— Ne, drauguže, tu nors ir protinga, bet žinai ne viską. Kaskadininkas Antonas Kričevecas mums paporino, kad Ostrovskis pakvietė jį kartu su meiluže piliete Volkova sekmadienį į banketą, bet būtent sekmadienį Volkova turėjo šeimyninę vakarienę močiutės devyniasdešimtmečio proga, o eiti be jos Kričevecas nenorėjo.
— Tik pamanykit, kokios subtilybės, — sumurmėjo Nastia. — Na, ir kas gi jam sutrukdė pasveikinti Ostrovskį pirmadienį bankete, Kino namuose? Arba šeštadienį?
— Šeštadienį, kaip aiškino pats Ostrovskis, jis sukvietė tam tikro rato žmones, taip sakant, elitą. Aukščiausią vadovybę. O sekmadienį kaip tik buvo banketas draugams ir artimiesiems, nepriklausomai nuo rango.
— Na, gerai, o pirmadienį?
— O štai pirmadienį mūsų, tai yra Kričeveco, buvo bloga nuotaika, apėmė liūdesys ir niūrios mintys apie visa ko laikinumą. Trumpai tariant, jis pasinėrė depresijon ir praleido visą dieną ir pusę antradienio pas Volkovą. Beje, reikia pastebėti, kad Volkova tai nuotaikai nepritarė ir ramiausiai sau nuėjo į darbą. Ir pirmadienį, ir antradienį. Taigi guodė jinai jį tiktai vakare ir naktį. Tiesa, antradienį po darbo jie kartu su Kričevecu nuvyko į jo namus, nes laukė ateinant į svečius Ostrovskio ir Chalipovos. Toliau tu jau viską žinai.
— Volkova tikrai buvo darbe? Tu patikrinai?
— Patikrinau. Buvo. O štai ar buvo tuo metu jos bute Kričeve-cas, patikrinti neįmanoma.
Nastia sulenkė kairę koją ir pabandė ją priminti. Lyg ir nieko, skauda, bet ne taip, kad nepamėgintum nusileisti į apačią.
— Jura, na, ko tu prikibai prie to kaskadininko, ką? Koks tau skirtumas, buvo jis pas savo meilužę, ar nebuvo? Juk tai ne alibi, žmogžudystė buvo įvykdyta naktį iš antradienio į trečiadienį, o ne pirmadienį. Sakyčiau, ne tam eikvoji laiką.
— Taip, ir aš taip manau. Bet čia man Zarubinas galvą susuko, duok jam paaiškinimą, kodėl Kričevecas nebuvo jubiliejuje, ir viskas. Jis įsitikinęs, kad būtent dėl Chalipovos, o tai — žmogžudystės motyvas.
— Keisti jūs vaikinai, — atsiduso Nastia ir ištiesė ranką. — Padėk man atsistoti, laikas judintis į virtuvės pusę, ten, rodos, greitai pradės dalyti paršieną. Jūs bandote įrodyti, kad kaskadininkas permiegojo su aktore, nors jis pats tai neigia, o jos jau nepaklausite. O koks jums skirtumas, miegojo jis su ja ar ne? Svarbu suprasti, turėjo Dronovas pagrindą pavydui ar ne, o kiek pagrindas atitinka tiesą — mažai kam rūpi. Kažkas galėjo sužaisti Dronovo jausmais ir mergiotę paprasčiausiai apšmeižti. O gal ne apšmeižti, o vis dėlto apskųsti. Ieškokit, kam tai į naudą. Juk aišku, kad kažkas specialiai apskundė, kitaip Dronovas savo paukštytę jau seniai būtų nužudęs,
118 sprendžiant iš jūsų pasakojimo apie jos gyvenimo būdą.
Iki laiptų vidurio jie ėjo tylėdami. Nastia absoliučiai susikoncentravo j kūno svorio perkėlimo nuo sveikosios kojos ant lazdos procesą, stengdamasi neįsmukti į siaurų laiptelių tarpą. Korotkovas lipo pirmas, pasirengęs bet kurią akimirką pagauti netekusią pusiausvyros draugę.
— Ir vis tiek aš noriu suprasti, kodėl Kričevecas nebuvo jubiliejuje, — atkakliai pakartojo Jura. — Aš neturiu tiek daug smegenų kaip tu, tačiau turiu nuojautą. Ir nuojauta man sako, kad atsakymas į tą klausimą labai daug duos. Iš kur staiga tas niūrumas ir bloga, ar girdi, nuotaika, kai kalbama apie pagarbą žmogui, kuris rengiasi duoti tau darbo? (sivaizduok save to kaskadininko vietoje: filmavimai praeityje, pinigų nėra, verčiasi atsitiktiniais uždarbiais arba sėdi meilužei ant sprando, ir staiga įžymus režisierius siūlo bendrą projektą. Jei viskas pavyks, bus padorus uždarbis. Bet juk tam režisieriui, atleisk, brangioji, reikia kasdien laižyti užpakalį, kad jis neduokdie nepersigalvotų ir nesikreiptų į kitą specialistą. Kaskadininkų — kaip šunų nekartų, ir tarp jų yra labai žinomų, o Ostrovskis — vienas. Ar gali sau įsivaizduoti, kad šitokiai padėčiai esant, kažkas galėtų sau leisti ignoruoti jubiliejų, jeigu buvo į jį pakviestas?
— Negaliu, — prisipažino Nastia, įdėmiai žiūrėdama į kitą laiptelį, — moteris, ko gero, galėtų taip pasielgti, o vyras vargu bau. Vis dėlto moters gyvenime paprastai pirmoje vietoje jausmai, o vyro — reikalai. Bet šitokia logika vadovaujantis, toks kaskadininkas negali sau leisti permiegoti su režisieriaus meiluže, ir dėl tos pačios priežasties. Tokioje situacijoje užpakalio laižymas su dūriu į nugarą nesiderina. Neblaškyk manęs, nes aš tikrai dėsiuos.
— Sugausiu, — optimistiškai pažadėjo Korotkovas. — Bet man patinka tavo minčių eiga. Jeigu tarp kaskadininko ir Chalipovos nieko nebuvo, tai kodėl jis neatėjo į jubiliejų. Tarkim, depresija. Aš ja netikiu, bet tiek to, tarkim. Tada kodėl Chalipovą nužudė? Už kokį diedą, jeigu ne už kaskadininką?
— Jura, tu mane pribaigsi! — sudejavo ji. — Leisk man ramiai nusileisti į pirmą aukštą. Tu juk pats sakei, Chalipova vyrų turėjo kaip šiukšlių. Štai Dronovo kantrybė ir trūko.
— Bet kodėl būtent dabar? Kas ar kokie įvykiai jį išprovokavo? Asia, suprask, man reikia už ko nors užsikabinti, man reikia rasti, kaip prisiartinti prie Dronovo. Jis politikas, prie jo taip lengvai neprieisi, vos tik kas — iškart ims rėkti apie deputato neliečiamumą ir užsiundys prieš mus generalinį prokurorą. Aš privalau visą istoriją atstatyti iki menkiausių smulkmenų, patvirtinti ir įrodyti kiekvieną faktelį, kitaip viskas perniek.
Štai ir paskutinis laiptelis. Ačiū Dievui, galima atsipalaiduoti ir nuklibikščiuoti iki krėslo.
— Ko dar tu norėjai manęs paklausti?
— Žudiko vardo.
— Na, ir juokeliai tavo, — Nastia smerkiamai palingavo galva. — Negaišk, Jura, laiko. Tuoj mus pakvies prie stalo, ir jei mes vis dar aptarinėsim žmogžudystę, mano Čistiakovas pasius. Jis ir taip barasi, kai aš prie valgio kalbu apie lavonus. O peniukšlis paršelis tinka tik prie tyrų minčių ir nekaltų kalbų.
— Aha, žinoma, tau kažkoks nudvėsęs paršas svarbesnis už darbo draugą. Aš su savo problemomis atėjau pas tave kaip pas artimą draugą, o tu... — įsijautė Korotkovas, bet staiga nutilo, vogčiomis žvilgtelėjo į praviras duris, pro kurias iš virtuvės skverbėsi labai nedviprasmiško charakterio kvapai ir garsai. Be jokių abejonių, paršelis pasiekė dviminutės parengties prieš pjaustant ir paduodant į stalą būklę, ir prie jo dar bus tiekiami gan viliojantys užkandžiai. Ko gero reikia paskubėti. — Žodžiu, nupiešk man nusikaltimo paveikslą. Žiūrėk: Chalipova laukia telefono skambučio, sulaukia, susitaria su kažkuo susitikti, ima Ostrovskio mašiną ir išvažiuoja. Kažkodėl pakeliui ji puola į siaubingą paniką, pervažiuoja moterį su vaiku ir pabėga nesustojusi ir nesuteikusi jiems pagalbos. Kodėl ji nestoja? Arba ją vejasi, ir ji supranta, kad sustoti — mirtis, arba ji tokios būklės, kad net nemato, jog numušė žmones. Tai yra ji iš baimės tiesiog nesuvokia, ką daro. Kas toliau? Toliau Chalipovos lavonas šalia mašinos miesto pakraštyje, už Kolcevaja kelio. Vadinasi, ją pasivijo? Sustabdė? Pareikalavo išlipti iš mašinos? Ir kodėl ji kaip kvailė išėjo, jeigu suprato, kad užmuš? O negalėjo nesuprasti, nes juk bėgo nuo žudiko per visą pusę miesto. Ko reikėjo bėgti, jeigu nebūtų jo bijojusi?
— Ją galėjo išvilkti iš mašinos jėga, — pasiūlė Nastia versiją svarstyti.
— Ji galėjo užblokuoti dureles. Be to, Ostrovskio mašina „Leksus", to modelio durelės užsiblokuoja automatiškai, pradėjus veikti varikliui. Vadinasi, durelės buvo uždarytos, bet Chalipova jas kažkodėl atidarė.
— Ją galėjo priversti atidaryti dureles. Žinai, kai pradeda daužyti mašiną rankomis ir kojomis ir ypač per stiklą, tai labai smarkiai veikia. Ne kiekvienas išlaiko, o ji vis dėlto jauna mergina.
— O ekspertizė tvirtina, kad nieko panašaus nebuvo ir jokių žymių nuo smūgių ant durelių, kėbulo ir stiklų nėra. Tai kaip?