— Jei bent lašą turi, tai nelįs, — sutiko Lioša. — O jei ir to neturi? Valkatos, jaunimas ir narkomanai, žinok, dėl tų „lašų" turi problemų.
— Ir tai tiesa. Bet mes su tavimi tuščiai leidžiam laiką, nes apsaugininkas, vardu Ivanas, populiariai man išaiškino, kad eidama miegoti aš galiu pavesti namą apsaugai. Ir jeigu kas nors pabandys pas mane naktį įlįsti, signalizacija suveiks automatiškai. Svarbiausia, iš ryto prieš atidarant langą ar duris, neužmiršti jiems paskambinti, kad išjungtų signalizaciją. Kaip manai — aš neužmiršiu?
— Garantuotai užmirši, — tvirtai atsakė Čistiakovas. — Kam, jei ne man tai žinoti. Atsigulsi, pasivartysi valandėlę kitą be miego, paskui atsikelsi, nueisi į virtuvę parūkyti, paskui atversi langą, kad išsivėdintų, ir baigta. Likusią nakties dalį tau reikės atsišaudyti nuo apsaugos ir įrodinėti, kad tu ne vagilė.
— Eik sau! Ko tu mane gąsdini? Aš visuose namuose prikabinėsiu atmintinių. Apskritai ne taip baisu, kaip kad man iš pradžių pasirodė. Tiesa?
— Kriminalinių nusikaltėlių prasme — taip, tiesa. O jei tai kerštas?
— Tada blogiau, — nusiminė Nastia. — Bet juk tu negali čia su manimi apsigyventi visam laikui. Ir, beje, jeigu tai kerštas, tai kaip tas liaudies keršytojas čia, Diužino viloje, mane surado?
— Geras klausimas, — pagyrė Čistiakovas. — Paskambink namo ir paklausk, ar kas nors tavęs neieškojo ir ar tavo giminaičiai kam nors nepasakė tavo adreso ir telefono.
— Aš juk prašiau jų šito nedaryti! Jokiu būdu.
— Maža ko tu prašei. Ten maža mergaitė visą pusdienį viena, telefonas jai prieinamas, kaip tu ją sukontroliuosi? Beje, patyręs žmogus taip gali tave užkalbėti, kad tu jam visas savo paslaptis iš-dėsi, ne tik svetimą adresą.
— Atleiskit...
Virtuvės tarpduryje pasirodė sumišęs filologas. Dabar jis buvo kur kas švaresnis, tačiau kur kas Slapesnis. Nuo striukės pamažėle varvėjo, anksčiau buvusios šviesiai pilkos kelnės pasidarė tamsiai dėmėtos.
— Labai jums ačiū, kad išgelbėjot. Atleiskit, kad sutrukdžiau. Tą skudurėlį, kur jūs davėt, aš išskalbiau ir pakabinau vonioje ant radiatoriaus. Gerai? Ar reikėjo kur nors kitur?
— Nusirenkit, — ryžtingai tarė Nastia.
Staiga jai iki ašarų pagailo šito tylaus prie automobilių technikos neprisitaikiusio inteligento, purviname rudens kelyje patekusio į tokią keblią padėtį.
— Nusivilkite striukę, ją reikia kur nors pakabinti, kad išdžiūtų. Ir su kelnėmis reikia kažką daryti, su tokiomis negalima važiuoti, juk jos kiaurai šlapios.
— Galima lygintuvu išdžiovinti, — pasiūlė Čistiakovas. — Lygintuvas čia yra?
— Nežinau, aš juo nesinaudojau. Bet greičiausiai kur nors
yra.
Ji pastebėjo suglumusį šlapiojo svečio žvilgsnį ir nusišypsojusi paaiškino:
— Tai mūsų draugų vila, mes čia tik mėnesiui apsigyvenom, todėl ne visada žinom, kur kas yra ir apskritai ar yra. Lioša, pasižiūrėk viršuje kokių nors Pašos kelnių, Valentiną Nikolajevičių reikia greitai perrengti, kol jis galutinai neperšalo.
— Ačiū, — atrodė, kad filologas galutinai susidrovėjo ir sumišo. — Kiek daug per mane rūpesčių... Iš tikrųjų neverta, aš važiuosiu...
Jis dar ilgai gėdijosi ir veržėsi važiuoti, o Nastia ir Lioša jį atkalbinėjo, aiškindami, kad jokių nepatogumų jis jiems nedaro, kad lyginti savo kelnes jis galės pats, kad vandenį arbatai verda virdulys, o pietus, šiaip ar taip, jiems teks gaminti, juolab mėsa jau užsakyta, ir ją netrukus atneš. Galiausiai viskas kažkaip susitvarkė, lygintuvas atsirado, o kartu su juo ir lyginimo lenta, koledžo filologas pradėjo veikti, iš parduotuvės atnešė puikios šviežios veršienos, ir Čistiakovas pradėjo ją doroti, o žmonai pavedė tai, ko negalima pagadinti — skusti bulves.
— Aš čia štai galvoju, — lėtai pradėjo Lioša atbula ranka šluostydamasis ašaras, ištryškusias nuo pjaustomų svogūnų, — gal pradėti tavęs pavydėti ar ką? Tiesiog taip, įvairumo dėlei.
— įdomu, kam jau čia? — nė kiek neapsimesdama nustebo Nastia.
— О mūsų nekviestam svečiui. Tai tu jo baisiai nenorėjai, o paskui, kai pamatei iš arčiau, puolei įkalbinėti, kad pasiliktų. Kaip man tai suprasti?
— Kaip normalius žmoniškus santykius, — ji mikliai išgramdė iš bulvės juodą akutę. — Kai kas tai vadina gerumu, bet tokiems šalto kraujo matematikams kaip tu, ta sąvoka nežinoma.
— Bet ta sąvoka gerai žinoma ciniškiems milicininkams, kurie nuo pat gimimo pasižymėjo retu egoizmu. Asia, suprask mane teisingai, aš visai neprieštarauju, kad jis pasiliko, kaip tik laikau, kad tu pasielgei kilniai ir humaniškai. Ir jeigu aš čia neparodžiau iniciatyvos pirmas, tai tik todėl, jog buvau įsitikinęs, kad tu supyksi ir tam nepritarsi. Tave visada erzina pašaliniai žmonės namuose, ypač jei tai reikalauja iš tavęs kokių nors pastangų ir rūpesčio. Tai, ką tu padarei, visai į tave nepanašu. Aš turiu šventą teisę dėl to nustebti.
Ji įmetė į puodą su vandeniu dar vieną nuskustą bulvę ir atsargiai peilio galu pasikasė galvą.
— Lioša, dabar aš tau pasakysiu vieną dalyką, tik tu iš karto nesijuok, gerai?
— Gerai, — nuolankiai sutiko jis, — iš karto nesijuoksiu. Paskui.
— Supranti, gyvenime nėra nieko atsitiktinio. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad viskas tarsi Brauno judesiai. O iš tikrųjų visame kame, kiekviename dviejų dalelių susidūrime yra slapta prasmė, kuri iš pradžių gali būti nesuprantama, bet paskui būtinai paaiškėja.
— Gili mintis, — Čistiakovas, prisiminęs savo pažadą iš karto nesijuokti, vos susilaikė nenusišiepęs. — Na, ir kas iš to?
Bet Nastia slaptą pašaipą vis dėlto pastebėjo ir supyko.
— Nieko. Jeigu tau juokinga, aš daugiau nekalbėsiu.
— Na, viskas, viskas, — jis vėl nusišluostė akis, — atleisk. Tęsk, prašau.
— Aš supratau, — ji staiga nusišypsojo. — Aš tiesiog ne nuo to pradėjau, ne taip aiškinu. Leisk, aš pradėsiu iš kito galo.
— Pradėk.
— Yra tokia taisyklė: būk dėkingas už viską, kas su tavimi dedasi ir kas tave supa. Tu dabar neklausk, kas tai per taisyklė ir iš kur
jgO j* atsirado, aš paskui pasakysiu. Žiūrėk į tai kaip į aksiomą. Žinai,
aš labai ilgai apie tai galvojau ir bandžiau pritaikyti savo gyvenimui ir viskam, kas man atsitinka. Ir kas išėjo? Net ir tie įvykiai, kurie mane baisiai siutino ar nervino, ar aš juos laikiau savo gyvenime nereikalingais, trukdančiais, varginančiais ir panašiai... tai štai, praėjus kuriam laikui, paaiškėdavo, kad tie įvykiai davė man kažką gero ir naudingo. Supranti? Kad ir kas atsitiktų, reikia tvirtai žinoti, kad galiausiai tai bus tau į gera, ir turi už tai dėkoti likimui. Net jei atsitinka kažkas labai skaudaus, labai sunkaus ir tau atrodo, kad to neįmanoma ištverti, vis tiek reikia tikėti, kad tu tai ištversi ir įgysi didesnės išminties ir naują gyvenimo supratimą, ir naują ryšį su juo.
— Labai gerai. Tik aš nematau tame nieko juokingo. Iš ko gi aš turėjau juoktis?
— Trumpai kalbant, viskas, kas darosi, kažkam yra reikalinga. Ir jeigu šiandien mūsų namuose pasirodė tas purvinas filologas, tai irgi kažkam reikalinga. Ir mes negalėjom jo taip paprastai paleisti. Žinoma, jeigu jis baisiausiai skubėtų ir veržtųsi važiuoti, tai mes jį paleistume, ir tai būtų teisinga. Bet jis neskubėjo ir nesiveržė, jis norėjo važiuoti tik todėl, kad baisiai drovėjosi ir nenorėjo painiotis mums po kojomis ar apsunkinti bereikalingais rūpesčiais. Objektyviai žiūrint, jam reikėjo pasilikti. Jis neatsitiktinai šiandien čia atsirado. Vadinasi, tai kažkam reikalinga. Viskas. Dabar gali juoktis. Aš baigiau skusti bulves, priimk darbą.
— Cha cha cha, — demonstratyviai pasakė Čistiakovas. — Iš kur dabar tas fatalizmas? Tai Diužinas tave prifarširavo tokiomis superidėjomis?