— Vadinasi taip, Nadežda Semionovna.
— Furmanova, seansai kas savaitę, iš viso vienuolika, dabar išeina, kad dvylika. Toliau.
— Kostia... na, šito aš jau klausiau. Dabar Lida, be tėvavardžio.
— Lidija Straško, bičiulė, kovo 28 gimtadienis. Gyvena netoli lengvojo kultūrizmo klubo, kurį lankė Aničkova, ir amžinatilsį beveik visada po treniruočių su ja susitikdavo.
— Aha, — Selujanovas pasižymėjo bloknote. — Dabar turime kažkokį Michailą Nekrasovą.
— Yra ir toks. Buvo apsilankęs tik du kartus. Vieną kartą iki rugsėjo penktos šeštos dienos, dar rugpjūčio pabaigoje, kitą kartą rugsėjo viduryje. Vadinasi, jis buvo atėjęs tris kartus, o paskui liovėsi. Arba išsprendė savo problemas. Kas dar?
— Dar Liubovė Kabalkina iš „Planetos" firmos. Gal žinai, kokia tai firma? Kuo užsiima?
Kamenskaja nieko neatsakė.
— Ei, motin, alio! — Selujanovas papūtė į ragelį. — Tu ten išsijungei, ar ką? Girdi mane?
— Girdžiu, Kolia, girdžiu. Kuo užsiima „Planetos" firma, nežinau, o štai Kabalkinos kalendoriuje niekur nebuvo. Ta pavardė nė karto nepasitaikė. O firma buvo.
— Tikrai?
— Visiškai. Yra įrašas apie vizitą į „Planetą" rugpjūčio viduryje.
Nurodytas adresas kaip važiuoti ir kontaktiniai telefonai. Ir rugsėjį pas Aničkovą iš tos firmos pradėjo lankytis dvi damos. O spalį atsirado dar viena. Bet tarp tų trijų jokios Kabalkinos nebuvo.
— Tai kas iš to išeina? Kad Kabalkina apsilankė vieną kartą ir paskui panoro savo pažinties su Aničkova faktą nuslėpti? Taip išeina, kad būtent ji pasirūpino kalendoriaus lapelio pašalinimu? Vadinasi, ji su žmogžudyste turi kažką bendro? — susijaudinęs kalbėjo Nikolajus.
— Palauk, Kolia, ne taip greitai. Kabalkina galėjo susitarti dėl vizito, bet dėl kažkokios priežasties neateiti. Persigalvojo kreiptis į kineziologą arba negalėjo, maža kas. Pirma patikrinkim visus likusius įrašus.
Jie tikrino duomenis dar apie dvidešimt minučių, bet nieko įtartino daugiau nerado. Visi kiti žmonės, paminėti rugsėjo 5 ir 6 dienos puslapiuose, lankėsi pas Aničkovą ne kartą, ir naikinti įrašo apie tik vieną iš susitikimų nebuvo jokios prasmės.
Liko tik Liubovė Kabalkina.
— Kolia, tu laimės vaikas, — tarė jam Kamenskaja. — Tau klaikiai pasisekė.
— Kodėl jau taip? — nepatikliai paklausė Selujanovas.
— Todėl, kad Liubove Kabalkina labai domėjosi Serioža Zarubinas. Ir net buvo su ja susitikęs.
— Argi? — Kolia negalėjo patikėti savo sėkme. — Tiksliai?
— Tiksliai, tiksliai. Kabalkina iš „Planetos" firmos. Tu jam paskambink, jis tau papasakos.
— O kas ten jai nutiko?
— Ji turi seserį, o Zarubiną kaip tik sesuo domina ir pas Kabal-kiną jis tikrinosi sesers alibi.
— Aaa, — nusivylęs nutęsė jis, — o aš jau ir nudžiugau, kad ji kažkur įkliuvus, ir mes ją dar šiltutę susemtumėm.
Šiaip ar taip, tai buvo geriau negu visiškai nieko. Pirminė versija pasitvirtino — išplėštame lapelyje iš tikrųjų buvo minimas asmuo, kurio vardas Aničkovos kalendoriuje daugiau niekur nesi-kartojo. Būtent tas žmogus ir buvo įtariamas pirmiausiai.
Selujanovas užsirašė trijų „Planetos" firmos darbuotojų, lankiusių kineziologės seansus, pavardes ir saldžiai pasirąžė. Dabar yra siūlo galas, už kurio galima pradėti tempti, kol išsivynios visas kamuolys.
— Liubočka, — motinos balsas pulsavo ragelyje, užliedamas ausį, o pro ją, rodos, visą galvą, — kur tu, dukrele? Skambinu į darbą — tavęs nėra, namie tavęs irgi nėra, o jau dešimta, berniukai jau visai mieguisti. Kada tu ateisi?
— Nežinau, mama, — apatiškai atsakė Liuba. — Čia viskas sudėtinga... Paguldyk juos pas save, gerai?
— Kažkas atsitiko? — išsigando Zoja Petrovna. — Kur tu esi, Liuba?
— Aš mašinoje, važiuoju.
Ji beveik nemelavo. Ji iš tikrųjų sėdėjo mašinoje. Tiktai niekur Liuba Kabalkina nevažiavo. Mašina seniai jau stovėjo su išjungtu varikliu už dviejų kvartalų nuo namų ir maždaug už trijų nuo tėvų namų, kur laukė berniukai, jos vaikai.
Ji neturėjo jėgų važiuoti. Nei namo, nei pas motiną ir vaikus. Ji neturėjo jėgų netgi nuspręsti, ar imtis berniukus namo, ar palikti nakčiai pas tėvus. Ir jei motina nebūtų pati paskambinusi, neaišku, kada Liuba būtų susivokusi, kad sūnums seniai laikas miegoti.
Po ašarų gūsio ir įtempto laukimo ją ištiko stuporas. Galva neveikė, darbas krito iš rankų, ji per jėgą sakė kažkokius privalomus žodžius, be kurių neapsieinama, dirbant kolektyve arba ką nors perkant parduotuvėje. Bet Liubai atrodė, kad ji pati savęs negirdi.
Kas gi jai atsitiko? Kaip visa tai atsitiko? Ji, Liuba Kabalkina, visad besišypsanti, visad pasirengusi atiduoti aplinkiniams savo meilę, dėmesį, rūpestį, be galo gera, neįtikėtinai energinga, gyvybinga — ir štai sėdi savo mašinoje, baimės ir nevilties sugniuždyta, ir nežino, ką jai daryti.
... O viskas prasidėjo dar tada, rugpjūtį, kai generalinio pavaduotojas personalo reikalams sukvietė visų tarnybų vadovus, kartu ir Liubą, vyriausiąją firmos finansininkę.
— Neatskleisiu jums kažkokios paslapties, jei pasakysiu, kad sėkmingas organizacijos darbas didžia dalimi priklauso nuo psichologinio klimato kolektyve, — pradėjo jis. — O psichologinis klimatas, kaip žinia, priklauso nuo to, kaip žmonės žiūri, visų pirma, į savo darbą, ir antra, vieni į kitus. Egzistuoja teigiama praktika naudotis specialistų psichologų paslaugomis, kuriant pozityvų klimatą
kolektyve, taip pat ir naudojant netradicinius metodus. Yra labai gerų specialistų, jų paslaugomis jau pasinaudojo kai kurios firmos, ir rezultatai pranoko visas viltis. Todėl, mūsų generaliniam direktoriui pritarus, su vienu tokiu specialistu mes sudarėme sutartį. Aš primygtinai prašau jūsų vertinti tai labai rimtai ir savo skyrių darbuotojams išaiškinti šitos akcijos svarbą. Iškart pasakysiu — viskas vyks visiškai konfidencialiai, akis į akį su psichologu, jokia asmeninio pobūdžio informacija nebus komentuojama viešai, seansus pas psichologą apmokės firma. Taigi įsiklausykit į save, ponai, ir įsiklausykite kuo įdėmiau. Jeigu jūs jaučiate, kad turite problemų, kurios jums trukdo su reikiama pagarba ir geranoriškumu žiūrėti į savo darbą ir kolegas — maloniai prašom pas Galiną Vasiljevną Aničkovą. Esu įsitikinęs, kad ji galės suteikti labai didelę pagalbą visiems firmos darbuotojams.
Pavaduotojas personalo reikalams išdalijo visiems dalyviams po pakelį vizitinių kortelių, kuriose buvo psichologės pavardė ir telefono numeris. Sugrįžusi į savo skyrių, Liuba sąžiningai įvykdė nurodymą — informavo visus firmos finansininkus ir išdalijo vizitines korteles. Penkias ar šešias likusias tiesiog numetė ant savo darbo stalo. Ji pati, Liubovė Kabalkina, problemų tai jau tikrai neturi ir negali turėti. Ji taip mėgsta savo darbą, jai įdomu tai, ką ji daro, jai patinka jos pavaldiniai, su kuriais ji niekada ir dėl nieko neturi jokių konfliktų, o jie ją gerbia. Kam jai kažkoks kineziologas! Ji ir žodžio tokio niekada gyvenime negirdėjo. Išsigalvok tu man... Greičiausiai kokie nors šarlatanai.
Tačiau mintis apie tai, kad ji neturi problemų, sukosi galvoje įtartinai intensyviai, ir po kelių dienų Liuba sau prisipažino, kad problema vis dėlto yra. Tiesa, ji neturi nieko bendro su darbu, ta problema, bet ji yra. Ir tai visiškai akivaizdu.
Motina visada Liubai sakė:
— Dukrele, tu blogai mokeisi, tu nemoki jokių rankdarbių, tu neturi tokių talentų kaip Anita. Bet tu moki mylėti žmones, ir tai yra labai gerai. Tu moki mylėti ne tik savo kavalierius, bet ir drauges, ir giminaičius, ir visus, su kuriais tau tenka bendrauti. Tai labai didelis talentas, ir jis duotas ne kiekvienam.
Jaunystėje Liuba ne visai suprato motinos žodžius ir širdies j 56 gilumoje manė, kad Zoja Petrovna tiesiog ją guodžia, kad mergaitė nesijaudintų, jog yra niekuo neišsiskirianti, palyginus su tokia žvaigžde, kaip vyresnioji sesuo Anita. Suaugusi ir išmokusi žiūrėti į save iš šalies, ji pradėjo suprasti, apie ką motina kalba. Taip, iš tikrųjų, jau ką ką, o mylėti žmones Liuba Kabalkina moka, šito iš jos neatimsi.