Ir Anitos toks pat. Niekam neleidžia kištis ir sau diktuoti. Abu į tėvą.
Anita pažadėjo pasikalbėti su seserimi ir pranešti motinai rezultatus. Paskambino ji tik kitą dieną.
— Mamule, turbūt neturėsiu kuo tavęs paguosti.
— Kas nutiko? — išsigando Zoja Petrovna. — Kas Liubočkai?
— Negaliu tiksliai pasakyti, ji man nieko nesakė. Tu juk prašei nesakyti, kad rūpiniesi, todėl aš tiesiog šnekėjausi su ja kaip paprastai, tikėdamasi, kad ji pati pasipasakos.
— Nepasipasakojo? — atsidūsėjo motina.
— Ne. Bet aš su tavim sutinku, jai kažkas atsitiko. Jos nervai įtempti, rodos, tuoj trūks.
— Viešpatie, kas gi darosi! — uždejavo Zoja Petrovna. — Kas galėjo atsitikti, kaip tu manai, Anita?
— Nežinau, mamule, bet man atrodo, kad Liubaša slepia nuo mūsų kažką tokio, ką gėdijasi prisipažinti. Kitaip ji man būtinai išsipasakotų.
— Taip, tavimi ji pasitiki, — sutiko motina. — Ir klauso tavo patarimų. Ir gerbia tave, todėl ir gėdijasi, nenori tavo pagarbos prarasti. Ką jau, ką padarysi, nenori kalbėti — jos teisė. O kaip tavo reikalai?
— Viskas gerai.
— Kaip tavo šoklys kūliavirstininkas?
— Mama, juk prašiau tavęs... Jis kaskadininkas, tai garbinga ir gerai apmokama profesija.
— Tai kodėl tu jj nuo mūsų slepi, jei jis toks gerbiamas? — įgėlė dukrai Zoja Petrovna, nepatenkinta tuo, kad per tiek metų toji taip ir nesupažindino tėvų su savo širdies draugu.
— Aš nieko neslepiu. Tiesiog nematau reikalo jūsų pažindinti. Jūs — mano šeima, jis — mano asmeninis gyvenimas, ir viena su kitu neturi nieko bendro, taigi nereikia painioti.
Dukters balse padvelkė toks šaltis, kad Zoja Petrovna nutarė geriau pakeisti temą.
Sulaukęs, kol žmona užmigs, Vladimiras Charčenka atsargiai išlindo iš po antklodės, nusliūkino į virtuvę, uždarė paskui save duris, užsirūkė. Velnias, kas atsitiko? Schema visą laiką veikė be sutrikimų, informacijos šaltinis buvo superpatikimas, ir pagal gautus duomenis jam pavyko kelis kartus taip sėkmingai pasirodyti tarnybos fronte, kad jo karjerą galima būtų pavadinti net svaigia. O parduodamas informaciją žurnalistams, kiek jis dar pinigų užsidirbo! Bent jau jo žmona nejaučia nei skudurų, nei blizgučių stygiaus, ir gyvena jie ne būdoje, ir į povestuvinę kelionę jie važiavo ne bet kur, o į Žydrąją pakrantę Prancūzijoje.
Kas gi atsitiko? Tiek to, kaip būtent visa tai galėjo atsitikti, jis išsiaiškins paskui. O dabar svarbu išspręsti visai kitą problemą. Petia Maskajevas, kai jį prispaudė vyriausiasis redaktorius, pasakė, kad klaidingą informaciją jam pardavė Charčenka. Vyriausiasis, suprantama, nori su Čuikovu taikytis, geriau atiduoti septynis šimtus tūkstančių negu tris milijonus, o atiduoti greičiausiai teks. Bet traukti pinigų iš savo kišenės jis nesirengia, suprantama ir tai. Kas grandinėlėje paskutinis, tas ir kaltas, tas tegul ir moka.
Šįryt, kai Charčenka atėjo prie savo mašinos aikštelėje, staiga prisiartino keturi vyrai, kurių išvaizda nekėlė abejonių dėl jų tikslų. Nekeldami balso, tie tipai pranešė majorui Charčenkai, kad jis arba atneš septynis šimtus tūkstančių dolerių, arba ne, bet tada jau atneš kiti, ir ne pinigus, o vainikus ant jo kapelio. Laiko tam jis turi savaitę. Po savaitės — arba pinigai, arba gėlės.
Aišku, kad tokių pinigų jis neturi iš kur gauti. Ir reikia sugalvoti, kaip iš tos situacijos išsisukti. Gal perkelti iešmą į šaltinį, kuris jam tą falsifikuotą informaciją pakišo? Tada pats Vladimiras jau nebus paskutinis grandelėje.
Ne, taip neišeina. Reikia sugalvoti kažką kita.
Kažką kita...
Bet ką?
7 SKYRIUS
Dažnai taip būna: tarp daugelio faktų ir aplinkybių, kurios iškyla tiriant nusikaltimą, staiga pasirodo maža detalė, mažulytė, nežymi ir niekam nereikalinga, bet seklys ar tardytojas atsimuša į ją kaip į užrakintus vartus ir tiesiog negali eiti toliau, kol visko apie tą detalę neišsiaiškins. Ji jiems sapnuojasi, ji sukasi galvoje kiaurą parą, neduoda ramybės, ir jie kažkodėl įsitikinę, kad kai tik išsiaiškins tą smulkmeną, iškart visos kitos detalės sustos į savo vietas, ir vientisas nusikaltimo vaizdas sužėrės visomis spalvomis. Atgis ir ims kvėpuoti. Kartais būtent taip ir išeina. Bet kur kas dažniau atsitinka, kad ta detalė su nusikaltimu neturi nieko bendra.
Tokia detale Julijos Chalipovos žmogžudystės byloje Sergejui Zarubinui tapo žmogžudystės išvakarių pirmadienis. Neaišku kodėl, bet tas prakeiktas pirmadienis operatyvininką kankino nelyginant skaudamas dantis. Kur buvo pirmadienį Antonas Kričeve-cas? į kokius jau ypatingus reikalus išmainė jis galimybę nusilenkti metrui, nuo kurio priklauso būsimas darbas? Nei pats Kričevecas, nei jo meilužė Volkova atsakymo į tą klausimą nedavė.
Bet tai, kad abu melavo, pasakodami apie netikėtą buvusio kaskadininko blogos nuotaikos priepuolį, Zarubinui buvo visiškai aišku. Jis gerai prisiminė, kaip Volkovos klausė, kodėl Antonas nebuvo Ostrovskio jubiliejuje, ir aiškaus atsakymo tąsyk taip ir negavo. O jeigu viskas buvo taip parasta, jeigu sekmadienį jis praleido banketą todėl, kad nenorėjo eiti vienas, o Volkova dalyvavo šeimyninėje šventėje, jeigu pirmadienį jo nuotaika buvo pabjurusi ir visą dieną ir net dalį antradienio praleido jos namuose, tai kas jai trukdė
taip ir pasakyti? Bet juk ji nepasakė. Trumpai atsakiusi „nežinau", tiesiog tylėjo. Kodėl?
O todėl, kad nebuvo pasirengusi klausimui. Nebuvo iš anksto sugalvojusi, ką atsakyti, jeigu paklaustų, nespėjo suderinti su Kri-čevecu. Jie neįtarė, kad milicininkus iš Petrovkos sudomins tokia detalė, kaip vieno liudininko dalyvavimas kito liudininko gimtadienyje. O galbūt derinti reikėjo ne tik su Kričevecu, bet ir su Ostrovs-kiu? Iš kur gali žinoti, kas ten iš tikrųjų atsitiko? Pati paprasčiausia versija, esanti pačiame paviršiuje — tai, žinoma, Dronovas ir Baga-jevo smogikai. Bet iš tikrųjų pora „užsakovas ir atlikėjas" gali atrodyti visiškai kitaip. Atlikėjai gali būti ir Ruslano Bagajevo vaikinai, ir bet kurie kiti, o užsakovai, pavyzdžiui, pats Ostrovskis, jo žmona, Kričevecas, nenorintis rizikuoti gerais santykiais su režisieriumi, o galų gale ir Anita Stanislavovna Volkova. Arba žmogžudystę užsakė vis tas pats Dronovas, bet ją išprovokuoti galėjo bet kuris iš anksčiau išvardytų personažų.