Telefonas. Iš pradžių Nastia net nesusivokė, kurioje kišenėje skamba, sutriko, traukė iš kišenių tai mobiliuką, tai stacionaraus telefono nešiojamą ragelį ir be tvarkos spaudinėjo mygtukus.
— Tai aš, Nastia Palna, — pasigirdo pavargęs Seriožos Zarubi-no balsas. — Tu dar nemiegi? Atleisk, kad taip vėlai.
— Nieko, viskas gerai, — ji pasitraukė nuo lango ir atsisėdo į krėslą. — Pasakok.
— Nėra ko per daug pasakoti, purtom Bagajevo vaikinus. Jų, kaip žinai, daug, mūsų mažai — visi įdarbinti. Kol kas nieko neiš-purtėm.
— Selujanovas tau skambino?
— Skambino.
— Ir ką tu?
— O ką aš? Aš mažas geras berniukas, atidaviau jam visą turėtą informaciją apie Kabalkiną. Man negaila, tegul naudojasi, man ta daugiavaikė motina daugiau nereikalinga. Dabar mano sąžinė rami.
— Kokia prasme?
— Na, aš vis žiūrėjau, kaip ji spurda, nervinasi, ir maniau, kad ji stengiasi neišduoti Volkovos, todėl man meluoja. Netikėjau nė vienu jos žodžiu. O dabar aišku, kodėl ji taip psichuoja. Vadinasi, jos parodymais apie Volkovą galima visiškai tikėti.
— Vis dėlto įdomiai išeina, jei pasirodys, kad ji susijusi su Aničkovos žmogžudyste. Be galo retas sutapimas. Na, ko tu toks surūgęs, Serioža? Pasidžiaugtum dėl draugo.
— Aš nesurūgęs, — atsiduso į ragelį Zarubinas, — aš prislėgtas nelaimės.
— Kažkas atsitiko? — susirūpinusi paklausė Nastia.
— Aha. Su Gulia susipykau. Dabar ji atsisako už manęs tekėti. Na, ir ožys gi aš! Dar prieš metus tvirtai nusprendžiau jai pasipiršti ir beveik pasipiršau, ir jei būčiau tada viską iki galo padaręs, dabar būtumėm susituokę, ir niekur Gulia nuo manęs nedingtų.
— Ji ir taip niekur nedings, — ramino jį Nastia. — Tu juk tikras lobis, Serioža, tokius kaip tu sutveria kartą per šimtą metų, ir tavo Gulia puikiai tai supranta.
— Manai? — abejodamas paklausė jis.
— Tikrai tau sakau. Patikėk manimi, aš sena išmintinga vėžlė Tortila. Viskas bus gerai, ir jūs susitaikysit, pamatysi.
Nastia vėl įsikišo ragelį į kišenę, ištiesė kojas, atsipalaidavo, padėjo rankas ant minkštų porankių. Viešpatie, kaip gera! Kokia tyla, ramybė, vėsa...
Gal jai pasivaideno? Ar po langu kažkas drėgnai sušiugždėjo? Žiurkė? Valkataujanti katė? Ar žmogus?
Ją apėmė baimė. Namuose ji visiškai viena, šalia — miškas ir plačiai atvertas langas. Jei ten, už lango, žmogus, tai kas jis? Kažkas iš saviškių nutarė pagąsdinti? Ar svetimas? Ko jis stovi po langu? Ko laukia? O Dieve, ji net neturi kuo apsiginti...
Židinio žnyplės. Štai jos, visiškai prie pat, reikia tik atsistoti iš krėslo, žengti tris žingsnius, ištiesti ranką ir jas paimti. Jos sunkios, ketinės, gal ir praverstų.
O taip, iš tikrųjų sunkios. Viena yra pažarstyti jomis anglis, ir visiškai kita — užsimoti ir suduoti smūgį. Būk dėkinga... Ačiū tau, židiny, už tai, kad tu esi, o šalia tavęs yra ir ketinės žnyplės.
O jei jis dabar žiūri į mane pro langą, mato, kaip aš šlūbčioju su sunkiomis žnyplėmis rankose, ir juokiasi iš manęs? Viešpatie, apie ką gi aš galvoju! Velniai jo nematė, tegul žiūri, tegul juokiasi, kad tik neužmuštų.
Ir apskritai ko ji čia šitaip įsiaudrino? Dar visiškai neaišku, kas tai buvo, gal koks žvėrelis, o gal niekas kita, tik klausos haliucinacija. Ji — nesportiška ir šiuo metu ne itin fiziškai sveika vidutinio amžiaus moteris, neįpratusi gyventi ne mieste, štai iš baimės ir vaidenasi visokie siaubai baubai. Reikia ramiai prieiti prie lango, pasižiūrėti į lauką, įsitikinti, kad ten nieko nėra, arba atvirkščiai, tupi koks nors nekaltas valkataujantis katinas, uždaryti langą, paskui nueiti iki laukujų durų, užrakinti jas iš vidaus ir gultis miegoti. Toks paprastas planas.
Bet kodėl gi taip sunku jį įgyvendinti? Iš baimės kūnas neklauso, kojos neina, rankos nekyla. Viskas bus gerai, viskas bus tiesiog labai gerai, niekas nesirengia jos žudyti, niekam ji nereikalinga, vieniša raiša moteriškė, kurios vienintelis papuošalas — vestuvinis žiedas.
Ji susitvardė ir iškišo galvą pro langą.
Nuo namo šmėkštelėjo kažkokia panaši į šešėlį figūra. Pasigirdo skubūs tolstantys žingsniai.
Vadinasi, jai nepasivaideno. Na, ir ką dabar daryti? Užrakinti visas spynas, sėdėti visą naktį be miego, drebėti, apsipylus prakaitu iš baimės, o iš ryto skambinti... Kam? Diužinui? Liošai? Kad jie... ką? Viską metę sėdėtų čia su ja, iki ji visiškai pasveiks? O gal paskambinti gyvenvietės apsaugai, jie juk turi čia kažkokią saugos tarnybą, Paša paliko jai visus telefonus, drauge ir tą. Taip, teisingai, reikia jiems paskambinti, įspėti, kad aplink namą valkiojasi kažkokia neaiški žmogysta, tegul jie pademonstruoja savo budrumą. Gyvenvietės teritorija nesaugoma, tvoros ir užkardo nėra, įvažiavimas į ją laisvas, bet vietinė saugos tarnyba vis dėlto yra. įdomu, kokiam tikslui? Kad būtų kam išvežti lavonus po užpuolimo? Tpfu, kokia kvailystė! Reikia skambinti.
Jai mandagiai atsakė, kad pavojaus atveju ji turinti paspausti signalizacijos mygtuką. Diužino namuose tokių mygtukų net penki, išdėstyti visuose kampuose. Argi Pavelas Vasiljevičius jos neįspėjo?
— Taip, — kaltai sumurmėjo Nastia, — įspėjo. Bet iš baimės aš užmiršau. Tik dabar štai prisiminiau.
— Nieko baisaus. Rytoj pas jus apsilankys mūsų atstovas, kuris įrengė signalizaciją, ir dar kartą parodys jums, kur išdėstyti mygtukai. Mes atvykstame į vietą per dvi tris minutes, po to, kai gauname pavojaus signalą. Ir kad jūs nesijaudintumėte, mes visą naktį patru-liuosim jūsų teritorijoje.
Vyriškis iš vietinės apsaugos kalbėjo neskubėdamas, tiksliai, ir tai Nastią veikė raminamai. Juk iš tikrųjų Paša sakė jai apie mygtukus ir apie signalizaciją, kaipgi ji užmiršo! Žnyplių griebėsi, kvailė...
Nieko jai neatsitiks, sargyba ja pasirūpins. Ir mygtukai yra. Bet vis dėlto kažkas stovėjo po langu ir ją stebėjo.
Kas? Ir kodėl?
9 SKYRIUS
— Visa tai niekam tikę.
— Vėl? — paklausė Antonas nusiminęs.
Jis drybsojo ant sofos Anitos bute ir bukai stebeilijosi į lubas, mirdamas iš nuobodulio ir tuo pat metu baimindamasis, kad netektų kalbėtis, nesvarbu, kokia tema. Jis apskritai nenorėjo kalbėtis. Seni suglamžyti džinsai minkštai ir jaukiai glaudėsi prie ilgų kojų, o ištampytas megztinis — naminė, visada pas Anitą laikoma uniforma nevaržė judesių, kad ir kokia įmantria poza Antonas gulėtų. Jis visada stebėjosi Anita, kuri namuose rengdavosi taip, lyg kiekvieną akimirką galėjo pasirodyti pašaliniai. Ne puošniai, bet padoriai. Nė karto jis nėra matęs, kad dieną ji vilkėtų net ne chalatą, o kad ir nelygintus trikotažinius baltinukus. Chalatas egzistavo tik pirmosioms dešimčiai minučių iš ryto atsibudus ir paskutiniosioms dešimčiai — prieš miegą, po dušo. Visada tvarkingai susišukavusi ir rūpestingai apsirengusi, dažniausiai — siauromis kelnėmis ir kokiais nors aptemptais marškinėliais arba megztuku. Ir jokių papuošalų. Užtat visada pasikvėpinusi ir būtinai su originalia sege dideliame lygių šilkinių plaukų kuode.
Štai ir dabar ji sėdėjo prie scenarijaus tokia graži, tiesia nugara ir grakščiai palenktu kaklu, tokia susikaupusi ir rimta, lyg ne savo namuose, o mažiausiai — viešojoje bibliotekoje. Na, kas ten vėl tam scenarijui? Rodos, kad tai jau septintas ar aštuntas variantas. Kostia Ostrovskis sužvėrės, jei Anita vėl supeiks scenaristo darbą, kurį pats Ostrovskis laiko priimtinu, kitaip nebūtų atnešęs parodyti.
— Kas tau šį kartą ne taip? Tau juk patiko, kai pradėjai skaityti.
— Trisdešimtą minutę visas siužetas išsiderina. Iš pradžių viskas buvo gerai, o paskui tarsi į vatą prasmenga — blanku, neskamba. Ne, Antonai, tegul Kostia pasikalba su scenaristu. Taip nieko nebus.