Žinoma, dažnai mes, žmonės, gudraujam. Iš tikrųjų mes manom, kad ir galėtumėm, ir iškęstumėm, ir jėgų pakaktų, bet labai jau nesinori... Bloga, įgriso, nuobodu. Kartais net kamuoja. Kartais skaudu. Sąmoningai kęsdami nepatogumus ir graužatį, mes tai vertiname kaip kažkokią auką, kurios, žinoma, nepageidaujame.
Ir stengiamės padaryti taip, kad aukotųsi kiti. Tegul jie, tie kiti, keičiasi, tegul elgiasi taip, kad mums būtų patogiau ir priimtiniau, tegul sutinka su mūsų pažiūromis ir mūsų skoniu, tada mums bus lengviau su jais sugyventi. Tegul dalijasi su mumis savo pinigais, laisvalaikiu, sugebėjimais. Jiems, tiems kitiems, aukotis lengviau nei mums, tokiems pavargusiems ir iškankintiems.
Bet juk turi būti priežastis, dėl kurios žmonės savo jėgomis nepasitiki. Kiekvienas turi savo priežastį, nes žmogus gyvena individualų gyvenimą su individualiu patyrimu, ir kiekvienas kada nors pakliūva į tokią situaciją, kuri visam laikui atmuša norą susidoroti savomis jėgomis su trimis dažniausiai sutinkamais priešais: būtinybe įveikti baimę, laukti ir kęsti.
O galbūt viskas nuo to, kaip suaugę žmonės elgiasi su vaikais? j 39
Mažas žmogutis bet kuriuo atveju sako „aš pats”, o suaugusieji kiekvieną kartą jam aiškina, kad pats jis nesusidoros, kad be pagalbos jam nieko neišeis. Vaiko dvasia siekia išmokti naudotis savo galimybėmis, o suaugusiojo siela stengiasi, dažnai nesąmoningai, suformuoti vaiko priklausomybės nuo suaugusiųjų jausmą. Iš esmės — nuo tėvų. Be mūsų tu nieko negalėsi, be mūsų prapulsi, kas sulaikys tave nuo neapdairaus elgesio ir neteisingų sprendimų, kas apgins tave nuo pavojaus, mes tau — viskas, tu be mūsų — niekas. Galų gale suaugusieji užkrečia vaikus savo ideologija, ir štai — rezultatas.
Žinoma, viskas ne taip paprasta ir tiesmukiška. Yra du poliai. Viename iš jų — supratimas, kad padėti kitiems — tai gerai ir pagirtina, o paprašyti pagalbos — nesmerktina ir negėda. O kitame poliuje — tikėjimas, kad žmogus gali neįtikėtinai daug, ir jo dvasinės jėgos ir galimybės iš tikrųjų beribės. Prašyti pagalbos galima ir reikia, kai išnaudoti visi vidiniai rezervai, bet juk dauguma žmonių jų net nepaliečia, iš anksto nusprendę, kad jų apskritai nėra ir reikia pasinaudoti svetimais — materialiais, fiziniais arba dvasiniais. Kažkurio rašytojo knygoje, rodos Koeljo, Nastia rado įsimintiną frazę apie tai, kad žmogus turi viską, ko jam reikia. Prisiminusi tuos žodžius, ji nutarė, kad sugebėjimas tai teisingai suprasti ir yra tikroji išmintis. Kiekvienas žmogus turi pakankamai jėgų, kad visiškai patenkintų savo poreikius ir norus. Kitas reikalas, kad dažnokai žmonės nesupranta, kokie jų tikrieji poreikiai, ir prisigalvoja sau dievai žino ko, orientuodamiesi ne į realijas, o į madą, aplinkinių nuomonę ir gyvenimo būdą, viešpataujančią ideologiją. Štai turi kažkas madingą skudurą — ir aš tokio noriu. Kam jis tau? Ar neturi kuo rengtis? Vaikštai apdriskęs ir šąli? Ne. Tai kam? Todėl, kad protus valdo viešpataujanti klišė — žmogus privalo rengtis madingai. Bet šita klišė, o ir pati mada sugalvoti tam, kad žmonės pirktų daugiau drabužių, nelaukdami, kol susidėvės tie, kuriuos jie turi. Visa tai mums sąmoningai įpiršta tų, kurie daro pinigus iš plataus vartojimo prekių ir verčia mus pirkti iš esmės visiškai nereikalingus mums daiktus. Juk tai taip paprasta! O mes kaip asilai, viliojami morka, sekame paskui gudrius gamintojus, leisdami būti apiplėštiems ir skųsdamiesi, kad nėra pinigų.
Atskirti tikruosius poreikius nuo kieno nors įpirštų — tai ir yra išmintis. Kiekvienas turi poreikį mylėti ir kiekvienas gali tą poreikį realizuoti. Bet įpiršta mums nuomonė sako, kad meilė turi būti abipusė, kitaip tai gėdinga ir kažkaip kvaila ir žema, ir tais atvejais, kai meilė vienpusė, prasideda kančios... Kiekvienas turi poreikį būti mylimas, ir nėra pasaulyje žmogaus, kurio niekas nemyli, bet vėlgi mums įpiršta nuomonė, kad jei tave myli princas arba karalienė, tai tu — labai geras, o jei tave myli neįžymus ir išvaizda niekuo neišsiskiriantis žmogus, tai į tokią meilę galima nekreipti dėmesio, nes ji tavo įvaizdžiui ir savęs vertinimui pliusų neprideda. Tokia meilė — tas pat, kas jokia. Jeigu manęs nemyli patys geriausi ir patys ryškiausi, tai tas pat, kas manęs nemyli niekas. Ir vėl kančios.
Štai tokios mintys sukosi Nastios Kamenskajos galvoje, trik-dydamos taip ilgai lauktą jos poilsį su knyga rankose. Ir dabar jai atrodė, kad ji, ko gero, pasirengusi pokalbiui su Diužinu.
Kaip ir žadėjęs, Diužinas atvažiavo po pusantros valandos. Tuoj įjungė vandens šildytuvą, ir kol Nastia šildėsi karštoje vonioje, priskaldė malkų ir užkūrė židinį.
— Dabar galima gyventi, — džiaugsmingai pareiškė ji, pasirodžiusi svetainėje rausvutė kaip po pirties. — Tik neaišku, ką man daryti naktį, židinys juk užges, ir kambarys greit atvės.
— Pasiimk dar porą antklodžių iš viršaus. Tau liko tik vieną naktį pasikankinti, ryt avariją likviduos, aš skambinau ir sužinojau, — nuramino ją Pavelas. — O iki vakaro išgyvensi prie židinio, aš daug malkų atnešiau, turėtų užtekti.
— Tu ilgam atvažiavai?
— O ką? Nori, kad aš greičiau iš čia nešdinčiausi? Kažkam paskyrei slaptą pasimatymą? — paklausė jis kandžiai.
— Eik sau! — nusijuokė Nastia. — Kokie gali būti pasimatymai, kai tokia koja? Aš norėjau su tavimi pasišnekėti. Kaip tik apie mano raišą galūnę.
— Tada vaišini pietumis, — nedelsdamas reagavo Diužinas.
— Ką tu, Paša, — išsigando ji. — Turiu tik šaldytų pusfabrikačių, aš juk sau nieko neruošiu.
— Ta-aip, palyginus su paršiuku, tai, žinoma, silpnoka, — jis smerkiamai palingavo galva. — Tiek to, valgysiu, ką duoda. Čistia-kovo vietoje aš su tavimi jau seniai būčiau išsiskyręs.
— Aš manau, — juokdamasi atsakė Nastia, — kad Čistiakovo vietoje tu manęs net vedęs nebūtum.
Ji ištraukė iš šaldiklio pakelį kiniškos mišrainės su ryžiais, krevetėmis ir gausybe kažkokių daržovių, išbėrė viską į stiklinį puodą, įpylė trupučiuką vandens ir įkišo į mikrobangų krosnelę. Tokią mišrainę Nastia pirkosi jau kelis kartus, ir jai atrodė, kad tai gan skanu. Nors gali būti, kad Pašai taip ir nepasirodys.
Diužinas didvyriškai suvalgė viską, kas buvo lėkštėje, nors iš jo veido nepasakytum, kad jis patyrė beprotišką malonumą. Kol jie pietavo, kambarys pastebimai atšilo, ir Nastia ryžosi netgi nusivilkti striukę ir užsimesti ją ant pečių.
— Paša, rodos, aš supratau, kodėl koja taip ilgai negyja, — pradėjo ji. — Atvirai sakant, aš nelabai tuo tikėjau, ką tu tada ligoninėje man sakei.
— Apie ką?
— Apie tai, kad jei koją taip ilgai skauda, ir būtent kairę, tai reiškia, kad aš einu ne tuo keliu, formuodama savo santykius su kažkokiu vyriškiu. Ar aš teisingai tave supratau?
— Teisingai. Apskritai viskas ne visai taip...
— Na, štai, — supyko Nastia, — prasideda.