Štai ir iškyla prieš Seriožą Zarubiną toks paprastas klausimėlis: sakykim, Chalipovos elgesys pasidarė labai jau įžūlus, sakykim netgi, kad kol Anita Stanislavovna puotavo šeimos ratelyje, jaunoji aktorė susitiko su Kričevecu ir leido sau kažką visiškai neįsivaizduojamo, gal net šantažą, atseit arba tu būsi mano ir mesi savo senę, arba aš pasistengsiu, kad Ostrovskis nutrauktų su tavimi dalykinius santykius. Ir pirmadienį Kričevecas, Volkovai palaiminus, susitinka su Dronovu. Dronovas, labai užimtas žmogus, paskyrė susitikimo laiką, o tai kaip tik ir buvo pirmadienio vakaras. Jvarytas į kampą ir išsigandęs Kričevecas negalėjo atsisakyti ir paprašyti perkelti susitikimą kitai dienai, aiškindamas, kad turėtų dalyvauti režisieriaūs gimtadienyje. Abiejų reikalų svarba buvo nelygintina, negalima buvo delsti. Julija — mergina nenuspėjama ir nevaldoma — savo grasinimą gali įvykdyti bet kada. Nukelsi susitikimą — paaiškės, kad jau vėlu spurdėti.
Ar galėjo taip būti? Be abejo. O ko reikia, kad tai patikrintum? Vienų niekų. Reikia tiksliai nustatyti, kur pirmadienio vakare buvo Kričevecas ir Dronovas. Nors gali būti, kad su politiku susitiko ne Antonas, o jo draugė, tai tokiu atveju reikia dar nustatyti, kur tuo metu buvo Volkova. Štai ir viskas. Jeigu paaiškės, kad Dronovas pirmadienio vakare buvo ten pat, kur Kričevecas arba Anita, ar jie 128 abu, galima sakyti, kad nusikaltimas išaiškintas.
Bet jeigu paaiškės, kad jų keliai niekur nesusikirto, klausimas apie pirmadienį iškils ir kamuos su nauja jėga. Jeigu Kričevecas ir Volkova slepia ne susitikimą su Dronovu, tai ką? Ką jie slepia?
Savo kankinančiomis „pirmadieninėmis" abejonėmis Sergejus Zarubinas dalijosi tik su Korotkovu, bijojo, kad kiti nesijuoktų. Ir kol kiti operatyvininkai, negailėdami kojų ir liežuvių, tikrino visų iki vieno, esančių Maskvoje, Bagajevo grupuotės narių alibi, Zarubinas visas savo asmenines jėgas skyrė trims žmonėms: politikui Dronovui, buvusiam kaskadininkui Antonui Kričevecui ir fizikos-matematikos mokslų daktarei Anitai Volkovai. Dronovas Zarubinui buvo neprieinamas, su juo pasikalbėti būtų galėjęs tik tardytojas. Kričevecas, kaip manė Sergejus, buvo per daug susijęs su nusikaltimu, todėl, be abejo, būtų įsitempęs ir budrus, sektų kiekvieną savo žodį, taigi pradėti reikia nuo Volkovos.
Anita Stanislavovna buvo sistemos administratorė, į tarnybą ėjo kasdien, jos darbo diena normuota, nuo devynių iki aštuonioliktos, atlyginimą, atitinkantį du tūkstančius dolerių, ji gaudavo rubliais, darbe su niekuo artimai nedraugavo ir apie jos asmeninį gyvenimą niekas nieko nežinojo. Visiškai natūralu, kad niekas nežinojo ir to, kaip ji leidžia laisvadienius ir vakarus, taigi ir lemtingąjį pirmadienio vakarą. Liko giminės, kurie galėjo būti labiau informuoti. Zarubino turimą giminių sąrašą sudarė motina Zoja Petrovna Kabalkina, patėvis Grigorijus Ivanovičius Kabalkinas, vienos motinos sesuo Liubovė Grigorjevna Kabalkina ir vieno tėvo brolis Valerijus Stanislavovičius Riteris.
Iš pokalbio su Volkovos motina ir patėviu Zarubinas nieko aiškaus nesužinojo. Zoja Petrovna sakė, kad jos matėsi išvakarėse, sekmadienį, ir prisikalbėjo iki soties, tai pirmadienį viena kitai neskambino. Apie pirmadienio vakaro dukters planus ji nieko nežinojo, ir negali pasakyti, ar buvo toji namie. Ne, jai girdint, Dronovo pavardės Anita niekada neminėjo.
Dvi valandos nuėjo šuniui ant uodegos. Juk tik taip atrodo, kad reikalų penkioms minutėms: atėjai, pateikei du klausimus ir išėjai. Volkova kol kas net ne įtariamoji, ji tik liudininkė, ir jos atžvilgiu jokiu būdu negalima veikti negrabiai, nes visų pirma visus aplink išgąsdinsi, sukelsi įtarimą, o paskui paaiškės, kad žmogus nekaltas kaip kūdikėlis, o antra, tas liudininkas tuoj pat sužinos, kuo konkrečiai domisi sekliai ir ką būtent veikia, bandydami savo smalsumą patenkinti. Todėl visiems, su kuriais reikės pasikalbėti, turi sugalvoti gražų prasimanymą, o kad jį patvirtintum, tenka klausti šimtus kitų klausimų.
Liubovė Grigorjevna Kabalkina žiūrėjo į Zarubiną nelaimingomis ir pilnomis ašarų akimis.
— Nereikia tėvavardžio, vadinkite mane tiesiog Liuba, mes su jumis turbūt vienmečiai, — tarė ji Sergejui tyliai. — Man mama jau skambino. Anita turi kažkokių nemalonumų?
— Ne, jokiu būdu ne, — skubiai patikino ją Zarubinas. — Tiesiog vyksta rimto nusikaltimo tyrimas, ir reikia patikslinti visus byloje figūruojančius duomenis. Aiškinamės aktorės Julijos Chalipovos žmogžudystę. Gal girdėjote?
— Taip, per televiziją, — linktelėjo Liuba. — Anita ją pažinojo.
— Jūsų sesuo ką nors apie Chalipovą pasakojo?
— Ne kažkiek, Anita apskritai nemėgsta apkalbų.
Ji staiga sukūkčiojo, greitai kumštelyje suspausta nosinaite nusišluostė ašaras ir nusisuko:
— Atleiskit.
Ko čia ji dabar? Lyg nieko tokio Sergejus nepasakė, o ir kalba jie apie visiškai svetimo žmogaus mirtį.
— Tai ką gi ji pasakojo apie Chalipovą? — atkakliai pakartojo savo klausimą Sergejus.
— Kad ji padraika ir neatsakinga.
— Ir viskas?
— Na, dar... kad ji paties Ostrovskio meilužė.
— O dar ką?
— Daugiau nieko, garbės žodis. Žinot, kokia Anita? Ji savo reikalų su niekuo nesvarsto, bet ir kitų kaulelių už nugaros nenarsto.
— O su Ostrovskiu jos santykiai geri?
— Normalūs. Atleiskit, ar negalėtumėm greičiau prieiti prie esmės? Man reikia vaikus iš mamos pasiimti, jiems greitai laikas gulti.
O, verkti liovėsi, užtat pradėjo nervintis. Ar jūsų spintose, Liubove Grigorjevna, irgi paslaptys dulka? Beje, rodos, jei spintose, tai nedulka... O ką jos ten daro? Džiūsta? Gerai jau, kol kas vaiz-duosim, kad nieko tokio nevyksta.
— Taigi aš jau prie pat esmės ir priėjau. Ar jums sesuo sakė, kad praeitą šeštadienį Ostrovskiui sukako šešiasdešimt penkeri metai?
— Sakė, žinoma.
— Ar ji rengėsi eiti į banketą?
— Suprantat, ją su Antonu pakvietė ateiti sekmadienį, o sekmadienį mūsų senelės gimtadienis. Ir Anita pas Ostrovskį eiti negalėjo. O Antonas be jos apskritai niekur neina.
— Vadinasi, senelė Anitai Stanislavovnai svarbesnė negu režisierius Ostrovskis, — pagyrė Zarubinas. — Tai labai gerai ją charakterizuoja. Mūsų laikais, žinote, mažai kas savo seneles taip myli. Na, o kaip pirmadienį? Juk pirmadienį dar buvo iškilmės ir banketas Kino namuose.
— Anita kaip tik ir rengėsi eiti pirmadienį, ji man sekmadienį
sakė.
— Tai kodėl nenuėjo? — paklausė Zarubinas nekaltai.
Pragydo gulintis prieš Liubą ant stalo mobiliukas. Ši greitai jį
čiupo, atvertė dangtelį:
— Taip!
Ir tuoj pat jos veidas pasikeitė, tarsi akyse nuvyto. Lyg būtų laukusi kažkieno skambučio, o skambintų visą laiką ne tie. Todėl ir nervinasi. Ir nori kuo greičiau baigti pokalbį su sekliu ir atsikratyti milicininku, kad šis negirdėtų, apie ką bus kalbama, kai pagaliau pasigirs lauktasis skambutis. Turite paslapčių, Liubove Grigorjev-na... Bet tiek to, ne jo reikalas.
— Atleiskite, — ji uždarė telefoną ir padėjo aparatą ant stalo. — Ko jūs klausėte?
— Kodėl Anita Stanislavovna, jeigu jau rengėsi, į Kino namus nenuėjo? — pakartojo Zarubinas vangiai.
Dingo netikėtumas. Jis pateikė klausimą, o Kabalkina turėjo laiko apgalvoti atsakymą, telefono skambutis pasigirdo labai ne laiku!