— Palauk, palauk, — Pavelas nusišypsojo. — Paklausyk iki galo. Kojos — tai to kelio, kuriuo tu eini, simbolis. Jeigu skauda abi kojas — ir kairę, ir dešinę, tai gali būti susiję su tuo, pavyzdžiui, kad tu savo gyvenime padarei kažką ne taip, gali būti, kad nuėjai ne tuo keliu ir nesąmoningai to gailiesi. Pasirinkai ne tą darbą, ne tą išsilavinimą, ne tą miestą, ne tą vyrą ir taip toliau. Supranti? O jei skauda tik vieną koją, tai reikia galvoti apie santykių su kokiu nors vyru kelią, jei koja kairė, arba su moterimi, jei dešinė. Kadangi tu turi problemų būtent su kaire koja, aš tau ir pasakiau apie problemas su vyru.
— Na, gerai, aš supratau, kad neteisingi mano santykiai su viršininku ir todėl man nesinori eiti į darbą. Gali taip būti?
— Žinoma. Beje, taip būna gana dažnai.
— Vadinasi, aš ne vieniša, — nusišiepė Nastia. — Tai guodžia. Ir ką man toliau daryti?
— Dirbti su tuo, — ištarė Diužinas visiškai nesuprantamą frazę. — Dirbti atkakliai, ilgai ir kantriai.
— Būtent kaip?
— Tu man pirmiau pasakyk, ar po to, kai tu tai supratai, kas nors atsitiko?
— Na... Lyg ir mažiau ėmė koją skaudėti, bet juk aš treniruojuosi, ir masažą man daro, ir fizioprocedūras. Ir apskritai jai jau laikas sveikti, štai ji ir sveiksta.
— Aišku. Kitaip tariant, tu pasekmių su priežastimi kol kas nesieji. Tu manai, kad tai, jog supratai problemą, tau niekuo nepadėjo.
— Ne, Paša, — nesutiko ji, — aš tiesiog nesu tuo įsitikinusi. Iš kur aš galiu žinoti, kodėl koją mažiau skauda?
— Negali, — sutiko jis. — Bet patikėk mano žodžiu, jeigu tu nesusidorosi su savo problema, koją skaudės dar labai ilgai, paskui gal kuriam laikui nurims, o paskui ir vėl prasidės. Vienu žodžiu, jeigu tu pati su savimi neišsiaiškinsi, tu su savo koja turėsi vargo iki gyvenimo galo. Tiki?
— Ne, — sąžiningai prisipažino ji. — Netikiu.
— Tada apie ką tu rengeisi su manimi kalbėtis, jeigu netiki?
— Pati nežinau, — Nastia sutriko. — Aš noriu pasakyti, kad viską reikia tikrinti bandymų keliu. Aš, žinoma, netikiu tuo, ką tu sakai, bet... O jeigu taip ir yra? Aš turiu daug laiko, niekuo neužimta, ir aš galėčiau pabandyti...
— Aišku, — atsiduso Diužinas. — Tu ir vėl nori, kad aš tau ištraukčiau triušį iš skrybėlės. Nieko nebus, Nastule. Kitas reikalas, jei tu nuoširdžiai norėtum išsiaiškinti savo problemą, nepriklausomai nuo fizinio rezultato.
— Noriu, — tvirtai tarė ji. — Todėl, kad juk amžinai nesėdėsiu su nedarbingumo lapeliu. Anksčiau ar vėliau ateis diena, kai man reikės eiti į darbą ir susitikti su viršininku. Ir aš norėčiau, kad tai nebūtų tęsinys viso to, ką aš neteisingai jau padariau.
— O kur problemos esmė, tu man, žinoma, nepasakysi?
— Pasakysiu. Aš jį įžeidžiau. Ir jis pradėjo manęs nekęsti. Bet jam užtenka proto savo pykčio ant manęs nelieti. Tiesiog nuo to laiko mes visiškai negalim normaliai bendrauti. Prisimeni, kaip filme „Mimino" — irgi jaučiu tokią stiprią asmeninę antipatiją! Ir aš nežinau, kaip elgtis, kad viskas nukryptų kažkokiomis priimtinomis vėžėmis. Aš galiu jo atsiprašyti, bet nesu tikra, kad tai padės. O kas padėtų?
— Nežinau, — jis palingavo galva. — Ir niekas nežino. Išskyrus tave pačią.
— Bet aš juk nežinau! — visai nusiminusi sušuko ji.
— Tu žinai, — paprieštaravo Pavelas. — Tik tas žinojimas paslėptas labai giliai, po visokio šlamšto krūva. Šlamštą reikia nukasti, tada sprendimas ateis savaime. Jis ateis, ir tu negalėsi jo nepamatyti. Štai tas šlamšto šalinimas ir yra tas darbas, apie kurį aš tau sakiau. Visų pirma tau reikia padirbėti su savo puikybe.
— Su puikybe? — nustebusi paklausė Nastia.
— Būtent. Tu jį įžeidei, vadinasi, tuo metu laikei save aukščiau už jį ir manei galinti kaltinti ir teisti. Tai ir yra puikybė.
— Tik pamanyk, — susimąsčiusi nutęsė ji, — aš ir nežinojau, kad tai taip vadinasi. Iš tiesų aš už tai jau save išbariau, supratau, kad buvau neteisi, tik nežinojau, kad tai puikybė.
— Ji, balandėlė, ji, mieloji. Sutramdyk puikybę, atsikratyk jos, o paskui atleisk sau už tai, ką padarei.
— Atleisti? Aš manau, atvirkščiai, turiu save peikti ir barti už tai, o tu sakai, atleisti.
— Atleisti, Nastule. Būtinai. Jeigu tu save peiksi ir barsi, tu užsidirbsi dar ir kaltės jausmą. Ar tau to reikia? Pasakyk sau, jei nori balsu, jei nori mintyse, viską, ką tu manai apie tą savo poelgį, išsikalbėk, ištark visus pačius nemaloniausius žodžius, o paskui atleisk. Ir paleisk.
— Kaip tai?
— Tai... Taip, nelengva su tavim. Ar tu dvasinės literatūros visiškai neskaitai?
— Tu turi galvoje religinės?
— Aš.turiu galvoje — dvasinės. Tos, kuri skirta dvasios ir sielos problemoms. Ji gali būti ir religinė, bet toli gražu ne visada. Paleisti, Nastule, reiškia nelaikyti savyje tokio žmogaus, koks tu jau seniai nesi. Kada visa tai nutiko su tavo viršininku?
— Praeitą vasarą.
— Štai matai, kiek laiko praėjo! Tu laikui bėgant tapai kitokia. Per tą laiką tau į galvą atėjo tiek visokių minčių, tu tiek visko išgyvenai, tu tapai beveik dvejais metais vyresnė, o vis dar laikaisi įsikibusi „anos" Kamenskajos. Paleisk ją. Išbark ją už tai, ką padarė, atleisk ir išsiskirk su ja.
— O toliau? — jai pasidarė įdomu, ir kurį laiką Nastia net užmiršo, kad visu tuo netiki.
— Toliau... Toliau dirbk su viršininku. Procedūra visiškai ta pati — išsakyk viską, ką galvoji, paskui atleisk jam ir paleisk. Ir svarbiausia, neužmiršk paprašyti jo atleidimo. Atsimink formulę: „Atleisk man. Ir aš tau atleidžiu ir paleidžiu, likim geruoju". įsiminei?
— Atleisk man. Ir aš tau atleidžiu ir paleidžiu, likim geruoju, — paklusniai pakartojo ji. — Ir viskas? Taip paprasta?
— Na, ką tu, — nusijuokė Pavelas. — Paprasta niekada nebūna. Tai reikia kartoti labai greitai ir labai daug kartų, ilgai ilgai. Tol, kol pajusi, kad visa ta tavo „labai stipri asmeninė antipatija" paliko tave kartu su iškvėpimu. Aš paskui tau išaiškinsiu visas technines detales, o kol kas pakalbėkim apie strategiją. Kaip aš suprantu, be puikybės, tavyje yra dar kažkas, kas privertė žengti tokį žingsnį. Juk yra?
— Yra, — linktelėjo Nastia. — Baimė, kad aš pati nesusidorosiu su savo problemomis ir bandymas jas išspręsti kitų sąskaita.
— Puikumėlis, — jis kažkodėl įsilinksmino. — Su tuo irgi reikia gerokai padirbėti. Mintys, kad tu nesugebėsi ar nesusidorosi, tai nusiminimo nuodėmė. Ja reikia atsikratyti.
— O dar?
— O dar reikia įsiminti ir paisyti kosminių dėsnių.
— Paša! Na, štai, — nusivylė Nastia, — viskas buvo taip gerai, gryna psichologija, ir staiga prašom, vėl kosminiai dėsniai. O be dieviškų dalykų neįmanoma?
— O ką? Labai norisi be dieviškų? — įgėlė Diužinas. — Dievą tikėti nesinori, taip? Tai žinoma, be jo kur kas lengviau gyventi — elkis kvailai ir šlykščiai ir apie nieką negalvok.
— Paša, taigi aš rimtai...
Nastiai pasirodė, kad kambaryje pasidarė visai šilta, ir ji nusimetė striukę.
— Taigi ir aš rimtai. Nastule, kosminiai dėsniai tai ne dieviški dalykai. Tai dėsniai, nusakantys optimalų žmogaus dvasios gyvenimo režimą. Jeigu jų laikysies, tai dvasia bus rami, joje nesikaups visoks šlamštas, ir teisingi sprendimai atsiras lengvai ir greitai. Jei nori, gali tai vadinti dvasios higiena. Iš viso yra penki tokie dėsniai, bet dabar aš tau papasakosiu tik apie du, kurie tau šiandien labiausiai reikalingi. Juoba vieną iš penkių dėsnių tu jau žinai. O gal užmiršai?
— Trijų ne dėsnis? — patikslino Nastia. — Nieko nedaryk, nesakyk ir negalvok, jeigu tavęs to neprašo?
— Taip, taip. O kaip tu jį pavadinai? — paklausė Diužinas. — Trijų ne dėsniu? įdomu. Dabar kitas dėsnis... Klausyk, gal užsirašytum? Nes aš tau tiek pripasakojau, juk pusę visko užmirši.