— Ir kaip tu rengiesi jį įkalbėti? Kam jam visa tai? Pasiūlysi jam pinigų?
— Kodėl pinigų, aš jam pasiūlysiu tave.
— Manai, susigundys? — Nastia abejodama save apžiūrėjo, žvilgsnis sustojo prie skaudamos kojos.
— Tuo, apie ką tu pagalvojai, tai tikrai nesusigundys, — nusišiepė Lioša. — Tu galėtum jam pasakoti tuos dalykus, kuriuos jis taip nori sužinoti, kad galėtų kurti savo nemirtingus detektyvus. Apie jūsų tarnybų struktūrą, kas kam pavaldus, kas už ką atsako ir taip toliau. Pripasakotum jam visokių baisių istorijų, taip pat ir juokingų. Manau, kad tai būtų lygiaverčiai mainai.
— Tai tau taip atrodo. Jis apie tai galbūt turi iš principo visai kitą nuomonę.
— Galbūt, — neprieštaravo Aleksejus. — Bet pirma aš norėčiau sužinoti tavo nuomonę.
Ji labai norėjo atsisakyti. Jai nereikėjo to visiškai svetimo žmogaus, nors ir labai mielo, žavaus ir malonaus pašnekovo, net simpatiško, išsilavinusio... Vis tiek nereikėjo. Ji puikiausiai susitvarkys pati, be jokių ten filologų grafomanų.
Bet tuoj pat ji prisiminė vakarykštį vakarą. Ir ją apėmė siaubas. Lioša teisus, ji drąsi, tik kol šviesu. Turi ji, Nastia Kamenskaja, tokią savybę. Šiaip jau, rodos, tamsos labai ji nebijo, bet būtent tamsoje lengvai puola į paniką, pradeda matyti, ko nėra iš tikrųjų, ir girdėti nesančius garsus. Būtent tamsoje į galvą jai lenda klaikios, keliančios siaubą mintys. Būtent tamsoje ji praranda sugebėjimą šaltakraujiškai ir nuosekliai mąstyti. Tai atsirado tik pastaraisiais metais, anksčiau to nebūdavo.
Bet kas bus, jeigu ji vis dėlto Liošos idėjos atsisakys? Tada Lioša, žlugdydamas savo darbo grafiką, važiuos pas ją kiekvieną vakarą. Ir ji nuolat jausis prieš jį kalta.
— Gerai, — atsiduso ji. — Pabandyk su juo pasikalbėti. Aš neprieštarauju.
Jos nuostabai, filologas irgi sutiko. Jis baigė lyginti savo kelnes, persirengė, apsivilko išdžiūvusią striukę, karštai padėkojo už pagalbą ir pažadėjo rytoj apie šeštą vakaro atvažiuoti.
— Na, ką, mano drauge Olegai? Galima sakyti, kad mes nu-galėjom? — Igoris Vasiljevičius Čuikovas džiugiai pasitrynė delnus ir pripylė dvi pūstašones žemomis kojelėmis taures brangaus konjako.
Čuikovo pavaduotojas Olegas Achalaja nebuvo tuo labai tikras. Pinigų kol kas jie negavo, bet taip įžūliai juos apšmeižusio laikraštuko redakcija šiandien sutiko taikytis ir sumokėti reikalaujamą septynių šimtų tūkstančių dolerių sumą. Žinoma, rubliais, bet esmės tai nekeitė. Kitas dalykas, kad žodžiais galima sutikti su bet kuo, o štai laukti to, kas pažadėta, paprastai tenka ilgai. Bet Čuikovas apsidraudė — pašnekesio su laikraštuko savininku pasikvietė ne tik savo pavaduotoją Achalają, bet ir Ruslaną Bagajevą. Bagajevas nebuvo betarpiškas Čuikovo „stogas", bet jis turi reikalų su Dronovu, o Dronovas kaip tik ir yra firmos „Praktis Plius" globėjas. Savininkas irgi atsivedė savo „autoritetą", kažkokį Gamzatą. Susitiko restorane. Kol Čuikovas, Achalaja ir laikraštininkas gėrė mineralinį ir kavutę, Ruslanas su Gamzatu prie kito staliuko, kitame salės gale apie kažką pusbalsiu šnekėjosi.
Paskui dislokacija pasikeitė. Gamzatas prisėdo prie laikraščio savininko, o Čuikovas su Olegu nuėjo ir atsisėdo prie Ruslano staliuko.
— Jis sumokės, — lėtai iškošė Ruslanas. — Niekur nedings. Prašo dešimties dienų. Sutinki?
Igoris Vasiljevičius klausiamai pasižiūrėjo į Olegą. Būti per daug sukalbamam — irgi negerai.
— Dešimt dienų — tai daug, — taip pat lėtai atsakė Olegas, tyčia pabrėždamas kaukazietišką akcentą, kurio iš tikrųjų jis, gimęs ir augęs Maskvoje, niekada neturėjo. — Užteks aštuonių.
Dar pusvalandis derybų — ir pusės pagaliau susėdo už vieno stalo pietauti. Jei pinigai nebus laiku sumokėti, darbo imsis Bagajevas ir Gamzatas. Pastarasis laidavo, kad pinigai bus sumokėti, o Bagajevas garantavo, kad jeigu tai nebus padaryta geruoju, jis panaudos kitus, savotiškus, argumentus. Bet tikėkimės, kad šito neprireiks.
Čuikovas grįžo į įstaigą kaip ant sparnų. Tik pamanykit, viskas taip ir išėjo, kaip ta mergužėlė sakė. Reikėtų jai padėkoti, dovanėlę kokią įteikti ar dalį pinigų atrėžti. Nors apie dalį, siūlydama Čuikovo firmai savo keistą planą, ji nieko nesakė. Net savo telefono nepaliko. Žinomas tik jos vardas — Ksenija. Kur jos ieškoti?
— Jei reikės, pati mus susiras, — su lediniu ramumu atsakė Achalaja, pamažėle gurkšnodamas konjaką. — Bet padėkoti reikia, čia tai tu teisus. Nedėkingumas — blogas dalykas, Dievas neatleis.
— Keista vis dėlto, kad ji nesirodo, — pakraipė galvą Čuikovas. — Nejau jai pinigų nereikia?
— Gal ir nereikia.
— Tai kam ji visa tai sugalvojo?
— Norėjo sužlugdyti laikraštį. Ar tiesiog pakišti. Gal vyriausiasis redaktorius ir pats savininkas — jos meilužis, kuris ją metė. Ar paliko. Bobos, Igoriuk, ne tokios savanaudės kaip mes, diedai. Bet užtat jos baisiai kerštingos. įsimink tai ateičiai. Ir jeigu ji pasirodys, būk prieš ją žemesnis už žemę, kad neduokdie, kuo nors neįžeistum. Jei tokia, kaip toji Ksenija, panorės tau atkeršyti, gyvas neliksi.
10 SKYRIUS
Savo dešimtmetį holdingas „Planeta" šventė kaip priimta, prašmatniai, tam specialiai užsakęs vieną iš „Slavianskaja Redison" salių. Be holdingo darbuotojų, buvo pakviesti ir garbės svečiai, ir vadinamieji firmos draugai — žmonės, suteikę „Planetai" vienokių ar kitokių vertingų paslaugų. Žinoma, tarp pakviestųjų buvo ir Valerijus Riteris, ne kartą teikęs firmai vertingas ir dalykiškas konsultacijas, organizuojant vadybą. Riterį, paisydami gero tono taisyklių, pakvietė su žmona, bet jis atėjo vienas. Kresnas, panašus į meškiną, negražaus protingo veido, vilkintis idealiai gulinčiu smokingu, jis ėjo nuo vienos svečių grupės prie kitos, be paliovos su kažkuo bendraudamas, bet vakaro dalyvių pradžioje pastebėta susirūpinimo išraiška jo veide pamažu keitėsi į susierzinimą, o paskui ir į nerimą. Jis nuolat išeidavo iš salės, kur buvo gan triukšminga, išsitraukdavo iš kišenės mobiliuką ir kažkur skambindavo. Ir po kiekvieno skambučio pyko ir nerimo vis labiau.
— Valerijau! Pagaliau aš tave radau! Čia tiek žmonių — nepra-sisprausi.
Jis atsisuko ir pamatė Liubočką, „Planetos" finansų direktorę ir jaunesniąją Anitos seserį.
— Tu vienas? O kur Larisa?
— Ji dirba, — sausai atsakė Riteris. — Lara nemėgsta blaškytis, kai ją užplūsta darbo entuziazmas. O tu čia su kavalieriumi?
— Irgi viena, — nusišypsojo Liuba, ir Riteriui pasirodė, kad jos lūpos sudrebėjo, lyg ji rengtųsi pravirkti.
— Na, gerai, būsi šįvakar mano dama. Tau ko nors atnešti? Išgerti, užkąsti?
— Alkoholio nereikia, aš dar namo turiu parvažiuoti, aš už vairo. Vandenėlio kokio nors gazuoto... — abejodama paprašė Liuba.
— Gal sulčių? Ar kavos?
— Galima ir sulčių. Vyšnių. Rodos, ten yra. Arba persikų.
— O užkandžių?
— Nieko, Valerijau, nereikia, aš nealkana.
Paėmęs jai sulčių, o sau viskio, Riteris per tirštą minią brovėsi prie Liubos, apžiūrinėdamas giminaitę iš tolo. {ją žiūrėdamas, nepasakytum, kad nealkana. Greičiau jai nelenda kąsnis į gerklę. Nepaisant kruopštaus makiažo, Liuba atrodė ne per geriausiai, ir gražiai nudažyti šešėliai nepajėgė nuslėpti blausaus žvilgsnio, o toninė pudra tik paryškino raukšles nuo šnervių iki gedulingai nuleistų lūpų kampučių. Net ir brangus kostiumėlis, paprastai gerai prigludęs prie jos putlios, apvalainos figūrėlės, dabar kabėjo kaip ant manekeno, tarsi būtų dviem numeriais didesnis. Sulyso Liubaša, ar ką?
— Tu puikiai atrodai, — žvaliai tarė Riteris, tiesdamas jai sulčių stiklinę. — Labai sublogai. Ar čia kostiumėlis tave taip liek-nina?