— Niekai, nė kiek aš nesublogau, jeigu tikėtum svarstyklėmis, visi mano kilogramai vietoje.
Ji gurkštelėjo sulčių ir pabandė nusišypsoti, bet sustingusių, kenčiančių lūpų nuo Valerijaus dėmesio nepaslėpė.
— Tada aš pasakysiu kitaip. Tu labai blogai atrodai, Liuba. Kažkas atsitiko? Tu nesergi?
Riteris niekad be ypatingo reikalo tokių kvailysčių, kaip taktas ir subtilumas, nepaisė. Kai kas laikė jį šiurkštoku, o pats jis šitą savo charakterio savybę vadino atvirumu.
Kažkur visai šalia sugriaudė orkestras, perrėkti jį buvo neįmanoma, ir Liuba vietoj atsakymo tik papurtė galvą.
— Pasitraukim iš čia, — garsiai tarė Riteris tiesiai jai į ausį.
Ji tylėdama linktelėjo ir nusekė paskui jį. Net jos eisena, kaip pastebėjo Valerijus, pasidarė kažkokia sunki ir netvirta, o juk Liuba visada vaikščiojo lengvai ir greitai, tarsi bėgtų pasitikti kažko nepaprastai malonaus.
Jiems pavyko rasti laisvą staliuką toliau nuo muzikantų, tiesa, prie jo galima buvo tik stovėti, bet tai vis dėlto geriau, negu vaikščioti po salę su taurėmis ir lėkštėmis rankose. Nei rankos ištiesi sveikindamasis, nei atsipalaiduosi.
— Jei tu nenori pasakoti apie savo nemalonumus, tai ir nereikia. Tik pasakyk, ar negalėčiau tau kuo nors padėti?
— Ne, Valera.
Jis tylomis nurijo tą „Valerą", nors kitu metu būtinai būtų ją pataisęs ir priminęs, kad nepakenčia kai jį vadina mažybiniais vardais.
— Na, gerai, aš tau negaliu būti naudingas. O apskritai kas nors gali? Jeigu taip, tai aš galiu padėti tokį žmogų rasti.
— Ačiū, Valera. Man niekas negali padėti. Ačiū tau už rūpestį, bet čia jau aš pati... Turiu tvarkytis pati.
„Tikriausiai meilės istorija, — pagalvojo Riteris. — Čia iš tikrųjų niekas negali padėti. Ir be reikalo aš prie jos kimbu".
— Tu susidorosi, — perdėtai optimistišku tonu tarė jis, lengvai paplekšnojęs ją per ranką, — tu juk protinga ir stipri. Viskas praeis, viskas užsimirš, gali manimi patikėti. Einu, atnešiu tau eršketo, labai skanus, aš jau ragavau.
Ir nelaukdamas nei sutikimo, nei prieštaravimo, jis ryžtingai pasuko bufeto link. Tačiau kai Valerijus sugrįžo, Liubos prie staliuko nebuvo. Aukšta plono stiklo stiklinė su nebaigtomis gerti vyšnių sultimis palaikė kompaniją tuščiai žemai storasienei stiklinei, iš kurios Riteris gėrė viskį. Peleninėje rūko cigaretė su raudonai rudais lūpų dažais ant filtro. Kurgi Liubaša nubėgo, eršketo nesulaukusi, cigaretės nesurūkiusi? J tualetą paverkti, ne kitaip. Nieko, paverks ir grįš.
Jis jau rengėsi įsimesti į burną skanų žuvies gabalėlį, bet staiga vėl užplūdo susierzinimas, ir Riteris supykęs numetė šakutę ant stalo. Išsitraukė telefoną, paskambino Larisai į dirbtuvę. Niekas neatsakė. Perskambino į jos mobilųjį. Abonentas laikinai neatsako. Išjungė? Išsikrovė baterija? Ar yra ne ryšio zonoje? Pavyzdžiui, metro. Arba kokiame nors rūsyje. Nors Lara turi savo mašiną, bet su tomis įtartinomis savo draugužėmis lesbietėmis ir narkomanėmis ji gali būti bet kur. O gal ji jau namie ramiai geria arbatą Ninos Maksimovnos kompanijoje arba žiūri televizorių? Ne, negali būti, Nina tuoj pat jam paskambintų ir pasakytų, kad Lara grįžo, motina juk žino, kaip jis nervinasi, nuo vakar vakaro negalėdamas rasti žmonos. Namie ji nenakvojo, bet tai jau įprasta, tik anksčiau ji visada atsakydavo į skambučius, ir Valerijus tikrai žinojo, kad ji miega dirbtuvėje. Visą parą iš jos jokios žinios. Tai gali reikšti tik viena — meilė narkotikams pasiekė kitą stadiją — dabar ji arba labai padidino dozę, arba vartoja kažką kita, nuo ko protas visiškai atsijungia ir dingsta įsipareigojimas paskambinti į namus, tegul ir negrįžti, bet bent jau pranešti, kad artimieji nesijaudintų, neitų iš proto ir neieškotų tarpuvartėse, milicijoje ir morge.
Tačiau namo jis dėl visa ko paskambino. Ir nieko naujo neišgirdo. Nina Maksimovna irgi jaudinosi, tiesa, dėl visai ko kito.
— Sūneli, sugrįžk prašau, — gailiai paprašė ji. — Aš bijau. Jeigu Larisa leidžia sau taip elgtis, tai aš įsivaizduoju, kokios būklės ji parsiras į namus. Aš bijau viena su ja pasilikti.
Žinoma, motina galvojo tik apie tai, kas bus, kai marti grįš namo. O Riteriui buvo tas pats, kas bus, kad tik pagaliau grįžtų. Kad tik atsirastų. Ar bent paskambintų.
Reikia važiuoti į dirbtuvę, atsirankinti duris savo raktu ir žiūrėti, kas ten dedasi. Gal Larka per kvailumą perdozavo ir dabar guli ten viena, be sąmonės, ir nėra kas jai padeda?
Ta mintis sukosi jo galvoje visą dieną, ir Riteris kelis kartus jau vilkosi paltą ir rengėsi važiuoti, bet prisiminęs šlykštų vaizdą, kurį pamatė, kai netikėtai užsuko į dirbtuvę kartu su Anita, vėl kabindavo paltą į spintą ir grįždavo į kabinetą. Ne, dar kartą tai pamatyti jis nepasirengęs. O juk gali būti ir kai kas blogiau. Pavyzdžiui, ne viena partnerė, o kelios. Arba grupinis seksas, nežabota orgija. Kam jam tai matyti? Pakanka to, kad jis mano, jog tai visiškai įmanoma. Jis supranta, kodėl tai dedasi, ir žino, kas dėl to kaltas. Ne Larka, o jis pats. Jis nepadarė visko, ką galėjo, kad jai padėtų, o pati sau ji, kvailutė, gali padėti tik tokiu idiotišku būdu, skatindama vaizduotę ir bandydama, kiek gali išlaikyti emocijos.
O jeigu atsitiko nelaimė ir jai reikia padėti? Reikia važiuoti, kartojo sau Riteris, energingai sprausdamasis pro svečių minią ir mašinaliai sveikindamasis su pažįstamais. Reikia važiuoti. Jis prieis
prie durų ir pasiklausys. Jei ten triukšmas ir linksmybė, vadinasi, žmonai sąlyginai viskas gerai, jis tyliai apsisuks ir nueis. Jeigu ten tylu, jis atsargiai atsirakins duris ir įeis. Jis tik pasižiūrės. Jis nekels scenų, nieko nevys lauk, nepradės šaukti ir mosikuoti rankomis. Jis tik turi įsitikinti, kad Larai nereikia pagalbos, kad ji gyva. Jis netgi pasistengs, kad jo niekas nepastebėtų. Jis tik įsitikins, nusiramins ir tuoj pat išeis.
O jeigu jos dirbtuvėje nėra? Ką tada daryti?
Ilgu koridoriumi pro restoranus ir krautuvėles Riteris žingsniavo į rūbinę, automatiškai atsakinėdamas į pasisveikinimus ir spausdamas rankas. Priekyje šmėkštelėjo pažįstamas kostiumėlis. Liubaša?
Jis pasivijo ją jau rūbinėje, kai Liuba, ne iš karto pataikydama į rankoves, vilkosi ilgą lietpaltį.
— Tu išeini? — nustebo jis.
— Tu irgi, — nežiūrėdama į jį, iškošė ji pro dantis.
— Aš turiu skubių reikalų, — kažkodėl ėmė jis teisintis. — Be to, aš vis dėlto svečias, tai ne mano šventė. O tu „Planetoje" dirbi...
— Aš dirbu motina ir turiu du mažus vaikus.
Riteris nesuprato, ar Liuba sunerimusi, ar ji pyksta. Bet jam dabar ir nesinorėjo aiškintis, jis turėjo savų problemų, ir jam reikėjo jas spręsti, o Liubašos nuotaika kaip nors pasitaisys.
Iki durų jie ėjo kartu. Ir nepasakė vienas kitam nė žodžio, kol neišėjo iš viešbučio. Riteris paskambino vairuotojui ir liepė privažiuoti prie laiptų.
— Kur tavo mašina?
— Štai ten, — Liuba parodė kažkur į šalį. — Laimingai tau. Perduok linkėjimus Ninai Maksimovnai ir Larisai.
— Ačiū, perduosiu.
Nulipusi žemyn, Liuba atsisuko, pamojavo jam ranka ir kažkaip gailiai ir sutrikusi nusišypsojo. Valerijus pamojavo atsakydamas ir ilgai sekė ją akimis, kol ji ėjo iki mašinos savo naująja, sunkia ir nedžiaugsminga, eisena.
Pakvietimą į priėmimą holdingo „Planeta" dešimtmečio proga Selujanovas gavo nesunkiai. Vakar jis geras dvi valandas išsėdėjo generalinio direktoriaus pavaduotojo personalo reikalams kabinete 195
ir galiausiai kartu su nauja informacija gavo pakvietimą dviem asmenims, kurj prisiekė panaudoti ne tam, kad į aukštuomenės vakarėlį atsivestų mergužėlę ir dykai prisirytų, o grynai tarnybiniais tikslais.
Generalinio pavaduotojas, pavarde Iskancevas, kaip Selujano-vui pasirodė, nuoširdžiai gedėjo Galinos Vasiljevnos Aničkovos.