Ir lygiai taip pat kaip Afanasjevą ant judančios juostos Nastia staiga pamatė save. Pernykštę. Jokių abejonių, nes matėsi praeitos vasaros šukuosena ir balti džinsai, iš kurių liko tik prisiminimas, po to, kai jie buvo įkišti į skalbimo mašiną kartu su mėlynais ir juodais sportiniais marškinėliais. Pernykštė Nastia sėdėjo savo kabinete Petrovkoje ir graudžiai verkė. Šiandieninės savęs Nastia nematė, bet žinojo, kaip paprastai kad būna sapne, jog stovi šalia „tos" Nastios ir glosto jai galvą guosdama. Skamba telefonas, „ta" Nastia pakelia ragelį ir iš karto pradeda kažkokį dalykinį pokalbį. Žodžių negirdėti, visa, kas dedasi, suvokiama jausmais. Šiandieninė Nastia mato, kaip „ta" raukiasi, kažko ieško ant stalo tarp popierių, kažką įrodinėja nematomam pašnekovui, ir Nastia su palengvėjimu galvoja: „Na, ačiū Dievui, ji išsiverkė, dabar imsis reikalų ir daugiau apie tai negalvos. Galima ramia sąžine palikti ją vieną".
„O gal tai irgi vadinasi „paleisti"?
Gaila, kad išsibaigė malkos ir nėra reikalo žiūrėti j ugnį. Nastia, tiesa, išėjusi į gydomąjį pasivaikščiojimą, apėjo aplink namą, žvilgtelėjo į malkų sandėlį, paieškojo akimis kirvio ir trinkos. Paėmė vieną pliauską, pastatė, palikusi lazdą, pabandė abiem rankom pakelti kirvį ir iš karto suprato, kad medkirtys iš jos neišėjo. Ir greičiausiai jau niekada neišeis. Kirvis jos netreniruotoms rankoms buvo per sunkus, o pusantros kojos — pernelyg netvirta atrama. Nieko, ji palauks, kol kas nors atvažiuos — Čistiakovas, Diužinas ar kas nors iš bendradarbių. Jie viską padarys taip, kaip reikia, ir ji turės malkų, ir ugnį židinyje, ir galės mėgautis ilgomis kankinamai saldžių ir svaigiai aitrių apmąstymų valandomis.
O kol kas galima padirbėti su savimi, sėdint krėsle arba gulint ant sofos. Jau dešimta, o Zarubinas kažkodėl neskambina. Paprastai jis jau apie aštuntą įsibrauna su savo pasakojimais. įdomu, susisiekė su juo Kolia Selujanovas ar ne? Pamanyk tik, kaip viskas susivedė į tą Kabalkiną! Net juokinga. Tokie sutapimai, žinoma, atsitinka, bet ne kiekvieną dieną. įdomu būtų į ją žvilgtelėti, į tą Kabalkiną. Serioža sako, kad ji kažkokia nervinga, įsitempusi, tai verkia, tai užsisklendžia. Žinoma, nori nenori pasidarysi nervingas, kai ant kupros žmogžudystė arba bendrininkavimas. Tik vargu, ar ji pati įvykdė nusikaltimą. Juoba, nužudytosios sūnėnui skambino vyras. Reikia pasidomėti Kabalkinos ryšiais, ieškoti bendrininko. Greičiausiai tai meilužis, dabartinis arba buvęs.
Nastia, galvodama apie Kabalkiną, niekaip nesuprato, kodėl jai darosi juokinga, kodėl ji negali rimtai sutikti su mintim, kad ta moteris, dviejų mažų vaikų motina, gali būti nusikaltėlė. Ir staiga prisiminė: žinoma, universitetas, civilinės teisės kursas, storas „Civilinių įstaymų" rinkinys, sudarytojas — Kabalkinas. Ta knyga buvo baisiausias visų penkerių mokymosi metų prisiminimas. Ir nors civilinės teisės seminaro dėstytojas nuolat kartojo — „jums nereikia visko, kas čia parašyta, mintinai žinoti, pakanka tik tiksliai įsivaizduoti, kuriame skyriuje ieškoti atsakymo į bet kokį klausimą", — vis tiek pusantro tūkstančio puslapių petitu surinkto teksto vertė ją virpėti iš baimės kaip prieš šventenybę. Šito neįmanoma ne tik išmokti, bet neužtektų jėgų bent kartą tiesiog perskaityti. Tam reikėtų viso gyvenimo. Pats tas žodis „Kabalkinas" Nastios bendrakursiams buvo simbolis kažko neįmanomo, be ko ir neapsieisi (taigi seminare klausinėja ir kontrolinio be jo neparašysi, ir egzaminams nepasirengsi), ir prie ko be virpulio net neprisiliesi.
Taip, nejuokinga... Tai yra prisiminti juokinga, o štai Liubovė Grigorjevna Kabalkina gali būti tikra nusikaltėlė, žiauri, apdairi ir rafinuota. Tokios plikomis rankomis nepaimsi, čia reikia kruopščiai pasiruošti. Na, ko gi tas Zarubinas neskambina?! Netikėlis. Kai nieko neišeina, tai po du kartus per dieną „Nastia Palna" ir „Nastia Palna", o kai švieselę tunelio gale pamato, tai jau viską pats. Savarankiškas. Kolia Selujanovas irgi geras, galėtų nors porą žodžių pasakyti, kas jam ten ryškėja su ta Kabalkina, ar Zarubinas jam padėjo.
Ne, sudraudė save Nastia, ne taip. Kokią ji turi teisę pykti ant vaikinų? Jie dirba, o ji durnių klijuoja, ilsisi prie židinio ant minkštos sofutės. Jai net maistą į namus atneša, ir seselė į namus ateina masažo ir procedūrų daryti. Įsijautė į ponios vaidmenį, štai ir lenda į galvą piktos mintys. Jeigu Koliai ar Seriožai pasitaiko dešimt penkiolika laisvų minučių, tai tegul geriau pavalgo arba pasėdi tyloje, smegenis pailsina. O dėl Zarubino tai ji visiškai neteisi, kokią jau ten švieselę jis galėjo šiandien pamatyti? Nuo to, kad paaiškėjo, jog Kabalkina — Aničkovos žmogžudystės bendrininkė, jam nei šilta, nei šalta, su aktorės Chalipovos byla tai niekaip nesusiję.
Gerai, nėra ko kaip perekšlei tupėti, eisim pasimankštinti. Nuo sekmadienio Nastia pradėjo bent du kartus per dieną laipioti į antrą aukštą, kaskart mažindama intervalą tarp pakilimo ir nusileidimo. Kojai ta veikla kategoriškai nepatiko, ir jei vaikščioti lygia vieta ji dar šiaip taip sutiko, tai stotis ant laiptelio ir įsiręžus kelti visus Nastios kilogramus jai tikrai neteikė jokio malonumo. Bet ji, koja, vis dėlto pasidavė protingam įkalbinėjimui ir pamažėle aikš-tinosi vis mažiau ir tyliau. O gal tiesiog suprato, kad viskas perniek ir ją vis tiek tampys aukštyn žemyn ir naudos kaip atsispiriamąją koją. Nastia nebandė savęs apgauti, statydama ant kiekvieno laiptelio pirma sveikąją dešinę koją, o paskui keldama kairę, ji bandė eiti kaip normalūs žmonės — žingsnis dešine, žingsnis kaire. Išeidavo lėtai ir labai skausmingai. Bet juk išeidavo!
Įsikišusi į vieną šilto megzto švarko kišenę mobiliuką, į kitą — stacionaraus telefono ragelį, ji pradėjo kopti į savąją Fudzijamą. Jeigu jai kas nors paskambintų, kol ji ant laiptų, tai atsakymo ar-taniausiu metu nesulauktų, jei nebūtų pasiėmusi abiejų telefonų. Ajajai, kokia ji pasidarė apdairi!
Na, štai ir paskutinis laiptelis į viršų, dabar galima pasėdėti ir atsikvėpti viename iš kambarių. Sekmadienį Nastia sėdėjo vaikų kambaryje, esančiame arčiausiai laiptų. Šiandien ji nusprendė padidinti krūvį ir nepaisydama deginančio skausmo nusivilkti į tolimąjį kambarį, kuris buvo skirtas pusiau svečių miegamajam, pusiau kabinetui. Ten stovėjo darbo stalas su kompiuteriu, buvo lentynos knygoms ir kasetėms, televizorius ir didelė sofa, ištraukiama į dvigulę lovą. Dešimt minučių poilsio — neįtikėtinas progresas, lyginant su pusvalandžiu sekmadienį — ir vėl į kelią, atgal. Pro šeimininkų miegamąjį, pro šeimininkų tualetą (svečių, kuriuo naudojasi Nastia, buvo pirmame aukšte), pro vaikų kambarį ir — prakeiktieji laiptai. Ne, negalima taip galvoti, tai neteisinga. Laiptai stebuklingi, puikūs, tiesiog labai geri laiptai, patys geriausi visame pasaulyje. Kuo sunkiau jais laipioti, tuo didesnė apkrova kojoms, tuo efektyvesnis pratimas, tuo greičiau pasveiksim. Būk dėkingas viskam, kas tave supa. Net jeigu tai tik statūs, siauri, įviji laiptai, kuriais lipant nieko nereiškia nusisukti sprandą. Ačiū jums, laiptai, kad jūs tokie, aš jus myliu. Ačiū šiluminei trasai už tai, kad ją ištiko avarija, nes taip aš sužinojau, kaip yra gera sėdėti priešais degantį židinį ir žiūrėti į ugnį. Ačiū tau, koja, kad lūžai, antraip man niekada nebūtų atėjusios į galvą tos mintys, kurios dabar atėjo. Aš mokausi būti dėkinga viskam, kas man nutinka ir mane supa...
UfF! Viskas. Pirmas aukštas. Nastia nuo skausmo ir pastangų suprakaitavo ir užduso. Ji priėjo prie lango, atvėrė jį, kelis kartus giliai įkvėpė drėgno ir šalto oro. Jai iš karto palengvėjo, širdis apsiramino. Ačiū rudeniui už tai, kad jis ruduo, ir jo oras toks šaltas ir drėgnas, tai tau ne kankinantys tvankūs ir dulkėti vasaros karščiai. Būk dėkinga viskam...