— O argi ji nenuėjo?
Jam pasirodė, kad Kabalkinos nuostaba buvo nesuvaidinta.
— Tai kad ir pats nežinau, — Sergejus skėstelėjo rankomis. — Jūsų sesuo sako, kad Kino namuose nebuvo, o kai kas iš tų, kurie
ten buvo, tvirtina, kad pirmadienį Ostrovskio iškilmėse ją matė. Štai dabar ir aiškinamės.
— Viešpatie, kodėl gi ji nėjo? — tarė Liuba susirūpinusi. — Juk ji taip norėjo... Ji tikrai rengėsi. Jūs nežinote, kodėl ji nėjo?
— Liuba, juk jūs pati ką tik sakėte, kad jūsų sesuo savo reikalų su niekuo neaptarinėja. Ir aš ne išimtis. Anita Stanislavovna tiesiog pasakė, kad pirmadienį Kino namuose nebuvo, o kodėl — nepaaiškino.
— Net jums? Juk jūs milicija, jūs ne šiap sau klausinėjate, ne iš smalsumo. Jums ji privalėjo atsakyti.
— Ką gi, atleiskit, — nusišypsojo Sergejus, — nepateisinau vilčių. Ponia Volkova nepalaikė manęs vertu. Tai aš štai ir galvoju, gal vis dėlto ji Kino namuose buvo, jei jau taip norėjo. Juk yra žmonių, kurie tvirtina, kad ją ten matė. Turiu prisipažinti, kad aš galvojau, jog jie arba klysta, kažką painioja, arba meluoja. Bet galbūt Anita Stanislavovna kažkodėl nori nuslėpti, kad ji ten buvo? Ką, Liuba? Kaip jūs manote?
— Oi, ką jūs čia šnekate! Kam Anitai slėpti? Be to, juk ji turi suprasti — jei ji buvo Kino namuose, tai visi patvirtins, kokia prasmė sakyti, kad jos ten nebuvo? Juk tai kvaila!
— Irgi teisinga, — Zarubinas apsimetė, kad sutinka. — Tada kyla klausimas, kodėl kiti liudininkai meluoja. Kodėl sako, kad ji ten buvo, jei jos nebuvo? Gal tai masinė haliucinacija?
— Nežinau, — Kabalkina gūžtelėjo pečiais. — O ko reikia iš manęs?
— Och, aš ir pats nežinau, — apsimestinai atsiduso Zarubinas. — Iš tikrųjų niekai ir, atrodytų, nieko bendra su žmogžudyste, bet jei yra nors mažiausias neatitikimas tarp liudininkų parodymų, tenka viską aiškintis iki smulkmenų. Ieškau dabar žmonių, kurie galėtų pasakyti, kur buvo jūsų sesuo pirmadienį vakare, ir ne tik pasakyti, o patvirtinti. Pavyzdžiui, jūs, Liuba, ar jūs jai neskambinote pirmadienio vakare?
— Pirmadienį? — ji susimąstė, paskui papurtė galvą. — Tikrai ne. Juk aš buvau įsitikinusi, kad ji bankete. Dieną skambinau... Ne, meluoju, tai ji man dieną skambino.
— Kodėl? Jūs buvote susitarusios, kad paskambinsit, ar atsi-į 32 rado kažkoks skubus reikalas?
— Kodėl skubus? — nesuprato Kabalkina.
— Jūs matėtės išvakarėse, senelės gimtadienyje. Greičiausiai visus neatidėliotinus dalykus aptarėte. Taigi skambutis kitą dieną, pirmadienį, kai jūs abi darbe, galėjo būti tik skubus. Argi ne taip?
— Na... — Liuba sutriko, — tai šeimyniniai reikalai. Su žmogžudyste nieko bendra.
— Ir vis dėlto, Liuba, aš paprašysiu jūsų atsakyti.
Zarubino balsas pasidarė griežtas. Kabalkina pasižiūrėjo į
laikrodį ir vėl atsiduso. Kelintą jau kartą per jų pokalbį? Sergejus jau pametė skaičių. Ta Liubovė Grigorjevna — tai tiesiog kažkokia atodūsių ir ašarų gamybos mašina.
— Mes turim brolį... Tai yra ne aš, o Anita. Jos tėvo sūnus iš trečiosios santuokos. Mūsų su Anita bendra mama, o jos su Valerka — tėvas.
— Taip, aš žinau.
— Atleiskit, Sergejau, baikim viską greičiau, nes mano vaikai dar maži.
— Baikim, — mielai sutiko jis. — Jūs man greit papasakokit, ko sesuo paskambino jums pirmadienį į darbą, ir aš nuo jūsų atstosiu.
— Ne, — Liuba ryžtingai pakilo nuo sofos, paėmė nuo stalo mobiliuką, prisisegė prie sijono juosmens. — Aš einu pas mamą vaikų. Jei norite, galit mane palydėti, aš pakeliui atsakysiu į jūsų klausimus. Čia netoli, gretimoje gatvėje.
— Aš žinau, aš juk šiandien pas jūsų tėvus buvau.
— Na taip, aš užmiršau...
Jam teko paklusti. Maži vaikai — tai rimta. Prieš tai nėra ir negali būti jokių argumentų.
Lietus liovėsi, ir į vakarą atvėso. Liuba, neaukšta putli motery-tė, apsivilkusi šiltą raudoną striukę, buvo panaši į ryškų oro balionėlį, lengvai šokinėjantį šaligatviu. Ji ėjo labai greitai pusę žingsnio prieš Zarubiną, tarsi būtų pamiršusi, kad jis apskritai egzistuoja. O gal nenorėjo kalbėti?
— Liuba, mes nebaigėm, — priminė jai save Sergejus. — Jūs norėjote man papasakoti apie jūsų sesers skambutį pirmadienį jums į darbą.
— Nieko ypatingo, — ji net nesulėtino žingsnių. — Anita paskambino ir pasakė, kad kol kas su Valerka nesimatė, bet galbūt susitiks su juo rytoj. Štai ir viskas.
— Kas — viskas? — piktai paklausė Sergejus. — Kam ji jums tai pranešė? Ar tai koks pasaulinio masto įvykis? Ar jūs pranešate viena kitai apie kiekvieną savo žingsnį?
— Kodėl jūs taip... — ji jau šiek tiek duso, bet tempo nelėtino. — Sekmadienį aš pasakiau Anitai, kad mačiausi su Valerka, ir jis pasirodė man kažko sutrikęs ir susirūpinęs. Štai kitą dieną ji man ir paskambino, kad pasakytų, jog prisimena mūsų kalbą ir būtinai su juo susitiks ir pasistengs viską išsiaiškinti. Kad aš nesijaudinčiau, ir jei jam reikia pagalbos, tai ji viską padarys.
— O kodėl jūs jaudinotės? Argi tai nenormalu, kai žmogus kažko susirūpinęs, juolab verslo žmogus? Argi dėl to reikėtų pulti į paniką?
— Jūs nesuprantate...
— Žinoma, aš nesuprantu, — lengvai sutiko jis. — Štai jūs man ir paaiškinkit, kad aš suprasčiau.
Geriau ji į save pasižiūrėtų! Pati juk irgi sutrikusi ir susirūpinusi, ašaros akyse, atodūsiai, laukia kažkokio skambučio. Ir kažkodėl sesuo nepuola griūdama jos gelbėti. Na, ir šeimynėlė!
— Valerkos žmona — narkomanė. Bet tai tik tarp mūsų, gerai, Serioža? Apie tai, be Valerkos, žino tik trys žmonės: jo mama ir mes su Anita. Be to, Valerka mano, kad aš nieko nežinau, o tik motina ir Anita. Bet Anita man pasakė, kad nuo manęs jį paslapčių neturi. Todėl, kai aš pamačiau, jog jis visiškai neadekvatus, aš išsigandau, kad jo žmona bus kažko pridariusi.
— Pavyzdžiui, ko?
— Pavyzdžiui, perėjo prie heroino. Kol kas ji tik tabletes vartojo, tai vis dėlto ne taip baisu, kaip heroinas, aš žinau. O jei heroinas, tai viskas — galas. Ir suprantama, kad Valerka su manim apie tai nekalbės, juk aš kaip ir nieko nežinau. Štai aš ir paprašiau, kad Anita išsiaiškintų, kas tokio ten dedasi.
Taip, su žmogžudyste tai, žinoma, niekaip nesusiję, tik veltui sugaištas laikas.
— Ir dar vienas, paskutinis klausimas, — Kabalkina jau buvo surinkusi kodą ir dabar stovėjo, laikydamasi už atidarytų durų ran-kenos. — Jūsų mamytė skundėsi, kad Anita Stanislavovna slepia nuo jos savo draugą Antoną Kričevecą. Jūs jį pažįstate?
— Ne. Anita manęs su juo nesupažindino.
— Ar jūsų tai neužgauna? Juk jie jau penkiolika metų kartu, Antonas — svarbi jos gyvenimo dalis. Nejau neįžeidu, kad ji jums tos dalies neparodo?
— Nė kiek. Anita nieko į savo gyvenimą neįsileidžia, ir visi seniai prie to priprato. Toks jos charakteris. Viso labo.
— Viskas, Jura, man liko paskutinė viltis, — susikrimtęs konstatavo Zarubinas, sėdėdamas Korotkovo kabinete. — Jeigu Volkovos brolis tikrai susitiko su ja antradienį, žmogžudystės išvakarėse, tai galbūt ji bent jam prasitarė, kur praleido pirmadienio vakarą ir kodėl nebuvo pas Ostrovskį. Jeigu ir jis nieko nežino, tada visai blogai.
— Serioža, tu mane pribaigsi, — Korotkovas įdėmiai apžiūrėjo tuščią puodelį, kuriame dar visai neseniai buvo karšta arbata, ir labai nustebo, įsitikinęs, kad daugiau ten nieko nėra. — Tu su Kamenskaja kalbėjai?
— Aš kas vakaras su ja kalbuosi. Kasdienės ataskaitos telefonu. O ką?
— O nieko! — pratrūko Jurijus. — Aš jau negaliu girdėti apie tą prakeiktą pirmadienį kartu su tuo prakeiktu jubiliejumi to prakeikto Ostrovskio! Aš specialiai važiavau pas ją į tuos prakeiktus Bolotnikus, kad viską smulkiai išsiaiškinčiau akis į akį, o ne telefonu. Ir ji pažadėjo, kad pasistengs tave nuraminti.