Kričevecas nenoromis pakilo nuo sofos, priėjo prie sėdinčios krėsle su aplanku ant kelių Anitos. Atsitūpė prieš ją, paguldė galvą tiesiai ant popierių su tekstu.
— Angele mano, man atrodo, kad tu kimbi be reikalo.
— Ne, — Anita nesutikdama papurtė galvą ir suleido pirštus į ilgus, tankius Antono plaukus, — štai kaip tik aš ir nekimbu, o sąžiningai skaitau scenarijų ir matau jame daugybę skylių.
— O aš nematau, — atkakliai prieštaravo jis.
— Tai todėl, kad tu tingi.
— Aš tingiu?
— Tu, tu mielasis. Aš juk mačiau vakar, kaip tu skaitei. Puslapį per pusę minutės. Ką tu galėjai suprasti tokiu greičiu skaitydamas.
— Aš greitai skaitau, — nenoriai atsikirto Kričevecas.
— Štai ir blogai, — švelniai nusišypsojo Anita. ■*— Scenarijų reikia skaityti iš lėto, įsivaizduojant kiekvieną sceną. Reikia ne siužetą sekti, o matyti, kaip tai atrodys ekrane. O tu, zuikeli, svajojai tik apie tai, kaip kuo greičiau atsikratyti ir vėl griūti ant sofos ir žiūrėti televizorių.
Antonas tylėjo, atsargiai uosdamas sklindantį nuo jos pirštų kvapą. Kvapas buvo sudėtingas, jį sudarė rankų kremo, kvepalų, kurių buvo prisisunkusios plono megztinio rankovės, ir mandarinų kvapai. Mandarinus Anita mėgo labiau nei kitus vaisius, nuolat juos valgė, ir namuose ant jos stalo visada stovėjo įmantrios formos mėlyna plati keraminė vaza, pilna linksmų oranžinių rutuliukų.
— Apie ką tu dabar mąstai? — negarsiai paklausė ji, masažuodama Antono pakaušį.
— Apie tai, kad dabar visas „MosfUmas" sužinos apie mano turkiškus reikalus. Nejaugi buvo būtina apie tai sakyti tam berniūkščiui iš milicijos?
— Paklausyk manęs, Antonai, — Anitos balsas pasidarė griežtas, lyg ką tik jame skambėjusi meili šiluma sušalo ir pavirto kieta nesuardoma mase, — ta istorija, jeigu ką nors ir kompromituoja, tai būtent mane, o visai ne tave. Na, ką gi, tiesą sakant, tu padarei? Nuvažiavai į Turkiją pailsėti vienas be manęs, susižavėjai mergina, pardavėja iš krautuvėlės, ją sugundei. Tu juk negalėjai įtarti, kad ten tokie griežti papročiai. O ji, beje, turėjo tave įspėti, kad nekaltybės praradimas gali jai tragiškai baigtis. Tu pasielgei kaip normalus vyras: sužinojęs, jog ji bus tikrinama, davei jai pinigų, kad ji galėtų skubiai išvažiuoti į užsienį ir pasidaryti operaciją. Ką tau galima prikišti? Už ką būtų galima mesti į tave akmenį? Tai aš turėčiau draskytis ir kentėti, kad tu taip šlykščiai buvai man neištikimas. Bet aš juk nesidraskau.
— Tu nesidraskai... — jis sunkiai atsiduso. — Tu apskritai niekada nesidraskai, bet vienas dalykas — tu, o kitas — aš. Tu juk ne tokia, kaip visi. O aš pats paprasčiausias diedas ir toje istorijoje atrodau kaip visiškas idiotas.
— Kodėl? Dabartiniai patys paprasčiausi vyrai niekada nevengia kurortinių romanų, kai kurie net įsigudrina veikti būdami kartu su žmona. O tu važiavai vienas. Viskas šventa.
— Anita, na, kaip tu nesupranti! — staigiai nusipurtęs jos pirštus nuo galvos, jis pakėlė galvą ir atsistojo. — Taip, normalūs vyrai visada pasinaudoja, savo progos nepraleidžia. Bet aš nesu girdėjęs, kad kas nors kažkada būtų davęs pinigų operacijai. Abortui — taip, pasitaiko, bet tai... kaip ji... himenoplastikai... Taigi visi supranta, kad savo pinigų aš neturiu, vadinasi, gavau iš tavęs. įsivaizduoji, kokios apie mane pasklis kalbos?
Anita irgi pakilo, padėjo aplanką su scenarijumi ant stalo, nuėjo prie lango. Šviesaus rudenio dangaus fone jos siluetas lyg nutekintais pečiais ir lygia šukuosena buvo panašus Antonui į grakščią poliruoto medžio figūrėlę. Dabar ji stovėjo nusisukusi nugara ir kalbėjo neatsigręždama:
— Mielas mano, tai apie mane kalbės, o ne apie tave. Apie mane sakys, jog aš jau pavirtau tokia tavo mama ir aukle, kad slepiu ir sumoku už tavo lovos nuodėmes. Kad aš jau taip į tave įsikibau, jog esu pasirengusi atleisti tau viską, net ir neištikimybę. Jog aš pasirengusi būti pažeminta, apgauta ir apiplėšta, kad tik tu manęs nepaliktum. Gal manai, kad man tai malonu? O apie tave pasakys tik tiek, kad esi šaunuolis, gerai įsitaisei ir visiškai laikai mane savo rankose. Gali į tai žiūrėti kaip į subtilų komplimentą, malonų tavo savimeilei.
— Kažkodėl man nemalonu, — burbtelėjo Kričevecas. — Nejau negalima buvo nieko sugalvoti, kad viso to nepasakotum.
— Ne, mielasis.
Ji atsisuko ir jos ramus veidas spinduliavo kantrybe. Tas kalbas Antonas varinėjo jau šimtąjį kartą, bet jai užteko jėgų nepykti ir nekelti tono, vis iš naujo aiškinant jam savo ir jo elgesio logiką.
— Negalima, — pakartojo Anita. — Akivaizdu, kad milicija įtaria mus turint ryšių su Dronovu. Ir visiškai akivaizdu, kad jokių ryšių su juo mes neturėjome ir neturime. Jie prikibo prie to, kad mes kažkodėl nebuvom Kostios jubiliejuje, ir mano, jog mes tuo metu susitikom su Julios meilužiu ir pasiskundėm jos seksualiniu apetitu. Ir ką mes su tavim turėjom daryti? Nuolankiai kaip vedami aukoti avinėliai su tuo sutikti? Taip, mes nebuvome pas Kostią, bet ir su Dronovu nesusitikom. Jeigu mes būtumėm žinoję, kad viskas taip apsivers, kad Julia... žus ir mus ims įtarinėti tik todėl, kad mūsų nebuvo Ostrovskio jubiliejuje, aš būčiau buvusi visą pirmadienio vakarą tarp žmonių, kad jie galėtų paliudyti kiekvieną mano minutę. Betgi aš, kaip ištikima draugė, nuvežiau tave iš ryto į oro uostą, o po darbo kaip pririšta sėdėjau štai šitame krėsle, laukdama žinių iš tavęs. Nesitraukiau nuo telefono. Jeigu turėčiau mobilųjį telefoną, būčiau galėjusi ramiai laukti tavo skambučio bet kur, bet kurioje vietoje, kur būčiau matoma. Bet mobiliojo aš neturiu. Jeigu būtumėm žinoję, kad viskas taip apsivers, mes būtumėm atšaukę planuotą susitikimą su Kostia antradienį, nueitumėm į jo jubiliejų, o į Turkiją tu tada skristum antradienį arba trečiadienį. Dabar ne sezono metas, dėl bilietų problemų nėra. Bet mergaitė tau paskambino sekmadienį vėlai vakare, raudojo, buvo apimta isterijos, kalbėjo apie savižudybę. Ką tu galėjai jai atsakyti? „Palauk, nesikark, man rytoj šefo gimtadienis, aš su juo pagersiu degtinėlės, o paskui atskrisiu tavęs raminti"? Tu manai, kad taip būtų buvę geriau, žmoniškiau?
— Viešpatie, Anita, ir kodėl gi tu tokia neklystanti? — priėjęs ir ją apkabinęs sudejavo Kričevecas. — Man su tavimi baisu. Šalia tavęs aš jaučiuosi visiškas nesubrendėlis.
Ji akimirką prigludo prie jo paskui ryžtingai atsitraukė:
— Na, viskas, zuikeli, nustok dejuoti. Užuot bandęs išsipainioti iš kvailų ir visiškai nepagrįstų kaltinimų, geriau jau milicininkams paaiškintum, kad tavęs nebuvo Maskvoje. O aš su jokiu Dronovu nesusitikau, nes sėdėjau namie prie telefono. Kiek kartų tu skambinai man iš Turkijos pirmadienio vakare?
— Kokius penkis ar šešis kartus, — jis patraukė pečiais. — Tiksliai neatsimenu.
— Na, matai. Milicininkai pasiteiraus telefono kompanijoje, o tie patvirtins, kad tavo mobiliuoju nuolat skambinta mano namų telefono numeriu, ir mes su tavimi kalbėjomės. Taigi aš, be jokios abejonės, buvau namie. Patikėk, Antonai, taip geriau.
— Nieko ne geriau! — staiga pratrūko jis. — Kam reikėjo rodyti mūsų nešvarius baltinius, jeigu paskui paaiškėjo, kad Dronovo apskritai Maskvoje nebuvo? Nebuvo jo, supranti? Taigi kur mes buvome to pirmadienio vakare, neturi jokios reikšmės, mes vis tiek negalėjome su juo susitikti.
— Mes galėjome susitikti su jo draugais nusikaltėliais. Be to, mes juk nežinojome, kad jo nėra Maskvoje, ir bijojome, jog tie buki mentai dar ilgai neleis mums ramiai gyventi. Jie pradėjo tardyti mamą, Liubą, jie buvo atėję pas mane į darbą ir dievai žino, ką dar būtų sugalvoję. O tai, kad Dronovas buvo išvažiavęs, mums tas ma-
Žiūkas kvailelis iš Petrovkos pasakė tik po to, kai mes prisipažinom, kad tu buvai Turkijoje. Tu neturi ko man prikišti, Antonai.