— Blogai, — nuoširdžiai nusiminė Nastia. — Kodėl ji iš tikrųjų atidarė dureles ir leido nusikaltėliui išvilkti save iš mašinos? Greičiausiai nuo baimės ir nuo jaudulio, o dar ir nuo lenktynių per pusę miesto atsisakė veikti smegenys, taip dažnai atsitinka.
— Asia, ar tave kada nors per jėgą vilko iš mašinos?
— Mane? — nustebo ji. — Ne. Dievas saugojo, visada pati išlipdavau, savo valia.
— O mane vilko. Ir galiu tau pasakyti, kad aš griebiausi už visko, kas buvo po ranka, bandžiau užsikabinti už bet ko. Už vairo, už pavarų dėžės sverto, už prietaisų skydelio, net už to skydelio, kuriuo prisidengia nuo saulės. Žodžiu, už visko. Ir nuo tokių pratybų lieka ganėtinai charakteringi, nubrauktų juostų pavidalo pėdsakai.
— Ir tų pėdsakų ekspertai mašinoje nerado, — pabaigė už jį Nastia. — Visai blogai. Vadinasi, Chalipovos iš mašinos nevilko, ji išlipo pati. Jura, aš tave nuoširdžiai užjaučiu.
— Štai ir aš save užjaučiu, — pasakė Korotkovas nusiminęs. — Todėl, kad pas Bagajevo smogikus ji pati nebūtų išlipusi. Ji būtų išlipusi tik pas Dronovą. Vargšas aš, vargšas, ir už ką man šitos nelaimės? Na, kodėl žudikas negali būti šaltkalvis arba kiemsargis, kurį galima būtų visai paprastai imti ir suimti, ką? Na, gerai, tegul būna gydytojas arba mokytojas, arba koks nors inžinierius. Bet ne, jei Korotkovui, tai būtinai kokia nors šlykštynė, koks nors įtariamasis, prie kurio taip paprastai neprieisi. Na, kodėl gi taip, Asia?
— Todėl, kad tai Petrovka. Nusileisk į žemę kaip Kolia Selujanovas, galėsi savo kiemsargius ir šaltkalvius ryšuliukais semti.
— Viskas, gana! — sugriaudėjo tiesiai virš jų netikėtai atsiradusio tarpduryje Čistiakovo balsas. — Tu, Korotkovai, apgavai mano draugišką pasitikėjimą, tu prisiekinėjai viskuo, kas tau šventa, kad atvažiavai nesavanaudiškais tikslais ir tau nieko iš mano žmonos nereikia. Tu įžūliai mane apgavai, tu begėdiškai bandai eksploatuoti nelaimingą sergančią moterį ir už tai būsi baisiai nubaustas.
— Kaip? — išsigando Jura, tikėdamasis, kad tai gali būti bet kas, tik ne porcijos paršelio netektis.
— Kai pavalgysi, ir visi mes sėdėsim išleipę nuo sotumo, tu pasiimsi kirvį, nueisi už namo į sandėlį ir priskaldysi židiniui malkų.
Na, gerai, malkų tai malkų, svarbiausia, kad paršelio neatėmė. O jis taip nuostabiai kvepia!
Zoja Petrovna Kabalkina, Anitos Volkovos motina, nejuokais susijaudino dėl savo jaunesnės dukters Liubočkos. Kažko mergaitė pasidarė nervinga ir uždara ir nors užbėga pas tėvus kaip visada, kasdien, laimė, gyvena gretimoje gatvėje, bet jos tarytum ir nėra. Štai kūniškasis Liubos apvalkalas čia, ir jos veidelis, ir plaukai, ir palaidinė, ir mobilusis telefonas prie kelnių diržo, o jos pačios nėra. Nepataiko atsakyti į visus motinos klausimus, o būna, kad užsidaro vonioje, Zoja Petrovna priglaudžia ausį pie durų ir girdi — verkia. Tyliai taip, valdydamasi, kad neišgąsdintų tėvų ir senelės su seneliu, springsta ašaromis. Kad ir kaip bandė motina prie jos prieiti — ir aplinkiniais keliais, ir tiesiai klausė, girdi, kas atsitiko — atsakymas buvo vienas:
— Mamule, man viskas gerai. Nuotaika nepastovi, tai ir verkiu.
— O iš kur tokia nuotaika? — klausė Zoja Petrovna. — Kas nors nuskriaudė? Ar kavalierius paliko? Ar įsimylėjai, o jis nepastebi?
Liuba tik purtė galvą ir per jėgą šypsojosi:
— Man viskas gerai, tu dėl manęs nesijaudink. Nuotaika... Tai praeis.
Gal ir praeis, samprotavo mintyse Zoja Petrovna, tik nėra jėgų matyti, kaip vaikas kasdien vis labiau džiūsta ir blykšta. Jeigu priežastis — meilės kančios, tai dar nieko, o štai jei darbe kas nors ne taip ar problemos su valdiškais pinigais, tada pats laikas pradėti jaudintis. Stambios firmos finansų direktorė — tai jums ne juokas, didelė atsakomybė, vadinasi, iš tavęs daug ir reikalauja.
Keletą dienų pasikankinusi, Zoja Petrovna nutarė pasitelkti pagalbon vyresniąją dukrą Anitą. Štai kas moka rasti bendrą kalbą su Liubočka, štai kieno Liuba kiekvieną žodį seka! Žinoma, jeigu priežastis — valdiški pinigai, tai kažin ar Liuba ką nors motinai pasakys, juk tektų aiškinti, o Zoja Petrovna dabartinėje ekonomikoje visiškai nieko nesupranta, ji jau seniai užmiršo, kad kadaise buvo garsi artistė ir tų laikų nesiilgi. Daugiau kaip trisdešimt metų ji gyvena tik namais, šeima, meile, ir net tas darbas, kuriam ji atidavė visus metus iki pensijos, nebuvo jai prie širdies, o tik varginanti būtinybė, kurią reikia atlikti, kad nepasodintų už veltėdžiavimą. Kai tik tą straipsnį panaikino, Zoja Petrovna netrukus parašė prašymą išeiti iš darbo, pensijos stažo jai pakako. Svarbiausia jai — namai, rūpestis vaikais ir anūkais, apžiūrėtas vyras, aprūpinti seni tėvai. Visa tai — jos tvirtovė, ir Zoja Petrovna su džiaugsmu buvo pasirengusi tarnauti tai tvirtovei visą savo gyvenimą. Pastaruosius dešimt metų ji net knygų neskaitė — neturėjo poreikio. Anksčiau, žinoma, tekdavo skaityti, ypač tai, kas madinga, kad neatrodytų, jog esi visiška kaimietė, juk reikėjo bendrauti su lankančių jos dramos ratelį vaikų tėvais. O kai tik nustojo dirbti, užmiršo ir skaitymą. Rūpesčių namuose daug — visą dieną su ja anūkai, Liubočka juos iš ryto atveda, o po darbo pasiima, čia pat senukai, o vakare Griša, mylimas vyras, iš savo kontoros techninės priežiūros stotyje pareina, beje, dažnai su svečiais: tai pavaldiniais, tai klientais, tai senais draugais — taigi namai turi blizgėti ir būti pilni maisto.
Suprantama, kad savo rūpesčiais Liubočka su motina vargu ar pasidalins, o štai Anitai tai jau tikrai papasakos. Anita jiems visiems tarsi gelbstinti burtų lazdelė, ne tik Liuba, bet ir Valerikas, Stanislavo Otovičiaus sūnus iš trečiosios santuokos, su ja tariasi ir jos nuomonės klauso. Tai ir suprantama, juk Anita vyriausia, vadinasi, protingesnė ir išmintingesnė už savo jaunesnį brolį ir seserį. Ir apskritai ji nepaprasta, ne tokia kaip visi. Jeigu jau Liubočka pati su savo problema susitvarkyti negali, tai Anitos padedama būtinai tai padarys.
Sulaukusi vakaro, kai duktė grįžo namo, Zoja Petrovna jai paskambino. Stebėtina, kaip žmoguje pasireiškia genai! Nei Anita, nei Valerikas tiesiog nekenčia, kai juos vadina mažybiniais vardais. Tai iš Stanislavo Otovičiaus, kuris nepripažino jokių stasikų ir šlavikų, jį galima buvo vadinti tik Stanislavu. Ir Anita, būdama dar visai mažutė, demonstratyviai neatsiliepdavo, jei kas ją vadindavo Anička, Niūra arba Niuta. Ji norėjo būti tik Anita, ji didžiavosi savo nerusišku vardu, kurį sugalvojo jos krikštamotė ispanė. Ir kaip ji iš pradžių siuto, kai senelė, Zojos Petrovnos motina, vadino ją Niuta! Tiesa, labai greitai mergaitė suprato, kad kovoti su tuo beprasmiška, ir pasidavė. Bet tik senelei. Daugiau niekam taip elgtis neleido. Sako, kad Valerikas lygiai toks pat. Pati Zoja Petrovna jo vaikystėje nematė, susipažino tik Stanislavo Otovičiaus laidotuvėse, bet Nina Maksimovna, jo motina, apie savo mažo sūnaus elgesį pasakojo tą patį, ką Zoja Petrovna galėjo papasakoti apie Anitos vaikystę. Abu dailininko Riterio vaikai turėjo savybę fanatiškai kažkuo susižavėti ir domėtis savo susižavėjimo objektu iš tikrųjų giliai ir visapusiškai. Tuo pačiu metu ir berniukas, ir mergaitė mokėjo gerai tvarkyti savo laiką, ir joks hobis pamokų ruošai pavojaus nekėlė. Viskam buvo savas laikas ir tas laikas buvo išnaudojamas optimaliai. Net baisu pagalvoti, kiek Anita mokėsi! Ir šokiai, ir ispanų kalba, ir muzikos mokykla su dviem specialybėmis, gitara ir saksofonu, o vis tiek mokyklą baigė aukso medaliu.
O Valeriko, pasakojo Nina Maksimovna, buvo kita istorija. Tėvas jam padovanojo žaislinį geležinkelį. Milžinišką, per visą kambarį. Atvežė iš užsienio. Tai berniūkštis, jam tada buvo aštuoneri ar devyneri metai, su juo žaidė lygiai pusvalandį, o paskui pasiėmė popieriaus ir pradėjo kažką skaičiuoti. Tiesiog čia pat, ant grindų, šalia bėgių ir vagonėlių. Paaiškėjo, kad jis apskaičiavo, kiek reikia žmonių aptarnauti tokiam geležinkeliui, jeigu jis būtų tikras. Stanislavas Otovičius tada nusijuokė, bet vėliau pastebėjo, kad Valerikas taip žiūri į viską, su kuo tik susiduria. Štai jie aplankė zoologijos sodą, o kitą dieną berniukas sėdėjo ir skaičiavo, kiek reikia žmonių ir technikos reguliariai išvežti mėšlą ir maisto atliekas. Ir skaičiavo keliais variantais — pavyzdžiui, jeigu zoologijos sode būtų penki drambliai, dešimt tigrų ir dešimt liūtų arba vienas dramblys, trys tigrai ir du liūtai, arba dramblių nebūtų visai, o būtų tik tigrai, liūtai ir beždžionės. Stanislavas Otovičius norėjo, kad sūnus taptų dailininku, nuo vaikystės mokė jį suprasti dailę ir rankoje laikyti pieštuką bei teptuką, todėl toks Valeriko pomėgis kėlė jam pykčio audrą. O šiam kad nors kas! Nueina į teatrą — ir pradeda skaičiuoti, kiek turėtų būti personalo, neskaičiuojant artistų, kad teatras normaliai funkcionuotų. Nueina j planetariumą — tas pats. Su tėvu į parodą, į parduotuvę sąsiuvinių, į butų ūkio tarnybą talonų cukrui — kad ir kur Valerikas pakliūtų, visur jis rasdavo priežastį skaičiuoti. Ir nesvarbu, ar tie jo skaičiavimai buvo teisingi, ar ne, svarbu, kad tai jam buvo iš tikrųjų įdomu ir būtent tai jis norėjo daryti, kai užaugs, o ne būti dailininku. Institutą jis pasirinko savo valia, ir Stanislavas Otovičius kelis mėnesius su juo nesikalbėjo. Tėvas, matyt, tikėjosi, kad sūnus taps jei jau ne dailininku (Valerikas jau dešimties metų atsisakė imti į rankas teptukus, kad ir kaip Riteris vyresnysis spyrė), tai bent jau menotyrininku, vaizduojamojo meno specialistu, juk Stanislavas Otovičius tiek su juo dirbo, tiek laiko praleido! Bet ne, Valerikas padarė savaip ir į tėvo nuoskaudas nekreipė dėmesio. „Aš, — kalbėjo jis, — kuriu savo gyvenimą, o ne tėčio. Jeigu tėčiui kas nors jo gyvenime nepatinka, tegul jis tai keičia. Bet savo gyvenime, o ne mano. Kiekvienas turi būti savo likimo šeimininku. O ne kažkieno kito". Štai toks charakteris!