— Ji neturi nuojautos, — atkakliai papurtė galvą Sergejus. — Tu pats puikiai tai žinai, ir Nastia Palna tai žino. Jos smegenys analitinės, o nuojautos nėra ir niekada nebuvo.
— Na, taip, o tu jos, galima pagalvoti, turi per akis, — suburbėjo Korotkovas. — Nuojautos čempionas. Susitarkime taip. Aš dabar paskambinsiu ir pateiksiu vieną klausimą. Ir paskui tu atsisakyk savo užmačių ir prisidėk prie tikrinančių Bagajevo grupuotę, nes ten vaikinai, kiekvieną tikrindami, jau neriasi iš kailio.
Jis atvertė stalo kalendoriaus lapelį, rado Dronovo priimamojo telefono numerį ir pakėlė ragelį:
— Laba diena, majoras Korotkovas, Maskvos kriminalinė paieška. Būkit malonus, man reikia nedidelės informacijos, manau, jūs galėtumėte padėti. Nesinori dėl tokių reikalų kreiptis į poną Dronovą asmeniškai... Taip, ačiū. Tai štai, pirmadienį Kino namuose buvo pagerbtas režisierius Ostrovskis. Pažįstat tokį?.. O, tada tuo labiau. Ten įvyko nedidelis incidentas, vienam iš dalyvių dingo portfelis su svarbiais dokumentais. Mes paprašėme visų kviestinių sąrašo, bet, žinoma, vieni atėjo, kiti ne, ir mums reikia patikslinti... Ponas Dronovas sąraše yra. Gal pasakytumėt, buvo jis iškilmėse ar ne?.. Ak, štai netgi kaip... Aišku. Labai jums ačiū. Dar kartą atsiprašau už sutrukdymą.
Padėjęs ragelį, Korotkovas išraiškingai pasižiūrėjo į Zarubiną:
— Štai tokie reikalai, mano jaunasis drauge. Pono Dronovo pirmadienį Maskvoje apskritai nebuvo. Taip pat ir sekmadienį, ir šeštadienį. Dar ketvirtadienį jis išvažiavo į dalykinę kelionę ir grįžo taip pat ketvirtadienį, tai yra kitą dieną po Chalipovos žmogžudystės.
— Pasirūpino savo alibi, — pareiškė Sergejus neabejodamas.
— Čia jau tu geriau žinai, — nusišaipė Jura. — Šiaip ar taip, pirmadienį nei su Volkova, nei su Kričevecu susitikti jis negalėjo. Taigi ką ta saldžioji porelė darė, kol Kino namuose kiti garbino Os-trovskį, neaišku, bet su žmogžudyste tai neturi nieko bendro.
— Jie galėjo susitikti ne su Dronovu, o su Bagajevu, — nepasidavė Zarubinas.
— Kur jau ne! Nesusitarę su Dronovu? Ir kaip jiems prie Ruslano prieiti? Jie juk ne verslininkai ir ne nusikaltėliai. Viskas, Serioža, tema baigta. Aš sutinku su tuo, kad Chalipovos žmogžudystė su Dronovu susijusi, bet dėl pirmadienio — taškas. Supratai? Jeigu tu manai, kad Dronovas išvažiavo iš Maskvos, nes žinojo, kad rengiama jo meilužės žmogžudystė, tai ta kryptimi ir knisk. Jeigu manai, kad Volkova ir Kričevecas gali būti bendrininkai, dėl Dievo, daryk viską, ką laikai reikalinga. Bet užmiršk pagaliau apie pirmadienį!
— Gerai, — niūriai sumurmėjo Zarubinas. — Bet su Riteriu aš vis dėlto susitiksiu.
— Jo majo! — užriko Korotkovas. — Ar tu kurčias? Ar aš blogai aiškinu?! Darbo begalės, vaikinai užsiknisę, ir mūsų, ir RU-BOP-o...
— Nešauk ant manęs, — Zarubinas buvo ramus ir atrodė netgi linksmas, lyg pakeltu tonu su juo būtų kalbėjęs ne skyriaus viršininko pavaduotojas, o kažkoks visai pašalinis dėdė, kurio nuomonė Sergejaus gyvenime neturėjo nė mažiausios reikšmės. — Aš susitiksiu su juo ne darbo metu.
— Sekliai neturi ne darbo laiko. Mūsų darbo diena nenormuota, neužmiršai? O Viešpatie, ir kodėl gi tu toks užsispyręs? Pats juk matai, kad trauki tuščią bilietą, bet nenori prisipažinti. Ir kaip su tavimi kalbėti, jei šaukti negalima, o normalių žodžių tu nesupranti! Beje, o kodėl ant tavęs negalima šaukti?
Zarubinas gudriai nusišypsojo ir pamerkė akį. Jis suprato, kad audra praėjo, Korotkovas nuleido garą ir vėl gali žmoniškai kalbėtis.
— Todėl, kad aš mažiukas. Tu žinai, kokį klaikų aš turiu dėl to kompleksą? Manęs negalima ignoruoti, manęs negalima barti, ant manęs negalima šaukti, nes aš baisiausiai susijaudinu. O kai aš susijaudinu, darausi bukas. Ir blogai dirbu.
— Tu — mažiukas šantažistas, — Korotkovas dūrė į jį pirštu.
— Teisingai, — sutiko Sergejus. — O tu — didelis viršininkas. Žodžiu, šefe, aš viską supratau ir padarysiu, kaip tu sakei. O viso kito tu kaip ir nežinai, gerai?
Tai, kad liovėsi nuolatiniai lietūs, Nastią, žinoma, džiugino, bet štai atšalimas sutapo su nemalonumais. Šiluminiame centre įvyko avarija, ir visi Bolotnikų namai liko be šildymo ir karšto vandens. Dienos metu Nastiai šiaip taip sekėsi gelbėtis nuo šalčio, bet su juo kovojant praleista naktis išeikvojo visas jos didvyriškumo atsargas. Iš pat ryto ji paskambino Diužinui ir paklausė, ką tokiais atvejais reikia daryti.
— Normalūs žmonės kūrena židinį ir įjungia vandens šildytuvą, — ramiai atsakė Pavelas. — Bet tavęs prie normalių priskirti negalima. Visų pirma, tu negali priskaldyti malkų, o tas, kur priskaldė Korotkovas, sekmadienį mes visas sukūrenom. Antra, tu nežinai, kur ir kaip įjungiamas vandens šildytuvas.
— Tai ką man dabar daryti? Laukti, kol pavirsiu šaldyta silke?
— Laukti, kol aš atvažiuosiu.
— O ilgai? — gailiai paklausė Nastia. — Aš jau vos laikausi.
— Maždaug pusantros valandos. Tuoj pasiprašysiu Ivano ir važiuoju.
Tai nepasisekė! Būtų dabar koja sveika, galėtų šilčiau apsirengti ir pusantros valandos greitu žingsniu pasivaikščioti po mišką — ir sveika, ir sušilti padeda. O dabar, kad ir kaip rengtumeisi, vis tiek šalta lyg lauke sėdėtum, o ir jokių šiltų drabužių Nastia neturėjo, nemanė, kad liks be apšildymo.
Na, gerai, pusę valandos galima sunaudoti gydomajam pasivaikščiojimui, kurio trukmė jau pasiekė trisdešimt minučių. O dar valandą? Nastia prisiminė, kaip šalo vakar visą dieną ir visą naktį, ir nusprendė, kad po tokių išbandymų valandą tai jau tikrai išsilaikys. Pamanykit, kas ta viena valanda, viena mažutė trumputė valandėlė, palyginus su visa šalta ir begaline para!
Čistiakovas atvežė į Bolotnikus daug knygų, bet Nastia čia skaitė nedaug. Ji buvo linkusi geriau pasikapstyti savyje ir paieškoti savo pačios problemų pirminių priežasčių. Stebuklais ji netikėjo, bet nuo tada, kai išdrįso pati sau pasakyti viską, ką ji mano apie santykius su savo viršininku, koją skaudėjo mažiau. Sunku pasakyti, kodėl taip atsitiko — ar todėl, kad išsibaigė visi ligos terminai ir reikalai ėmė taisytis, ar kad Nastia gyvena sveikesnį gyvenimą, kasdien eina pasivaikščioti, daug miega ir reguliariai valgo, o gal todėl, kad Paša Diužinas buvo teisus. Nastia labai norėjo su juo apie tai pasikalbėti, bet laisvadieniais visą laiką šalia buvo Lioša, paskui dar ir Korotkovas atsirado, ir apskritai vasarnamyje tvyrojo linksmas šurmulys, o ji manė, kad toks pokalbis yra rimtas ir svetimoms ausims neskirtas. Ypač Liošos ausims, juk jis fizikas-matematikas, žmogus pragmatiškas ir žemiškas, ko gero, dar ims šaipytis. Ji ir pati mokėsi fizikos-matematikos mokykloje ir išaugo karinga ateiste, bet jos mąstymas buvo kažkoks ne toks kaip Čistiakovo. Galbūt todėl, kad ji dažniau nei vyras susiduria su svetima elgsena ir svetimais likimais ir gerai žino, kokie nepaaiškinami dalykai dedasi žmonių galvose ir atsitinka jų gyvenime.
Šiaip ar taip, neskubrus pamąstymai apie savo ir apie kitų žmonių elgesį leido jai prieiti prie netikėtos išvados — žmonės labai dažnai nepasinaudoja savo pačių galimybėmis, o teikia pirmenybę svetimoms, nes iš anksto yra įsitikinę, jog nieko jiems neišeis. Savo pačios resursais šiuo atveju Nastia laikė dvasines galias ir psi-
chologines galimybes. Juo daugiau pačių paprasčiausių gyvenimiškų situacijų ji prisiminė, juo labiau ryškėjo dėsningumas. Imkim kad ir paprasčiausią pavyzdį su pinigais, kuriuos skolinasi. Sakysim, žmogus uždirba tam tikrą sumą ir žino, kad jei jis taupys, tai per trejus metus sutaupys pakankamai, kad galėtų nusipirkti... na, pavyzdžiui, naują mašiną. Yra du variantai: taupyti, laukti ir po trejų metų įgyvendinti, kas užsibrėžta, arba trejiems metams pasiskolinti pinigų ir nusipirkti mašiną jau dabar, nes turima jau paseno arba nemadinga, arba tapo per maža. Dažniausiai pasukama antruoju keliu, nes žmonės mano, kad dar trejų metų su šitom vežėčiom jie neišlaikys. Nėra jėgų daugiau kentėti! Tai ne važiavimas, o kankynė. Nustoti važinėtis mašina ir trejiems metams persėsti į visuomeninį transportą? Ne, ką jūs, aš negaliu, aš pripratęs prie mašinos, kokie čia gali būti tramvajai ir troleibusai! O jeigu įsigilintum, ką tai reiškia „aš daugiau negaliu" arba „aš nesugebėsiu"? Arba „daugiau neturiu jėgų", „aš to neiškęsiu", „aš to nepakelsiu"? Taigi vis tą patį — įsitikinimą, kad savo jėgomis neapsieisi. Neužteks kantrybės, tvirtumo, valios. Geriau pasinaudoti svetimais pinigais, negu savo vidinėmis galiomis ir sugebėjimais.