Gerai, nusprendė Kolia, greitai perrašinėdamas į bloknotą ekspertizės išvadas, dirbsime su tuo, ką turime, geriau žvirblis rankoje, negu briedis girioje. Jis pyko ant tardytojo, kad šis atplėšė jį nuo darbo ir privertė atvažiuoti į prokuratūrą, užuot padaręs kse-rokopiją ir atsiuntęs jam su kurjeriu. O jei savo žmonių neturi, tai galėjo paskambinti Selujanovui, girdi, atsiųsk ką nors pasiimti ekspertų išvadų. Ne, Vysotkinui nepatiko tirti nusikaltimus, tačiau patiko vaidinti didelį bosą, galintį vienu telefono skambučiu išsišaukti „ant kilimo" ne betarpiškai su juo dirbančius operatyvininkus, o jų viršininką. Bendrauti su sekliais tardytojas laikė žeminančiu jo orumą dalyku, jis pripažino tik vadovybę, per kurią ir perduodavo pavedimus, ir skirstė užduotis. Apskritai Kolia suprato, kodėl taip daroma. Juk operatyvininkui reikia iš tikrųjų duoti užduotį, prieš tai aptarus su juo situaciją, atsižvelgiant į turimus įrodymus ir ki- 1 tokią informaciją, o su paieškos pavaduotoju ar skyriaus viršininku galima į detales nesigilinti, pasitenkinti šykščiomis frazėmis, pavyzdžiui, „na, tu ir pats žinai, ką reikia daryti, ne man tave mokyti". Juk iš tikrųjų kažkaip juokingai atrodytų, jei tardytojas pradėtų mokyti seklių viršininką... Fokusas, tiesa, buvo tas, kad Vysotkinas nė vieno ir nieko išmokyti negalėjo, kadangi tyrimo reikalus išmanė nedaug, bet savo neišmanymą gudriai dengė, slėpdamasis už labiau patyrusių, todėl ir nenorėjo bendrauti su paprastais operatyvininkais, kurie galėjo būti ne itin kvalifikuoti per savo jaunumą arba ilgesnės praktikos stoką, o kvietėsi būtinai jų viršininkus, kurie savaime privalėjo kažką išmanyti.
— Viską persirašei? — įtariai paklausė Vysotkinas, pamatęs, kad Selujanovas užvertė bloknotą ir kišasi jį į vidinę striukės kišenę. Tiesiog nei pridėsi, nei atimsi — griežtas mokyklos mokytojas, sekdamas, kad apsileidęs mokinys, gavęs iš diktanto dvejetą ir specialiai paliktas po pamokų 50 kartų perrašyti užduotą frazę be klaidų, negudrautų ir neparašytų jos 48 kartus.
— Viską, — Kolia nekaltomis akimis pasižiūrėjo į tardytoją.
— Na, eik ir darbuokis, pats žinai, ką reikia daryti, aš tavęs čia abėcėlės nemokysiu.
„Ir nereikia, — mintyse atsakė Nikolajus, išlėkęs iš kabineto ir bėgte leisdamasis laiptais žemyn, — ir labai tau ačiū, kad nepradėjai mokyti". Perrašinėdamas duomenis, jis apie juos negalvojo, buvo susirūpinęs tik tuo, kad nepridarytų klaidų ir perkeltų informaciją iš išvadų j bloknotą, nieko nepraleidęs ir neiškreipęs. O atsiradęs savo kabinete, jis liepė pakviesti tiriančius Aničkovos žmogžudystę operatyvininkus ir dabar jau kur kas atidžiau ėmė peržiūrinėti prirašytus lapelius. Po poros minučių Selujanovui pranešė, kad nė vieno iš kviestų darbuotojų vietoje nėra, visi išvykę su užduotimis, ir nieko stebėtino — juk be dviejų savaičių senumo žmogžudystės, teritorijoje vyksta (ir ne taip mažai) vagystės iš butų ir automobilių, apiplėšimai, valiutinės „operacijos" prie pinigų keityklų ir daug visko kito, o tai, vertinant iš aukšto meninio lygio grožinių romanų pusės, nėra įdomu, bet reikalauja jėgų ir laiko, kai visa tai aiškiniesi ir pildai popierius.
Davęs budėtojui griežtą nurodymą atsiųsti seklius, kai tik jie pasirodys akiratyje, pas skyriaus pavaduotoją, Nikolajus pabandė apmąstyti informaciją, kuri buvo išplėštame iš Aničkovos kalendoriaus lapelyje, ir pasibaisėjo supratęs, kad... nieko nesuprato. Taip, jis lygiai prieš savaitę aptarinėjo su Kamenskaja visų kalendoriaus įrašų analizės rezultatus, ir aptarimo metu jie abu operavo pavardėmis, adresais, firmų ir įstaigų pavadinimais, bet... Praėjo savaitė, ištisa milžiniška savaitė, iki kraštų užpildyta informacija apie kitus nusikaltimus ir daugybe nukentėjusiųjų, liudininkų ir įtariamųjų pavardžių. Viskas susimaišė Selujanovo galvoje ir žiūrėdamas į įrašą „Kostia, 17.30", jis negalėjo prisiminti, kas tas Kostia, ar buvo jis ir anksčiau minėtas kalendoriuje. Arba štai, pavyzdžiui, „Nadežda Semionovna, 7.00 — 9.30". Kas ji tokia? Iš kur atsirado?
Atsidaręs seifą jis išsiėmė plastikinį aplanką su kalendoriaus kserokopijomis ir nykiai įsistebeilijo į popierius. Ne, neįstengs jis vėl aprėpti visos tos gausybės, jo galva užimta begale problemų. Tiesa, yra dar suvestinė lentelė, kurią jam sudarė Nastia, gal su ja bus lengviau susiorientuoti? Nikolajus žvilgtelėjo į lentelę, ir jam iš karto pradėjo gelti dantis. Kad kas žinotų, kaip jis nemėgsta viso šito... štai to... Duok jam tikros veiklos, kai pasipūstai padus ir leki, o lentelės, eilutės, duomenys — brrrr! Tai ne jo duona.
Duona, duona... O valgyti kaip tik ir norisi. O reikalų pilna, net pietums nėra laiko.
Selujanovas ryžtingai pakėlė ragelį ir surinko Bolotnikų telefono numerį. Kamenskaja atsakė ne iš karto, po devinto ar dešimto signalo.
— Gal pažadinau? — Nikolajus bandė kalbėti žvaliai ir dalykiškai, pats save įtikinėdamas, kad turi teisę Nastiai skambinti, juk jis ne sau naudos vaikydamasis kinko ją į savo pavalkus, ne dėl pelno, o tik likimo valia, kuris pasiuntė jam tokią absurdišką žmogžudystę.
— Išprotėjai! — pasipiktino Nastia. — Aš padori mergaitė ir keliuosi aštuntą ryto.
— Aha, pažįstu aš tokias padorias, — prunkštelėjo jis. — O ko taip ilgai nekėlei ragelio?
— Taigi aš tau ne reaktyvinis variklis, jei nori žinoti. Vos šliaužiu, o dabar treniruotės dėlei po namus vaikštau be lazdos, tai dar lėčiau išeina.
— Na, gerai, atleisk, — Kolia kaltai pašnopavo į ragelį tarsi susidrovėjęs. — Klausyk, motin, tavo gera atmintis, gal pasakysi ilgai negalvojusi, kas toks Aničkovos gyvenime buvo Kostia?
— O ką, ekspertai atsiuntė išvadas? — susidomėjo ji.
— Na, — patvirtino Selujanovas. — Tai kas ten per Kostia?
— Kostia — tai kirpėjas, pas kurį Aničkova kirpdavosi kas mėnesį, pusantro. Aš juk tau sakiau.
— Na, Asia, ar aš tau koks kompiuteris, ar ką? — gailiai dejavo jis. — Tu sakei, o aš užmiršau. Jau savaitė praėjo. Žinai, kiek bylų man ant rankų? O tu vieną Aničkovą turi. Tai kas turi geriau atsiminti, tu ar aš?
— Visų pirma, be tavo Aničkovos, ant manęs dar viena žmogžudystė kabo, ne tu vienas toks protingas. O antra, kam aš tau lentelę sudariau?
— Kad aš į ją pasižiūrėčiau, — atsiduso Kolia.
— Na, tai kas ne taip? Atsiversk ir pasižiūrėk.
— Taigi negaliu aš! Man nuo tavo lentelių smegenis mėšlungis sutraukia! Na, Asia, nebūk bjauri. Trumpai — aš tavęs paklausiu, tu man atsakysi, ir išsiskirsim geruoju.
— Tiek to, — atsiduso ji, — trauk tave velniai. Tik palauk, aš pasiimsiu savo juodraščius, nes mano atmintis, kad tu žinotum, irgi
152 ne ideali.
Charakteringo bilstelėjimo Selujanovas neišgirdo ir suprato, kad Kamenskaja padėjo ragelį ant kažko minkšto. Matyt, ant sofos, svajingai šypsodamasis, nusprendė Kolia. Ten tokia sofutė svetainėje priešais židinį stovi, minkštutė, jaukutė, tiesiog pasakiška sofutė. Pavargusio seklio svajonė. Kamenskaja yra sakiusi, kad ji ant jos miega, nes lipti į miegamąjį antrame aukšte jai baisu. Labai jau statūs ir siauri laiptai. Turbūt ant tos pačios sofutės ji ir sėdės, su juo kalbėdamasi. Ech, kad taip jam pačiam išsipleikus ant minkštų pagalvėlių, pleduku užsiklojus ir atsipalaidavus bent porą valandų...
Nastios balsas pažadino jį iš saldžių svajonių:
— Kalbėk, aš pasiruošus.
Jis papurtė galvą, nuvaikydamas karamelinius vaiduoklius, ir prisitraukė bloknotą arčiau savęs.