Apsaugininkas buvo jautrus žmogus ir laiptais leidosi iš lėto, eidamas dviem laipteliais pirma Nastios. Matyt, įtarė, kad šluba ponia gali suklupti.
Bet ji nesuklupo. Tik atsisegė sportinės striukės užtrauktuką, nes nuo skausmo išpylė karštis. Stropiai padėkojo Ivanui už pažintinę ekskursiją, atsiprašė už sutrukdymą ir savo žioplumą, uždarė paskui jį duris ir vėl atsisėdo prie lango, parėmusi kumšteliais j 74 smakrą.
Na, kas toliau? Lioša? Ar nepažįstamasis, kuris vakar neaiškiais tikslais slankiojo aplink namą? Geriau vis dėlto būtų Lioša.
Ir, žinoma, tai buvo Čistiakovas su neįsivaizduojamai purvinais žiguliais. O juk kai jis atvažiuodavo laisvadieniais, mašina būdavo ką tik iš plovyklos ir džiugiai spindėdavo baltu kėbulu. Kokie gi čia dabar keliai pas mus?!
Nastia griebė nuo kabyklos striukę, atrakino duris, išėjo ant laiptelių. Ir nustebusi pamatė, kad paskui Liošos žigulius privažiavo dar viena mašina, tokia pat purvina, tik mėlyna. Iš jos išlipo visiškai nepažįstamas vyras. Atrodė jis ne ką geriau, negu žiguliai. Nors galėjai įtarti, kad iš ryto, išėjęs iš namų, tas nepažįstamasis atrodė visiškai padoriai: šviesi striukė, šviesios kelnės ir nušveisti batai greičiausiai spindėte spindėjo. Kur jis galėjo šitaip išsiterlioti?
— Sveika! — Čistiakovas pabučiavo žmoną ir kaltai linktelėjo į nepažįstamojo, droviai mindžikuojančio prie savo mašinos, pusę. — Asia, aš su svečiu.
— Ne ne, nesirūpinkit, — greit prašneko mėlynosios mašinos savininkas, — aš ne svečias, man tik, jei galima, rankas nusiplauti ir truputį apsišvarinti. Aleksejus Michailovičius buvo toks malonus...
— Eikit, prašom, į vidų, — garsiai tarė Nastia, — nesidrovėkit.
Ji vis dar stovėjo ant laiptelių, smalsiai apžiūrinėdama netikėtą svečią. Simpatiškas dėdė, nusprendė ji, akys protingos, šypsena gera. Iš pažiūros kokių keturiasdešimt penkerių, o nuprausus veidą, gal kiek mažiau. įdomu, kur jis šitaip išsidirbo?
Dėdė tuo metu paliko priebutyje batus ir nenusivilkęs striukės bei Čistiakovo lydimas nuėjo į vonią.
— Klausyk, kas čia toks? — negarsiai paklausė Nastia, kai vyras sugrįžo į kambarį. — Kokioje pamazgų duobėje tu jį radai?
— Ne pamazgų duobėje, o baloje, — nusišypsojo Lioša. — Tiksliau, įvažiuojant į Bolotnikus. Tas sumautas nuo galvos iki kojų baltai apsirengęs inteligentas nusprendė, supranti, pakeisti ratą. Ir šitame mūsų rudens purvyne! Negana to, be atsarginio rato praktiškai jis nieko neturėjo. Net patyrimo, ką jau kalbėti apie pirštines. Mašiną jis nusipirko prieš pusę metų, ratų keisti nė karto neteko. Ir štai rezultatas. Važiuoju pro šalį, žiūriu — Dieve šventas! Stovi padoriai atrodantis vyriškis visas purvinas, veidas nelaimingas, vos neverkia. Ir svarbiausia, stovi tiesiog purvyne, ratas jau kokią dešimt centimetrų nugrimzdęs į košę. Teko padėti.
— O kam tu jį čia atsivežei?
— Tegul bent rankas nusiplauna. Na, gal dar su striuke galima kažką padaryti, ji, rodos, odinė, purvas nueis. Gaila juk diedo! Aš jį kai pamačiau, prisiminiau, koks pats buvau pradedantis vairuotojas. Irgi, beje, panašiai įkliūdavau užmiesčio keliuose, ir juk nė vienas šunsnukis nestodavo ir nepadėdavo. Prisimeni, kiek kartų pradžioje esu pas tave pasirodęs purvinas? Tai tik paskui jau tapau patyręs, ir domkratas visada bagažinėje, ir trosas, ir įrankiai, ir pirštinės, ir batai, ir net guminė prijuostė. O pas tą vargšelį apskritai nieko, visiškas nulis. Tai kaip galėjau nepasigailėti?
— Niekaip, — sutiko Nastia. — Aš irgi būčiau pasigailėjusi.
Matyt, kažkas jos balse Liošai nepatiko, nes jis paklausė:
— Ar tu pyksti? Asia, jis po penkių minučių išeis. Nusiplaus rankas, veidą, pasivalys striukę ir išvažiuos. Manau, viskas net sudužusio kiaušinio neverta.
Iš tikrųjų, ko ji supyko? Argi pati būtų kitaip pasielgusi? Ne, padarytų tą patį. Tiesiog ji visą rytą įsivaizdavo, kaip Lioša atvažiuos, kaip jie užsikurs židinį, atsisės greta ant sofos, apsikabins ir ilgai ilgai kalbėsis, žiūrėdami į ugnį ir jausdami vienas kito šilumą. Ji norėjo jo paklausti, ar dažnai jį skriaudė, kiekvieną situaciją apkalbėti garsiai, paprašyti jo atleidimo, pabandyti atrasti savyje priežastį, kuri vertė ją taip elgtis. Ji norėjo papasakoti jam viską, ką sužinojo iš Diužino, ir aptarti tai, ką ji suprato paskui, dirbdama su savimi, kaip jis buvo liepęs.
O vietoj to — kažkoks purvinas automėgėjas, ir svetingumo taisyklės neleidžia, žinoma, jo išvaryti, nepavaišinus arbata. Jaukų pasisėdėjimą ir pašnekesį teks atidėti nežinia kuriam laikui.
Būk dėkinga... Kam? Už ką? Nepažįstamajam, kuris atsirado čia taip ne laiku? Ar Liošai, kuris jį čia atvežė?
— Ar tu bent žinai, kuo jis vardu? — taikiai paklausė Nastia.
— Valentinas Nikolajevičius. Jis taip prisistatė. Filologijos mokslų kandidatas, dėsto literatūrą kažkokiame koledže. Žodžiu, mokytojas.
— Aa, tada žinoma, — nutęsė ji. — Literatūros mokytojas ir ratas purviname kelyje — nesuderinami dalykai, kaip genijus ir piktadarystė. Nueik, beje, pasiklausk, kaip jis ten, gal jam ko nors reikia, o jis drovisi paprašyti.
Čistiakovas gan greit sugrįžo ir pranešė, kad nusiplovęs purvą filologas prašo suteikti malonę ir duoti jam nereikalingą skudurėlį, kad jį sušlapinęs jis galėtų pasivalyti striukę, o paskui tuo pačiu skudurėliu mašinos viduje nušluostyti viską, ką jis spėjo apčiupinėti šlapiomis ir purvinomis rankomis.
Maždaug pusvalandį nelaimingas literatūrologas, sprendžiant iš sklindančių garsų, valė striukę, bandė nuplauti purvą nuo kelnių, kelis kartus bėgo iš namų į mašiną ir atgal skalauti to skudurėlio, paskui valėsi batus. Visą tą laiką Nastia su Lioša sėdėjo virtuvėje ir pusbalsiu aptarinėjo įvykį, kuris privertė ją iš pat ryto paskambinti vyrui ir paprašyti, kad atvažiuotų.
— Tai negali būti susiję su darbu, nes tu dabar nedirbi, — samprotavo Čistiakovas. — Vadinasi, lieka tik du variantai. Arba tai kriminalinis nusikaltėlis, banalus vagišius, pasiruošęs ką nors iš namų nugvelbti, arba koks nors maniakas, užpuldinėjantis vienišas moteris. Arba kas nors nori su tavimi susidoroti iš keršto, kas nors iš praeities. Kas tau labiau patinka?
— Man labiau patinka maniakas, — ryžtingai tarė Nastia. — Nes kai jis geriau į mane įsižiūrės, tai savo šlykščių kėslų atsisakys. Aš per daug sena ir neįdomi, kad mane pultų seksualiniais tikslais.
— Ieškai lengvų kelių, motin?
— O kas jų neieško? Ar daug matei kvailių, mėgstančių, kad būtų sunkiau? Bet šiuo atveju man daugmaž aišku, ką reikia daryti. Aš susisieksiu su Černyševu iš srities valdybos ir jis man pasakys, valkiojasi mūsų apylinkėse maniakas ar ne. Tiesa, gali būti, kad tai pradedantis, tada blogiau.
— Kodėl? — nesuprato Aleksejus.
— Todėl, kad jeigu jis kol kas dar nieko nepadarė, jei dar tik rengiasi savo pirmajam nusikaltimui, tai apie jį nėra ir jokių žinių, ir niekas jo neieško. O šiaip jau ir vagišius neblogai, tinka. Štai, sakykim, vakar jis pasižiūrėjo pro langą į vidų, pamatė, kad kažko ypatingo čia nėra arba kaip tik kažkas jam patiko. Bet namai netušti. Jam tai minusas. Sakysim, jis ne iš karto atsisakė savo kėslų, o nusprendė pasižiūrėti, pasekti. Ir pamatė, kad naktį prie namų reguliariai pasirodo apsauga — gyvenvietėje ji yra, ir namas be priežiūros nepaliktas. Tai dar vienas minusas. Ar lįs jis čia, jei turi bent lašą proto?