Išmintingoji motina, iškeitusi kino aktorės karjerą ir įžymaus vyro žmonos statusą į meilę, žinojo, ką kalba. Liuba džiaugėsi kiekviena nauja pažintimi, džiaugėsi, radusi žmoguje bent kokį privalumą, džiaugėsi, kad gali džiaugtis tuo privalumu, mėgautis juo, jį mylėti. O jei jau myli, tai atleidi viską, kas nėra privalumai. Jai buvo nesunku būti gerai žmonėms. Ji iš anksto visus mylėjo, nematydama žmoguje priešo, iš nieko nelaukdama nemalonumų ir apgavysčių, ir visa tai buvo taip nuoširdų, taip tikra, kad niekam ir į galvą neateidavo daryti jai kiaulysčių ar niekšybių. Savo atviraširdiškumu ir noru mylėti Liuba skatino tik geranoriškumą.
Ir staiga tas gėdos jausmas... Iššliaužęs iš kažkokių nežinomų tamsių pasąmonės gelmių, jis nuodijo jai gyvenimą, vertė meluoti, slėpti, išsisukinėti. Dieve mano, niekada gyvenime ji nesigėdijo savo jausmų ir elgesio, niekada nebijojo prisipažinti, nes mylėjo žmones ir buvo įsitikinusi, kad visi jie protingi, geri, supratingi, jie ją supras ir nesmerks, juk jie ją myli kaip ir ji juos. Jai ir į galvą neateidavo gėdytis to, kad ji pagimdė du vaikus nuo skirtingų vyrų ir nė su vienu iš jų nebuvo susituokusi. Savo vaikų tėvus ji nuoširdžiai mylėjo ir manė, kad tuo viskas pasakyta.
Ir Liuba niekada, nė minutės, nekompleksavo dėl to, kad ji ne tokia graži, ne tokia protinga ir talentinga, kaip jos vyresnioji sesuo. Ji nesistengė būti panaši į Anitą, nebandė jos pamėgdžioti ir, žinoma, nepavydėjo. Ji tiesiog ją mylėjo.
Ir vis dėlto jos gyvenime atsirado kažkas, ko ji gėdijosi prisipažinti.
Taip, ji turi problemą. Bet su darbu tai neturi nieko bendro, todėl pas jokį kineziologą ji neis.
Taip sau pasakė Liuba Kabalkina rugpjūčio pabaigoje.
O paskui prasidėjo kažkas neįtikėtina. Neįmanoma. Tokie dalykai, su kuriais ji negalėjo susidoroti.
Ir štai dabar ji sėdi savo mašinoje, neįstengdama pajudėti, bukai spokso į prietaisų skydelį ir nežino, ką jai daryti.
Charčenkai liko paskutinis šiaudelis, už kurio galima buvo pabandyti stvertis. Skirtas jam terminas vis mažėjo, jo pabaiga artėjo katastrofišku greičiu, o problemos sprendimo vis nebuvo. Kur gauti septynis šimtus tūkstančių? Arba (variantas) kaip išsisukti, kad nereikėtų mokėti? Jis svarstė ir vienaip, ir kitaip, bet nieko dora nesugalvojo. O tas ketvertas nuolat maišėsi jam po akim ir iš ryto, jam einant iš namų, ir vakare, grįžtant iš tarnybos. Atseit mes tavęs neužmiršom, nė nesitikėk.
Ir jis paskambnino.
— Aš jau neklausiu, kaip tai galėjo atsitikti, — pradėjo jis, stengdamasis išlikti ramus ir santūrus. — Dabar tai neturi reikšmės. Aš apie kita.
— Apie ką?
— Padėk man, prašau. Tu gali.
— Kaip?
— Man reikia pinigų. Laikraštis nenori mokėti abipusiu susitarimu, jie reikalauja pinigų iš manęs. O iš kur jų imti? Aš tiek neturiu.
— Tu prašai iš manęs pinigų?
— Taip. Tu juk gali, aš žinau... Prašau tavęs.
— Gaila, bet negaliu tau padėti. Tai per didelė suma.
— Aš grąžinsiu, garbės žodis! Aš juk prašau tik paskolinti.
— Taip? O įdomu, iš ko tu atiduosi? Parduosi butą, baldus, drabužius, mašiną? O gal turi dar kokio turto? Tai parduok visa tai jau dabar, atiduok pinigus ir ramiai miegosi.
— Klausyk... Mums reikia susitikti.
— Aš negaliu. Turiu labai daug reikalų.
— Bet mums reikia pasikalbėti! Mums skubiai reikia susitikti ir apie viską pasikalbėti!
— Mums nėra apie ką kalbėtis. Viso gero.
Štai taip. Paskutinis šiaudelis, kurtinančiai trakštelėjęs, perlūžo tiesiog rankose. Betgi ne, ne ant tokio pataikėt! Niekas negali nebaudžiamas pareikšti jam, Vladimirui Charčenkai, kad „mums nėra apie ką kalbėtis". Tas fokusas nepraeis. Jį pakišo, ir tas, kuris tai padarė, sumokės už viską.
Namuose vėl buvo šilta, ir Nastia nustebusi konstatavo, kad jai gaila, jog daugiau nereikia kūrenti židinio. Tiesą sakant, kūrenti jį galėjai kiek nori, bet juk nebūtina, o ir malkų Paša jai priskaldė tik tiek, kad užtektų, kol bus pašalinta avarija šiluminėje trasoje. Jai patiko žiūrėti j gyvą ugnj, sėdint ant sofos ir pusbalsiu ar tik mintyse šnibždant:
— Slava Afanasjevai, atleisk man ir aš tau atleidžiu ir tave paleidžiu. Tu man atleisk, ir aš tau atleidžiu ir paleidžiu. Atleisk, atleidžiu, paleidžiu, atleisk, atleidžiu, paleidžiu...
Tuose žodžiuose buvo kažkas kerinčio, magiško. Iš pradžių sieloje buvo kažkaip drumzlina ir purvina, bet pamažu drumzlės ir purvas kažkur dingo, ir kaskart su nauja fraze darėsi lengviau ir džiugiau. Kažkuriuo metu jai pasivaideno, kad viršininkas stovi šalia, įdėmiai jos klausosi, paskui šypsosi taip švelniai, šiltai šypsosi ir nueina. Ne, ne nueina, o kažkaip nuo jos tolsta nenusisukdamas, tarsi stovėtų ant judančios juostos, kuri neša jį nuo Nastios tolyn. Jis moja jai ranka lyg atsisveikindamas, ir ji staiga supranta, kad tai ne šiandieninis Viačeslavas Michailovičius Afanasjevas, o anas, pernykštis, kurį ji įžeidė. Tas pernykštis Afanasjevas atsisveikina su pernykščia Nastia, užleisdamas vietą šiandieniniam Afanasjevui, kuris gali pradėti naujus santykius su šiandienine Kamenskaja. Gal tai ir vadinasi „paleisti"?
Kaip Diužinas ir patarė, iš pradžių Nastia atkakliai kartojo, jog „atleidžia sau" ir „paleidžia save" pernykščią, bet nebuvo tikra, kad viską daro teisingai. Ji niekaip negalėjo suprasti žodžio „paleisti" prasmės. Ji sąžiningai paskyrė visą pusdienį tam, kad sau atleistų, ir niekaip negalėjo suprasti, ar jau pakanka, ar reikia dar dirbti. Ir tik dabar sąmonės krašteliu užkliuvusi už to keisto paveikslo su tolstančiu Afanasjevu, pajuto, kad dar dirbo per mažai. Reikia grįžti prie savęs pačios ir tol save „paleisti", kol mintyse pasivaidens kas nors panašaus. Tegul ir ne toks pat siužetas, bet kažkas tokio, kas leistų su palengvėjimu atsikvėpti ir pasakyti sau: „Viskas. Aš su ja atsisveikinau. Aš ją paleidau. Daugiau jos nėra".
Paaiškėjo, jog „paleisti" save žymiai sunkiau. Ir iš tikrųjų, kaip galima savo noru išsiskirti su savo paties dalimi? Net ne su dalimi, o tiesiog su savimi, su visa? Ir kas atsitiks su šiandienine Nastia, jeigu joje nebus Nastios vakarykštės su jos patyrimu, su jos mintimis, jos jausmais, jos skausmais ir džiaugsmais? Išeina kažkokia savi-kastracija. Ne, čia turi būti kažkas kita, visame tame kažkokia kita prasmė. Kalbama juk apie grynai psichologinį metodą, o nė vienas psichologinis metodas negali būti naudojamas praeities korekcijai. Jis gali koreguoti tik požiūrį į praeitį. Visi jos gyvenimo faktai ir įvykiai išlieka, jie niekur nedingsta, bet reikia nustoti kabintis į savo išgyvenimus, sukeltus tų įvykių. O išgyvenimai yra neatskiriama asmenybės dalis. Štai, rodos, čia... Rodos, tuoj ateis supratimas, kas gi yra šitas vis išsprūstantis „paleisti"... Reikia neužmiršti, kad buvo Nastia Kamenskaja, kuri jaudinosi dėl kažkokios konkrečios priežasties. Buvo. Bet buvo vakar, užvakar, kažkada. Vienu žodžiu, ne šiandien. Ji buvo ir yra, ji niekur nedingo, bet ji turi egzistuoti atskirai nuo šiandieninės Nastios, autonomiškai. Nereikia tapatintis su šampūnu „du viename". Reikia atsiskirti. Nelaikyti savyje ankstesnės Nastios, nesikabinti į ją kaip į vienintelę draugę, kuri visada teisi ir kurios reikia klausti patarimo kiekvienu atveju. Atskirti nuo savęs, tvarkingai pastatyti ir tegul stovi. Arba eina sau, čia jau jos reikalas. Bet stovėti ji turi ne šiandieninės Kamenskajos viduje, o pati savaime. Su ja netgi galima pasikalbėti, pasiginčyti, aptarti tą įvykį, per kurį buvo tiek nervų ląstelių sudeginta...