apačioje, savanaudiškumą man prikiša, ir tu neatsilik, prisidėk. Aš į tokį tolį leidausi, norėjau su drauge pasimatyti, galima sakyti, sieloje pačius geriausius jausmus puoselėdamas, o tu... Gal aš ėsti čia atvažiavau? O jei jums gabalėlio paršelio gaila, tai taip ir sakykit, miesčionys.
— Gerai jau gerai, — juokėsi Nastia, — mes tave ir tokį mylim.
— Kokį, įdomu, tokį? — su įtarimu paklausė Korotkovas.
— Alkaną ir skardžiabalsį. Sėsk, pasėdėk, aš vis tiek anksčiau kaip po pusės valandos žemyn nepajudėsiu.
— Tai mes su tavimi turim visą pusę valandos toli nuo tų, kurie apačioje?
— Taip, ir tu apie tą patį. Aš nesitikiu, kad tu atėjai man siūlyti amžiną meilę. Vadinasi, tai amžinas darbas.
— O kaipgi, — Jura išraiškingai skėstelėjo rankomis, tai turėjo reikšti, kad kitaip negali ir būti. — Ko vertingam kadrui tuščiai dykinėti, o mūsų darbas, kaip tu teisingai pasakei, amžinas, jo daug ir jis niekada nebus užbaigtas.
— Tu dėl aktorės, ar ant mūsų dar kažkas užgriuvo?
— Dėl aktorės, neminėkim bloguoju... Asia, aš iš tavęs nieko nenoriu, garbės žodis! Aš tik papasakosiu tau, ką žinau, ir tegul tai tavo galvoje verda, gerai? O gal kas nors išeis.
— Sultinys, — šyptelėjo ji, — ir greičiausiai su frikadelėmis. Ar tu tikiesi barščių?
— Asia, aš rimtai, — Korotkovo balse suskambo prašymo gaidelės, — tu juk vis dėlto moteris, greičiau suprasi visas tas kvailystes, kaip meilė ir pavydas. Štai žiūrėk... Iš vienos pusės — visų mylimas ir gerbiamas režisierius Ostrovskis ir jo jauna meilužė aktorė. O iš kitos — buvęs kaskadininkas, gražus diedas, labai seniai su Ostrovskiu pažįstamas, filmavęsis septyniuose jo filmuose, ir pastaraisiais metais jie labai glaudžiai bendrauja. Jaunoji aktorė uoliai varto akutes prieš kaskadininką, nesidrovėdama nei savo meilužio, nei paties kaskadininko meilužės. Kol kas viskas suprantama?
— Kol kas taip, — linktelėjo Nastia. — Ir kas buvo toliau?
— O toliau buvo Ostrovskio šešiasdešimtpenkmetis. Šventė tris dienas skirtinguose interjeruose. Ir kažkodėl kaskadininkas šventėse nedalyvavo. Susipyko? Nieko panašaus. Kitą dieną po garbstymo Kino namuose Ostrovskis kartu su aktore atvažiuoja pas kaskadininką į svečius ir ten prisigeria iki žemės graibymo. Tai yra gerai taip, sočiai, kaip kad prisigeria su draugais. Taigi klausimas: kodėl kaskadininkas nedalyvavo visuotinėse iškilmėse?
— Kaip suprantu, kažkokius atsakymus tu jau turi.
— Ne aš, o Serioža Zarubinas, tai jis prikibo prie to fakto, kad kaskadininko nebuvo sveikinančiųjų minioje. Serioža nusprendė, kad kaskadininkas vis dėlto neatsilaikė aktorėlės vilionėms ir padarė savo juodą intymų darbelį, ir atsitiko tai tiesiog Ostrovskio jubiliejaus išvakarėse. Todėl jis nežinojo, ką su visu tuo daryti ir kur dėti, taigi dalyvavimo iškilmėse paprasčiausiai išvengė. Galėjo taip būti?
— Dar ir kaip, — vėl linktelėjo Nastia. — Ne visi vyrai laiko moteris bedvasėmis būtybėmis, kai kurie vis dėlto mano, kad artumas reiškia ir kažkokius kitokius santykius. Ir tu manai, kad tai gali sietis su aktorės Chalipovos žmogžudyste?
— Gali. Todėl, kad Chalipova turėjo dar vieną meilužį, sakykim, pagrindinį. Vieno iš dūmos komitetų pirmininkų Dronovą. Girdėjai?
— Girdėjau, beje, daug negatyvaus apie jo ryšius su Bagajevo grupuote. Ir ką, tas mūsų Dronovas baisus pavyduolis?
— Kaip pirštu į akį, drauguže. Kalbama, aš akcentuoju — kalbama, nes tai tik gandai, jog jis pasakęs Chalipovai, kad režisierių Ostrovskį jis jai mylėti leidžia, nes to reikia karjerai, o štai visiems kitiems vyrams šiame pasaulyje tas leidimas netaikytinas. Ir — vėl kalbama — buvo pareikšti atitinkami, panašūs į grasinimus, pažadai.
Nastia kažkodėl atsargiai paglostė skaudamą koją ir atsiduso:
— Ir jūs nusprendėt, kad jei Chalipova permiegojo su kaskadininku, tai ją už tai nužudė. Bet kažkas jums kliūna. Juk kliūna, jei jau atvažiavai?
— Kliūna, — niūriai patvirtino Korotkovas. — Visų pirma, Chalipova nebuvo doros pavyzdys ir dažnai leido sau, švelniai tariant, vienkartinius kontaktus su vyrais. Bet kažkodėl Dronovas jos už tai nežudė. O už kaskadininką atpildas atėjo beregint. Ką tai sako?
— Tai, kad apie kitus vyrus Dronovas nesužinojo, o apie kaskadininką kažkuriuo būdu sužinojo. Jeigu tai tau nepatinka, galiu pasiūlyti kitą variantą. Sakysim, Dronovas apskritai neturi galimybių sužinoti apie Chalipovos meilės nuotykius, jie sukasi skirtingose draugijose, ir jis taip ir nebūtų sužinojęs apie kaskadininką. Bet kažkas labai norėjo pašalinti Chalipovą, kažkam ji labai trukdė, ir • tas kažkas laukė patogaus momento arba nelaukė, o tiesiog pasinaudojo tuo, kad mergina nepasisaugojo ir paviešino savo meilės nuotykį su kaskadininku, ir kažkas nedelsdamas pranešė, kam reikia. Taip tau labiau patinka?
— Apskritai tai nieko, kaip versija — tinka.
Korotkovas pakilo nuo žemos kėdutės, vis dėlto vaikiški baldai buvo jam nepatogūs, ir pradėjo kratyti užtirpusias kojas.
— O ką sako pats kaskadininkas? Patvirtina, kad turėjo intymių santykių su Chalipova?
— Kaipgi, patvirtins jis, lauk. Neigia, žinoma, o paties akys kaip katino, į miltus pridėjusio. Bet jeigu jis su aktore nemiegojo, tai kodėl neatėjo į jubiliejų, štai ką tu man pasakyk!
— Gal jis turėjo kažkokių svarbių, neatidėliotinų reikalų. Visko juk pasitaiko.
— Ir vėl tu teisi! — Korotkovas pasidairė ko nors patogesnio nei vaikiška kėdutė, nieko tinkamo nerado, todėl įsitaisė ant plačios palangės. — Ir mes Kričeveco to paties klausėm. Žinai, ką jis atsakė?
— Kad jokių reikalų jis neturėjo ir visas tris dienas praleido pas meilužę jos bute.
— O iš kur tu žinai? — nustebęs paklausė Jura. — Gal tau Zarubinas skambino?
— Įspėjau, — ji vėl paglostė koją, tarsi koja buvo jos pašnekovas, o visai ne Korotkovas. — Jeigu kaskadininkas būtų išvardijęs visus savo neatidėliotinus reikalus tomis dienomis, tu pultum tikrinti ir labai greitai išsiaiškintum, kad tai grynas melas. Štai jis ir ginasi meiluže, kuri visada jį palaikys ir jo parodymus patvirtins. Jis galėtų pasakyti, kad praleido tas dienas savo namuose, bet jo greičiausiai ten nebuvo, jam juk būtinai kas nors skambino, o jis neatsakė. Todėl pateiktas aiškinimas apie tris dienas meilužės glėbyje, jos bute.