— Suprantat, iš tikrųjų tai aš grafomanas, — nuoširdžiai šypsodamasis pareiškė Valentinas Nikolajevičius prie pietų stalo.
Jis stropiai lygintuvu išdžiovino kelnes, o tada paaiškėjo, kad jos numargintos baisiomis purvinomis dėmėmis. Kadangi pietūs buvo beveik gatavi, nutarta sėstis prie stalo, o daug iškentusias šviesiai pilkas kelnes kišti į skalbimo mašiną. Bet kuriuo atveju nuo to blogiau nebus. Filologas Valentinas Nikolajevičius vėl pradėjo baisiai drovėtis, bet vis dėlto prisipažino, kad visiškai niekur neskuba. Mašiną jis tikrai nusipirko prieš pusmetį, bet teises gavo tik rudens pradžioje. Koledžas buvo uždarytas kapitaliniam remontui, kuris truks metus, visus pedagogus paleido nemokamų atostogų, ir dabar Valentinas Nikolajevičius netikėtai atsiradusį laisvą laiką išnaudoja seniai sumanytai knygai parašyti.
Dėl mašinos viskas buvo suprantama. Jis išvažiuodavo anksti ryte, kol miesto centras sąlyginai dar laisvas, sukdavo dešinėn kairėn, įsidėmėdamas posūkius ir pravažiavimus, o įdienojus išvažiuodavo į Kolcevaja ir suko kilometrus, kartu augindamas patyrimą. Paskui sustodavo kur nors padorioje vietoje, ilsėdavosi, pietaudavo, ilgai gerdavo kavą ir užsirašinėdavo pastabas savo būsimai knygai, j vakarą, kai pagrindinė automobilių masė traukė iš centro į miegamuosius rajonus ir į užmiestį, jis važiuodavo priešinga kryptimi.
Ir taip kasdien. Jo atkaklumo galima buvo pavydėti.
— O apie ką bus jūsų knyga? Literatūrologinė esė? — pasidomėjo Nastia.
Štai šioje vietoje Valentinas Nikolajevičius ir prisipažino, kad jis grafomanas.
— Aš noriu parašyti detektyvą. Ir ne vieną, o daug.
— Norite išgarsėti? — neslėpdamas kandumo, paklausė Aleksejus.
— Na, ką jūs! — nusijuokė filologas, žybtelėjęs puikiais ir akivaizdžiai ne dirbtiniais dantimis. — Pinigų noriu uždirbti. Detektyvas šiandien — pats pinigingiausias žanras. Aš turiu laisvus metus, tiesiog nuodėmė jais nepasinaudoti ir nesukurti šeimai šiokio tokio finansinio pamato.
— Apskritai gera mintis, — negalėjo nesutikti Nastia. — Bet kodėl jūs esate įsitikinęs, kad jums išeis?
— O aš ir nesu. Bet noriu pabandyti — o gal pavyks? Pasakoti aš moku, stilius normalus, siužetus galima imti iš laikraščių ir visokios kriminalinės kronikos, viso to dabar daug. Tiesa, aš visiškai neišmanau tų kriminalinio tyrimo reikalų, kas kam pavaldus, kas ką veikia, kas už ką atsako. Bet tai ne bėda, galima juk rašyti apie privačius seklius arba žurnalistinius tyrimus, arba apskritai apie vienišus keršytojus. Būtent taip šiandien beveik visi ir rašo, milicijos darbą mažai kas išmano. Štai jūs patys mėgstate detektyvinius romanus?
— Dievinu, — prisipažino Čistiakovas, — ypač detektyvus. Kai kuriuos.
Nastia prunkštelėjo ir nusikvatojo.
Valentinas Nikolajevičius perkėlė žvilgsnį nuo jo į Nastią, paskui vėl pasižiūrėjo į Aleksejų ir truputį susiraukė:
— Aš nesupratau jūsų pokšto, Aleksejau Michailovičiau. Mano klausimas ne vietoje? Tada prašau man atleisti.
— Ne, tai jūs man atleiskit, — Čistiakovas kaltai nuleido galvą. — Reikalas tas, kad Anastasija tikrų tikriausia detektyve, ji dirba kriminalinėje paieškoje. Ir aš ją labai myliu. Tiesiog dievinu.
— Ką jūs sakot?!
Jo akys išsiplėtė kaip lėkštutės. Ir apskritai su savo aiškiai nepigiu megztiniu ir senomis Diužino sportinėmis kelnėmis su lampasais jis atrodė gan absurdiškai, o dabar dar ta nepaprastai nustebusio išraiška sumišai su abejone... Ir pakelta prie burnos suspaudusi agurką ranka. Trumpai sakant, paveikslėlis.
— Jūs dirbate kriminalinėje paieškoje?
— Dirbu, — patvirtino Nastia, stengdamasi nežiūrėti į svečią, kad neuždustų iš juoko.
— Garbės žodis?
— Garbės. Parodyti pažymėjimą?
— Ne, ką jūs, aš tik taip... Sutrikau ir elgiuosi kaip vaikas. O jūsų koja tai... taip? Susižeidėt vykdydama užduotį?
Jo veide matėsi didelėmis raidėmis išrašytas noras išgirsti savo spėjimo patvirtinimą ir baisią istoriją apie tai, kaip buvo suimtas maniakas, kuris atsišaudydamas sužeidė moterį operatyvininkę. Viešpatie, pagalvojo Nastia, visi vyrai kaip vaikai, nesvarbu, kad jie gali būti filologijos kandidatai ir vaikus koledže moko to, kas išmintinga, gera ir amžina. Pamosuok jiems šaudykle, ir jie tuoj pat praranda savo mokslišką rimtį ir pavirsta berniūkščiais.
— Ne, Valentinai Nikolajevičiau, teks jus nuvilti. Tai buvo ne sulaikymas, o paprasčiausia autoavarija. Taigi mokykitės vairuoti visu rimtumu.
Iki to laiko, kai pirmame aukšte, vonioje, esanti mašina susierzinusi suskambo, pranešdama, jog ji padarė viską, ką galėjo, o jei kas gali padaryti geriau, tedaro pats, jie suspėjo ne tik papietauti, bet ir du kartus plikėsi kavą ir išgėrė arbatos su puriomis bandelėmis, kurios dabar čia labai tiko. Išskalbtos ir „išlygintos" iki išdžiūvo kelnės buvo priekabiai apžiūrėtos. Apskritai neblogai — į priėmimą Prancūzijos pasiuntinybėje su jomis eiti, žinoma, jau negalima, bet vairuoti mašiną ir užeiti į pakelės restoranėlius niekas neuždraus. Kankinys filologas vėl pakilo į antrą aukštą pasidarbuoti lygintuvu. Ir Nastia su malonumu pagalvojo apie tai, kad jis dabar išvažiuos, ir ji atsisės šalia Liošos ant sofutės prieš židinį ir paprašys atleidimo. Už viską, už viską. Per dvidešimt septynerius pažinties metus turbūt daug nuoskaudų jam prisikaupė. Štai apie visas ir pasikalbėsią.
— Asia, aš pabūsiu su tavimi iki ryt ryto, o paskui kaip? — netikėtai paklausė Aleksejus.
— O paskui tu išvažiuosi ir grįši tik laisvadieniais, — nerūpestingai atsakė ji.
— Bet juk tu bijosi.
— Nebijosiu. Lioša, iš ryto aš puoliau į kvailą paniką, aš juk nežinojau, kad namą galima pavesti apsaugai. Aš taip ir darysiu. Ir ne tik naktį, bet ir dieną. Matai, kaip viskas paprasta. Aš su tavimi pasikalbėjau, viską aptariau, ir dabar man visai nebaisu. Tikrai tikrai, garbės garbės žodis.
— Aš štai ką pagalvojau... Tik tu iš karto ant manęs neriau-mok, gerai?
— Gerai. Aš cypsiu, kaip prispausta pelė. Tai apie ką tu pagalvojai?
— Mes galėtumėm sudaryti su tuo grafomanu abipusiai naudingą sutartį. Jis galėtų atvažiuoti čia kasdien, juk jam vis tiek, į kurią pusę važiuoti, jam svarbu sukti kilometrus. Prireikus jis gali tau malkų priskaldyti ar šiaip ką naudingo padaryti, ko tu pati nepajėgi. Tu jį pagirdytum arbata, duotum porą sumuštinių, tegul sau ilsisi ir linksmina tave šnekomis.
— Manęs nereikia linksminti, — piktai atsakė Nastia. — Man čia visai nenuobodu. Ir manęs nereikia saugoti, čia yra profesionali apsauga, o iš jo gynėjas, atleisk už palyginimą, kaip kulka iš plastilino. Ką tu čia išsigalvoji, Čistiakovai?
— Asia, aš gerai tave pažįstu. Tu tokia savarankiška, ir niekas tau nereikalingas tik dabar, kol už langų šviesu. O kai sutems, visą tą pasipūtimą kaip ranka nuims, ir tu vėl pradėsi bijoti, klausytis kiekvieno krebžtelėjimo, ir sėdėsi per tris centimetrus nuo išganingojo mygtuko, bijodama net į tualetą nueiti. Lyg aš nežinočiau... Tu visą rytą prasėdėjai ant kėdės prie langelio, gal užmiršai? Ir nori taip sėdėti kiekvieną dieną? Ir ypač vakarais, kai už langų jau nieko nematyti, ir todėl dar baisiau?
Kiekvienas jo žodis buvo tiesa, Nastia negalėjo to nepripažinti. Jis iš tikrųjų gerai ją pažinojo, kur kas geriau, nei ji pati save.
— Ir ką tu siūlai? — virptelėjusiu balsu paklausė ji.
— Aš siūlau paprašyti Valentino Nikolajevičiaus, kad jis šiokiadieniais, antrą dienos pusę, gal apie kokią šeštą, kai pradeda temti, atvažiuotų čia ir būtų iki dešimtos vakaro. Arba iki vienuoliktos, čia jau kaip jis gali. Paskui tu pavedi namą apsaugai ir eini miegoti.