Štai jai ir nereikia spurdėti.
Bet kodėl reikėjo žudyti Aničkovą? Kas tarp jų atsitiko? Kokia paslaptis, kurios viešinimo taip bijojo Kabalkina, jas siejo? Juk Aničkova mokėjo saugoti svetimas paslaptis, ji niekam neišplepėtų, kad ir ką Kabalkina jai būtų sakiusi, nors ir kaip būtų atviravusi. Velniava kažkokia!
Bet tame stalo kalendoriuje buvo dar vienas įrašas, kuris ir paskatino Selujanovą tokiai chuliganiškai avantiūrai. įrašas liudijo tai, kad Galina Vasiljevna buvo pakviesta į vakarėlį holdingo „Planeta" dešimtmečio proga. J99
— Žinau, kad jūs kvietėte Aničkovą į savo šventę, — tarė jis Iskancevui. — Jei neklystu, ji įvyks kaip tik rytoj.
— Taip, — liūdnai patvirtino generalinio pavaduotojas personalo reikalams, — tai būtų buvęs labai geras ėjimas, man jį pasufleravo mano bičiulis, tas, iš prekybos firmos. Jie irgi turėjo kažkokią progą kolektyviai susirinkti — ar tai buvo Naujieji metai, ar Kalėdos — jis pakvietė Aničkovą ir viešai pristatė ją visam kolektyvui. Štai atseit jeigu dar kas nors nepažįsta, tai ir yra mūsų Galina Vasiljevna, kuri taip sėkmingai su daugeliu iš mūsų dirba ir labai mums padeda. Iš tikrųjų tuo metu pas ją lankėsi tik du žmonės, bet visi buvo apgauti, patikėjo, kad tikrai lankosi daugelis, tai kuo gi jie blogesni už tą daugelį? Juoba kad padeda. Paskui tiesiog plūstelėjo žmonių minia. Juk čia didelį vaidmenį vaidina asmeniniai įspūdžiai. Jums, gaila, neteko susitikti su Galina Vasiljevna, o aš su ja esu bendravęs asmeniškai dar tada, kai atvedžiau pas ją podukrą. Tai buvo nepaprasto žavesio moteris, nuo jos sklido tokia teigiama energija, kad užteko prie jos tik prisiartinti, ir nuotaika iškart pagerėdavo, kad ir kaip sumautai tu ką tik jauteisi. Nuostabi buvo moteris!
Jo balse skambėjo tikra gėla, matyt, tas Iskancevas iš tikrųjų Aničkovą gerbė. .
— Man reikia patekti į jūsų rytdienos vakarėlį, — tvirtai pareiškė Selujanovas. — Tik neklauskit kodėl. Susitarėm?
— Žinoma, žinoma.
Iskancevas ištraukė iš stalčiaus įmantriu raštu išspausdintą pakvietimą. Po „Gerbiamas pone (ponia)", eilutė buvo neužpildyta.
— Jūsų vardu? — paklausė jis.
— Taip. Selujanovas Nikolajus Aleksandrovičius. Bet dviem asmenims, — dėl visa ko priminė Kolia.
— Savaime.
Iskancevas ranka įrašė į pakvietimą pavardę ir ištiesė Seluja-novui.
— Ir štai dar kas, — neatstojo Kolia. — Aš ateisiu su žmogum, kurį jūs turbūt pažįstate.
— Kas gi jis?
— Galinos Vasiljevnos sūnėnas.
— O taip, žinoma, aš ne sykį jį mačiau, kai atvažiuodavau su Lenočka... Nemalonus tipas. Rodos, jis alkoholikas.
— Rodos, — lengvai sutiko Nikolajus.
— Ar manote, kad tokiame šventiniame renginyje jam vieta?
— Pone Iskancevai, — griežtai pertraukė jį Selujanovas, — aš manau, kad Aničkovos sūnėno dalyvavimas rytdienos šventėje man reikalingas tiriant bylą. Todėl aš jūsų paprašyčiau, jeigu tektų, suvaidinti, jog jūs jį asmeniškai pakvietėte ir esate patenkintas, kad jis atėjo. Nesugalvokite sakyti, kad nežinote, kas jis ir kaip čia pateko. Jūs mane supratote?
— Supratau aš jus, supratau, — sunkiai atsidusęs, atsakė Iskancevas.
— Tada aš einu, — nušvito šypsena Kolia. — Tai, kad aš tiriu Aničkovos žmogžudystę, jūsų firmoje žino visi. Taigi jokių nereikalingų, gaubiančių mano personą paslapčių kurti nereikia. Bet mūsų šiandieninio pokalbio turinys turi likti tarp mūsų. Tai irgi suprantama?
— Labiau nebūna...
Išėjęs iš „Planetos", Kolia nuskubėjo į Aničkovos butą, kuriame vis dar gyveno jos niekam tikęs sūnėnas. Namie jaunuolio nebuvo, bet versijos apie jį, kaip galimą žmogžudystės bendrininką dėka buvo gerai žinomos visos vietos, kur jį greičiausiai galima buvo rasti. Nikolajus metodiškai apėjo visus bloknote nurodytus adresus ir jau po pusantros valandos rado Genadijų Aničkovą pigiame aluba-ryje, trijų panašių vienas į kitą šaunuolių kompanijoje. Šaunuoliai atrodė taip, lyg būtų įstrigę kelionėje nuo kiemo chuliganėlių iki anksti pasenusių „bomžų". Beje, ko gero, arčiau taško „bomžas".
Selujanovą Gena atpažino, ir susitikimas jo nepradžiugino. Jis kažkodėl čiupo bokalą abiem rankom ir ėmė greitai greitai srėbti drumzliną gėrimą, tarsi seklys būtų pasirodęs tik tam, kad atimtų iš jo tai, ko jis dar nespėjo išgerti.
— Na, ko dar? — nepatenkintas paklausė Aničkovas, kai Selujanovas priėjo prie staliuko.
— Nemažai dar ko, — nusijuokė Kolia. — Eime, reikia pasikalbėti.
— Apie ką dar kalbėtis? Jau šimtą kartų apie viską pasikalbėta.
— Nieko, šimtas pirmas irgi pravers. Einam einam, tu vis tiek jau viską išgėrei.
„Pusbomžiai" laikėsi neutralumo, į kalbą nesikišo ir stropiai demonstravo, kad jeigu Selujanovas iš milicijos ir turi Genai klausimų, tai jie su tuo Gena nepažįstami, nieko nežino ir geriau jų nieko neklausinėti.
Gatvėje, likus su Selujanovu dviese, Genadijaus arogancija gerokai sumažėjo: matyt, būdamas sugėrovų kompanijoje, jis tikėjosi jų paramos.
— Tai ko reikia? — vėl paklausė jis, bet jau ne tokiu chamišku
tonu.
— Reikia tavo pagalbos, Gena. Tu neužmiršk, lapelį iš kalendoriaus pavogei? Pavogei. Už tai pinigų gavai? Gavai. Vadinasi, esi žudiko bendrininkas. Supranti?
— Joks aš ne... — bandė piktintis Aničkovas, bet užsikirto.
— Aš klausiu: supranti ar ne?
— Na, suprantu. Ir kas? J kalėjimą dabar, ką?
— į kalėjimą kol kas anksti. Eisi į priėmimą.
— Į... ką?! — išsprogino akis Gena.
— Žodžiu, Aničkovai, klausykis manęs įdėmiai. Du kartus nekartosiu. Dabar tu nueisi į kirpyklą ir susitvarkysi plaukus. Šitų varveklių, — Selujanovas skaudžiai patąsė riebaluotą bespalvių plaukų sruogą, — kad nebūtų. Paskui keliausi namo, išsimaudysi vonioj iki girgždesio ir gulsies miegoti. Iki ryto. Ir jokių gėrimų. Rytoj... Beje, tu kostiumą kokį nors padorų turi?
— Turiu.
— Iš kur?
— Teta Galia dar pernai nupirko, kai aš bandžiau įsidarbinti.
— Švarus?
— Taigi visai nenešiotas, tik du kartus buvau apsivilkęs...
— Tvarka, tiks. Ir taip visi žino, kad tu ne verslininkas. Vadinasi, rytoj miegi kuo ilgiau, iš namų neini, degtinės negeri, alaus irgi. Aš tau užrašysiu ant lapelio žodžius, tau reikia juos išmokti mintinai ir tarti lengvai, be abejonių, lyg taip iš tikrųjų ir galvotum. Prieš penktą tu turi būti nusiprausęs, susišukavęs ir apsirengęs. Pageidautina, išsišveitęs dantis. Aš tavęs užvažiuosiu.
— Ir kam to reikia, aš nesupratau?
— Ko „kam reikia"? Dantis valytis? — paerzino jį Selujanovas. — Ar kam reikia praustis?
— Kostiumą vilktis, kažkokius žodžius mokytis... Jūs manęs į kažką netraukit!
— Oi oi oi, labai man reikia į kažką tave traukti, — paniekinamai nutęsė Nikolajus. — Kas gi tave trauks, tokį kvailį, tu juk beviltiškas, bet kokį reikalą sužlugdysi. Grynas nuostolis.
Jis pakankamai prisibuvo su amžinatilsį Galinos Vasiljevnos sūnėnu pirmomis dienomis po žmogžudystės ir gerai žinojo, kaip su juo reikia kalbėti, kad pasiektum savo.
Ir, žinoma, Selujanovas savo pasiekė. Asmeniškai pats nuvedė Geną į kirpyklą, paaiškino kirpėjai, kad nieko ypač sudėtingo nereikia, tik išplauti plaukus ir truputį apkirpti, kad padoriai atrodytų. Pats ir atsiskaitė, gerai, kad nebrangiai atsiėjo. Nuvedė vaikiną namo, pakartojo visus nurodymus, atėmė raktus, užrakino duris ir išėjo. Atsisveikindamas pasakė: