— Pas Galiną Vasiljevną lankėsi mano podukra, žmonos duktė iš pirmosios santuokos. Mergina buvo apimta labai sunkios depresijos, o po gydymo kurso pas Aničkovą ji tiesiog pražydo. Ir jokių tablečių! Man tai buvo labai svarbu, kad be vaistų, suprantat?
— Suprantu, — linktelėjo Selujanovas. — Iš kur jūs sužinojote apie Aničkovą? Kas jus supažindino?
— Bičiulis, vienos prekybos firmos savininkas. Kažkaip staiga labai pasitaisė jo reikalai, ir aš, žinoma, pasidomėjau, kokia čia paslaptis. Tai jis man ir papasakojo apie Galiną Vasiljevną ir apie tai, kad sudarė su Aničkova korporacinę sutartį. Jis panaudojo, mano manymu, labai teisingą metodą. Juk mes, rusai, baisiai nemėgstam prisipažinti, kad turim problemų ir lankomės pas psichologą arba pas psichoanalitiką. Visi stengiasi tai nuslėpti. O problemų juk yra, ir visiškai aišku, kad jos trukdo sėkmingai dirbti, o jei sėkmingai nedirba atskiri darbuotojai, tai ar įmanoma bendra sėkmė?
— Neįmanoma, — sutiko Nikolajus. — Ir ką padarė jūsų bičiulis iš prekybos firmos?
— Jis paskelbė visam personalui, kad firma apmoka psichologo paslaugas savo darbuotojams. Ir niekam neprivalu duoti ataskaitos arba kam nors pranešti, lankosi jis pas Aničkovą ar ne. Kaip tik atvirkščiai — pageidautina, kad viskas būtų griežtai konfidencialu. Su Aničkova sudaroma lyg darbo sutartis, kurioje parašyta, kad ji šešis mėnesius dirbs tarsi etatinis firmos psichologas ir dirbs su visais, kas to panorės. Už tai jai bus sumokėtas garantuotas, pakankamai didelis atlyginimas. Mes padarėme tą patį.
— Kažko aš nesupratau, — pertraukė Iskancevą Selujanovas. — Juk turėjo būti apmokėtas kiekvienas seansas pas Aničkovą, taip?
— Taip.
— Kaipgi jūs galėjote iš anksto žinoti, kiek žmonių į ją kreipsis ir kiek seansų ji per tuos šešis mėnesius praves?
— Mes nežinojome. Mes orientavomės pagal vidutinius rodiklius. Aničkova jau kelis kartus dirbo firmoms, ir iš jos patyrimo buvo aišku, kad į ją kreipiasi maždaug kas dešimta moteris iš visų darbuotojų, o vyrų — tik vienetai. Žodžiu, labai retai. Mes hipotetiškai paskaičiavom, kiek moterų iš mūsų personalo gali norėti lankytis pas kineziologą, bet mūsų kolektyve daugiausia vyrai, beveik visos moterys dirba tik finansų ir reklamos skyriuose. Tai štai, paskaičiavom, kiek gali būti moterų, pridėjom kelis vienetus vyrų ir gavom honoraro sumą, kuri tenkino ir ją, ir mus.
— O jeigu į Aničkovą būtų kreipęsi mažiau žmonių, negu jūs numatėte? Reikštų, kad jūs tada permokate.
— Vadinasi, mes rizikuojame, — skėstelėjo rankomis Iskance-vas. — Mes su tuo sutinkame.
— O jei atvirkščiai, žmonių būtų daugiau, negu jūs paskaičiavote, Aničkovai tektų dirbti nemokamai?
' — Čia ji rizikuoja. Ir Galina Vasiljevna su tuo sutinka. Ji sakė, kad jos praktikoje yra pasitaikę ir vienaip, ir kitaip, bet bendras statistinis vidurkis išlieka tas pats. Supraskite, Nikolajau Aleksandravičiau, mes priversti su tuo sutikti, jei norime išlaikyti konfidencialumą. Jeigu mes reikalautumėm iš darbuotojų mūsų buhalterijai Aničkovos pažymų, kurios patvirtintų, kad jie dalyvavo seanse, visa idėja numirtų dar negimusi. Niekas pas ją neitų, išskyrus pačius smalsiausius. Ir eitų, turėkit galvoj, ne tie, kuriems iš tikrųjų reikalinga psichologo pagalba, o tie, kuriems tiesiog įdomu, kas tai per daiktas — kineziologija. Beje, jie neturi kompleksų ir nebijo prisipažinti, kad lankėsi pas psichologą. Ne ne, ir kaip aš pats suprantu situaciją, ir visų kitų firmų, su kuriomis Aničkova dirbo, patirtis rodo, kad tik visiškas konfidencialumas gali duoti teigiamų rezultatų. Žinoma, yra žmonių, kurie su malonumu pasakoja kolegoms apie savo vizitus pas tokį specialistą, bet jų, galiu jus patikinti, labai nedaug.
— Vadinasi, jūs asmeniškai nežinote, kas iš „Planetos" personalo naudojosi Aničkovos paslaugomis?
— Neturiu supratimo.
— Ir net apytikriai nežinote, kiek žmonių pas ją lankėsi?
— Ne, Nikolajau Aleksandravičiau, nežinau.
— O jei Galina Vasiljevna būtų gyva, jūs galėtumėt jos paklausti?
— Keistas klausimas... — Iskancevas truputį pasimuistė krėsle, paieškojo kažko akimis ant lubų, bet greičiausiai nerado, nes vėl nukreipė žvilgsnį į Selujanovą. — Ji neatsakytų. Tiksliau, jeigu aš paklausčiau, kiek mūsų firmos žmonių lanko jos seansus, ji, žinoma, atsakytų, juk tai būtina, vertinat finansinę mūsų santykių pusę. Bet pavardžių ji nevardytų. Tikrai ne.
— Kodėl jūs tuo įsitikinęs?
— Jos tokia reputacija. Tai jos geležinis principas. Ji niekada ir jokiomis sąlygomis neskelbė savo klientų vardų, nekalbant jau apie tai, kad su niekuo nesvarstė jų reikalų ir problemų.
Selujanovas tai girdėjo jau ne kartą, kadangi po Aničkovos žūties operatyvininkai apklausė daugybę žmonių — ir Galinos Va-siljevnos klientus, ir tiesiog pažįstamus bei draugus.
— Taip išeina, kad jei aš tarp jūsų darbuotojų rasiu bent vieną Aničkovos klientą, tas žmogus negalės man pasakyti, ar buvo ir kitų klientų ir kokių būtent, — patikslino Nikolajus.
— Greičiausiai taip ir bus. Jei tik tai ne dvi širdingos bičiulės, kurios viską viena apie kitą žino. O jūs, tiesą sakant, kur sukate?
— Turiu čia vieną tokią mintį... Matote, skirtingai nei jūs, aš žinau pavardes tų jūsų darbuotojų, kurie lankė Galinos Vasiljevnos seansus.
— Štai kaip? — pakėlė antakius Iskancevas. — Ir iš kur, leiskite paklausti?
— Iš asmeninių Aničkovos užrašų. Ji tikrai niekam nieko nepasakojo, bet pati sau užsirašinėjo. Ir man būtina su tais žmonėmis išsamiai pasikalbėti.
— Kam? Ką jie gali žinoti apie žmogžudystę? O gal jūs kažką iš jų įtariate? Kokie niekai! — ryžtingai pats save nutraukė Iskancevas. — Kam žmogui žudyti savo psichologą?
— Na, ką jūs, ką jūs dabar, — paskubėjo jį nuraminti Selujanovas. — Mes nė vieno iš jų neįtariame. Bet aplinkybės susiklostė taip, kad visi jie buvo pas Amčkovą iš vakaro arba tą pačią dieną, kai ją nužudė. Ir galbūt ji jiems kažką pasakė, pavyzdžiui, apie grasinimus ar apie tai, kad ją šantažuoja, ar kad ji kažko bijo, ar apie atsiradusius jos gyvenime kažkokius keistus dalykus. Mums svarbi kiekviena smulkmena, net ir Aničkovos nuotaika prieš žūtį. Bet
198 )eigu kviesiuosi tuos žmones į miliciją arba kalbėsiuosi su jais
firmos patalpose, visiems taps aišku, kodėl aš domiuosi būtent jais, ir bus pažeistas tas konfidencialumas, kuriuo jūs taip rūpinatės.
Rodos, aš žinau, kaip man pavyktų su jais pasikalbėti, kad niekam nekiltų nereikalingų klausimų.
Selujanovas melavo įkvėptai ir neužsikirsdamas. Niekas iš „Planetos" darbuotojų nebuvo pas Aničkovą nei žmogžudystės dieną, nei išvakarėse. Visus, su kuriais ji bendravo paskutinėmis dienomis prieš žūtį, jau po dešimtį kartų apklausė sekliai ir kruopščiai ištardė tardytojas. Galina Vasiljevna nesiskundė nei grasinimais, nei šantažu, nei kokiais nors keistais dalykais savo gyvenime, o buvo linksma, žvali ir meili kaip visada.
Bet reikėjo rasti gudrų ir nepastebimą būdą prisigretinti prie Liubovės Grigorjevnos Kabalkinos, kuri susitarė su Aničkova susitikti, o paskui kažkodėl nutarė tą faktą nuslėpti. Kodėl? Nuo ko? Juk Aničkova vis tiek niekam nieko nebūtų papasakojusi.
Kabalkina yra kineziologės žmogžudystės bendrininkė. Bet sprendžiant iš to, kad ji nepasislėpė, o ramiausiai sau vaikšto į tarnybą, ji nelabai baiminasi dėl savo likimo. O dabar ji gali ir visai nusiraminti, juk nuo žmogžudystės dienos praėjo jau dvi savaitės, o jos niekas net pirštu nepalietė ir nė vieno klausimo nepateikė. Vadinasi, pavojus praėjo. Vadinasi, jos vardas neišaiškėjo ir galima nespurdėti. Ji žino, kokia Aničkovos reputacija, taigi yra tikra, kad niekas iš „Planetos" darbuotojų apie tą vienintelį vizitą nieko nežino. O pati Kabalkina, savaime suprantama, niekam nieko nesakė ir yra įsitikinusi, kad sunaikintas kalendoriaus lapelis galutinai išsprendė visas problemas. Niekas ir niekada nesužinos jos ryšių su kineziologe.