— Nieko, aš atsiminsiu, mano atmintis gera.
— Na, žiūrėk, kad paskui nesiskųstum. Kitas dėsnis: gerbk savo tėvus, mokytojus ir vyresniuosius.
— Bet juk tai vienas iš dešimties įsakymų, — nusivylusi nutęsė ji. O ji manė, kad dabar Paša pasakys kažką nepaprasta, nauja, netikėta...
— O įsakymai, tavo manymu, tai kas, niekų paistalai? — įsižeidė jis.
— Ne, ne niekai, žinoma, bet aš maniau... Žodžiu, nesvarbu, pasakok toliau.
— Ne, toliau dar anksti, sustosim prie to dėsnio, juoba kalbame apie tavo viršininką. Kiekvienas, su kuriuo tu turi reikalų, kažkuria prasme tampa tavo mokytoju. Taip pat ir tavo viršininkas, net jeigu tu jo ir nemėgsti. Bet tarp jūsų susiklosčiusi situacija privertė tave šiandien kai ką apmąstyti, kai ką suprasti. Tu jau kažko išmokai ir išmoksi dar, jam padedant. Supranti, apie ką aš?
— Suprantu, — atsakė ji tyliai.
— Tu turi išmokti jį gerbti. Elgtis su juo pagarbiai ir jausti jam dėkingumą, kad ir už tai, jog dabar galvoji apie savo problemas ir bandai jas išspręsti. Nėra abejonės, kad jį gerbti yra ir kur kas daugiau priežasčių. Juk yra, argi aš neteisus?
— Yra, — sutiko ji.
Žinoma, yra. Kad ir kaip ji Afonios nekęstų, jis geras profesionalas.
— Vadinasi, tavo užduotis pagal tą kosminį dėsnį — išmokti kiekviename žmoguje matyti savo mokytoją ir jį gerbti. Ir paskutinis šiandien dalykas. Bet pirmiau — klausimas.
— Koks?
— Kada šiemet sužaliavo medžiai?
— Ką?!
Nastiai pasirodė, kad jai pasigirdo. Kuo čia dėti medžiai? Ir koks skirtumas, kada jie sužaliavo? Ar jis tikrina jos pastabumą? Ir kuo čia dėti kosminiai dėsniai?
— Paša, aš nesuprantu... Koks ryšys?
— Pats paprasčiausias. Atsakysi į klausimą?
— Ne, aš tiksliai neatsimenu. Turbūt gegužės pabaigoje, kaip paprastai.
— Šiemet, Nastule, balandžio pabaigoje visi medžiai buvo pasipuošę sodria žaluma. Ne žalsvu rūkeliu, o visaverte tankia lapija. Vasara prasidėjo mėnesiu anksčiau nei paprastai. Gamta mums padovanojo visą papildomą vasaros mėnesį. O tu ir nepastebėjai.
— Nepastebėjau, — kaltai prisipažino Nastia. — Ir kas iš to?
— O iš to — išvada, kad reikia būti dėkingam viskam, kas mus supa, mums atsitinka. Ir tam, kad buvo dar vienas vasaros mėnuo. Ir tam, kad tu susilaužei koją, nes tik todėl pradėjai knaisiotis savyje. Ir tam, kad vakar atšalo, nes kitaip aš šiandien nebūčiau atvažiavęs ir mes nebūtumėm pasikalbėję. Ir tam, kad tavo tėvai susitiko, todėl atsiradai tu. Viskam, supranti? Tai ne taip lengva, kaip tu manai, ypač tavo darbe. Dabar tau atrodo, kad visa tai niekai, o štai pabandyk būti dėkinga tam, kas vyksta, kai matai nužudytą žmogų. Ir ne tik nužudytą žmogų, bet ir skausmo prislėgtus jo artimuosius. Ir šlykštų, žiaurų, galbūt mirtinai girtą žudiką. Kaipgi dėkoti likimui, kad jis tai leidžia?
— Tai jau, Paša, čia su dėkingumu, ko gero, nieko neišeis.
— Išeis, — atsakė jis tvirtai. — Tavo uždavinys — išmokti rasti priežastį dėkingumui visur be išimties. Tai sunku, tam reikėtų paaukoti gal ne mėnesius, o metų metus, bet išmokti privalu.
— O toliau?
Diužinas žvilgtelėjo į laikrodį ir pakilo.
— Šiandien viskas, Nastenka. Ir taip jau aš visą glėbį informacijos ant tavęs išverčiau, bijau, kad tu jos neįveiksi. Negalima peršerti, tu įsimink, ką aš tau papasakojau, kaip reikiant apgalvok, o kitą kartą vėl pasikalbėsim.
Nastia nušlubavo paskui Pavelą iki laukujų durų. Po namus ji jau bandė vaikščioti be lazdos. Nors ir skaudėjo, bet kitą kartą išeidavo visai neblogai.
— O kada tu atvažiuosi? — kažkaip visai jau vaikiškai paklausė ji.
— Nežinau. Gal šeštadienį. Negaliu juk be galo atsiprašinėti Ivano. Jis tave, žinoma, švelniai myli ir išleidžia pas tave neklausinė-damas, bet ir sąžinę reikia turėti. Dirbk, Nastule, plušėk. O kai įsitikinsi, kad koja kažkaip labai staiga nustojo skaudėjus, mes grįšim prie kalbos apie tai, kuo tu tiki ir kuo netiki.
Ji dar ilgai stovėjo ant slenksčio, susisupusi į striukę, ir žiūrėjo į tą pusę, kur nuvažiavo Diužino mašina. Prisiminė, ko norėjo paklausti apie trijų ne dėsnį, bet taip ir nepaklausė. Užmiršo. Kodėl „nedaryk" ir „nesakyk", jai beveik aišku. Bet štai kodėl „negalvok"? Kuo gali pakenkti mintys?
Susitikti su Valerijum Riteriu taip ir neteko. Iš tikrųjų Sergejus Zarubinas rengėsi su juo susiskambinti ir susitikti, bet čia ėmė ir paskambino pati Volkova.
— Serioža, — ji kalbėjo šiltai ir labai bičiuliškai, — man atrodo, kad mums reikia susitikti. Aš sužinojau, kad jus bandote išsiaiškinti, kur mes su Antonu buvom pirmadienį, Julijos žmogžudystės išvakarėse. Aš nenorėjau jums šito sakyti, prisipažįstu, kad nuo jūsų tai slėpiau. Tačiau kai jūs pradėjote kibti prie mamos, patėvio ir sesers, aš supratau, kad turiu prisipažinti. Iš esmės tai niekai, tiesiog nelabai graži istorija ir man buvo nesmagu apie tai kalbėti.
Taaip, ji sugalvojo kažkokią gudrybę. Zarubinas buvo visiškai tuo tikras. Ji sugalvojo kažkokį melą, kurį bandys dabar jam įpiršti. Ką gi, paklausysim.
— Žinoma, Anita Stanislavovna, — pabrėžtinai entuziastingai sutiko jis. — Kur ir kada?
— Aš dabar pas Antoną ir būsiu čia iki rytojaus, namo nevažiuosiu. Jei norite, galite atvažiuoti čia.
Žinoma, jis norėjo. Sergejus metė visus reikalus ir nuskubėjo pas Kričevecą. Jis nekantravo išgirsti Volkovos melą.
Bet jo laukė nusivylimas. Baisus, beribis ir bedugnis kaip praraja iš naktinio košmaro.
Antonas Kričevecas pirmadienį nebuvo režisieriaus Ostrovskio jubiliejuje todėl, kad jo apskritai nebuvo Maskvoje. Jo nebuvo šalyje. Jis buvo vienai dienai išvykęs į užsienį, į Turkiją. Išskrido pirmadienį iš ryto, grįžo antradienį po pietų. Štai bilietai į ten ir atgal. Štai užsienio pasas su Rusijos ir Turkijos pasienio kontrolės atspaudais.
O be Antono jubiliejuje Anitai nėra kas veikti. Jie vienas be kito į tokius renginius nevaikšto. Tiesą sakant, jos asmeniškai niekas ir nekvietė, kvietė Antoną, o ją — kaip priedą, kaip jo damą. Beveik žmoną.
Štai taip. Priežastis, dėl kurios Antonas Kričevecas turėjo skubiai sulakstyti į Turkiją, iš tikrųjų buvo ne iš kilniųjų. Tačiau yra kaip yra.
Svarbiausia — ji buvo. Ir visi dokumentai, patvirtinantys, kad jo Maskvoje nebuvo, prieš akis.
Nuojauta Sergejų Zarubiną apgavo. Ką gi, pasitaiko.
8 SKYRIUS
— Še, naudokis, — tardytojas Vysotkinas bjaurėdamasis ištiesė Selujanovui ekspertų pažymas. — Persirašyk, kas tau reikalinga, ir dirbk, netinginiauk.
Pirmoji pažyma buvo apie žmogžudystės įrankį. Joje sakoma, kad mirtinos žaizdos Galinai Vasiljevnai Aničkovai buvo padarytos virtuviniu „Sollingen" firmos peiliu. Tokie peiliai pardavinėjami specializuotose „Sollingen'o", o taip pat ir „Bauklotz'o" tinklo parduotuvėse ir nelaikomi šaltaisiais ginklais, skirtais kovai arba medžioklei. Eik ir pirk be problemų.
Antrojoje pažymoje sakoma, kad tinkamų identifikuoti pirštų atspaudų ant peilio nėra. Iš to, ką parašė ekspertai, galima buvo padaryti išvadą, kad peilį iš pradžių ne kartą čiupinėjo plikomis rankomis, matyt, parduotuvėje jį perkant, o paskui juo naudojosi jau su pirštinėmis ir ankstesnius atspaudus nutrynė.
Ir galiausiai trečioji pažyma. Ta pati, kurios Selujanovas taip nekantriai laukė. Atkurtas 2002 metų rugsėjo penktos, šeštos dienų lapelio, išplėšto iš kalendoriaus, tekstas. Kaip Nikolajus ir manė, penktos dienos puslapio tekstą pavyko atkurti visą, kadangi septintoji ir aštuntoji diena buvo šeštadienis ir sekmadienis, tomis dienomis Galina Vasiljevna reikalų turėjo nedaug, ir lapelis su abiejų laisvų dienų įrašais buvo beveik tuščias. Blogiau buvo su rugsėjo šeštąja. Tos dienos įrašai atsispaudė trečiadienio, ketvirtos dienos puslapyje, o jis buvo taip tirštai prirašytas, kad atkurti pavyko toli gražu ne viską.