Beje, kodėl Selujanovas nutarė, kad į skirtingas? Visai galimas daiktas, kad jie važiuoja į tą pačią vietą, tiktai kiekvienas savo mašina. Sako, kad taip tarp turtuolių priimta. Šaunuolis Vitia, nors ir nėra minties gigantas, bet savo reikalą išmano. Dabar galima ramiai grįžti į salę, kur jo laukia alkanas ir trokštantis išgerti Gena Anič-kovas. Jis savo vaidmenį atliko ir dabar turi gauti pažadėtą atlygį. Pažadus reikia pildyti.
Jau gerokai po pusiaunakčio teisminės medicinos ekspertas baigė lavono apžiūrą. Jam baisiai norėjosi vienu metu ir gerti, ir miegoti, ir jis niekaip negalėjo nuspręsti, ko norisi labiau.
Ekspertas plačiai nusižiovavo, jam sunkiai stojantis, sąnariai išraiškingai sutraškėjo. Jaunutis operatyvininkas ištiesė jam apžiūros protokolo blanką, kurį buvo užpildęs, medikui diktuojant. Šis greitai permetė akimis, kas parašyta, ir pritariamai linktelėjo:
— Nieko nesupainiojai, giriu. Ar asmenybę nustatėte?
— O kaipgi, — atsiliepė vyresnėlesnis operatyvininkas, su kuriuo medikas jau daug kartų buvo susitikęs įvykių vietose. — Riter Larisa Sergejevna.
— Riter Larisa Sergejevna, — teismo medikas ištarė tuos žodžius iš lėto, su skoniu. — Gražus vardas. Ir merga graži buvo. Gaila.
— O negražių tau negaila, — nusišaipė operatyvininkas.
— Man visų gaila. O labiausiai — savęs. Kiek normalus žmogus per savo gyvenimą mato lavonų? O aš kiek matau? Taigi.
Jis iš lėto nusliūkino prie durų ir ėmė vilktis panešiotą paltą ant chalato. Gerti ar miegoti? Ne, ko gero, vis dėlto gerti. Kažkokia šlykštyne šiandien maitino valgykloje.
1 1 SKYRIUS
Jaukus pokalbis su Čistiakovu prie židinio taip ir neįvyko. Iš pat pradžių kas nors trukdė: tai ką tik iškeptas automėgėjas su savo ratu ir su jo keitimo pasekmėmis, paskui masažą daranti medicinos seselė, paskui privalomas pasivaikščiojimas, paskui vakarienė... Ir nuotaika dingo.
Dalį laiko teko paaukoti telefono skambučiams — ir planuotiems, ir ne.
Visų pirma Nastia paskambino į savo namus ir ilgai klausinėjo visų, ten gyvenančių, kas jai skambino. Juk norint ją rasti svetimoje viloje Bolotnikuose, reikia tam tikrų pastangų. Žinoma, jei žmogus, kuris ją vakar stebėjo, buvo paprastas nusikaltėlis, ieškantis grobio, tai jam buvo visiškai tas pats, ar šitame name gyvena Kamenskaja, ar koks nors Ivanovas, Petrovas, Sidorovas*. Bet jeigu buvo kažkas rezgama konkrečiai prieš ją, Anastasiją Pavlovną Kamenskają, tai reikėjo kuriuo nors būdu sužinoti, kur ji dabar yra.
Namie jai pasakė, kad niekas jos labai ir neieškojo, iš esmės visi skambinusieji pasitenkindavo atsakymu, kad ji gydosi sanatorijoje, ir daugiau neklausinėjo. Vienintelė išimtis buvo kažkoks dėdė Ženia, paskambinęs, kai namuose buvo tik mergaitė darželinukė. Dėdė Ženia buvo atkaklus ir vis dėlto iš vaiko sužinojo, kad teta Nastia visai ne sanatorijoje, o kaip tik savo pažįstamo dėdės viloje, tik jau kur ta vila — nežinia. Telefonas ten turbūt yra, bet niekas nežino numerio, nes prireikus tetai Nastiai skambina į mobiliuką. Ne, tetai Nastiai ten nenuobodu, nes per laisvadienius kiekvieną savaitę pas ją atvažiuoja dėdė Lioša.
Štai tokie reikalai... Nastia spėliojo, kas galėjo būti tas paslaptingasis dėdė Ženia, dėl visa ko net du kartus pervertė visą užrašų knygutę ir stropiai perskambino visems, ten įrašytiems pažįstamiems Eugenijams. Niekas iš jų jos neieškojo ir apskritai viso jų tebuvo trys — du iš Petrovkos ir vienas iš kito miesto, kuriame ir dabar laimingai gyveno ir atsiliepė į Nastios skambutį savo namų telefonu.
— Kažkokia kvailystė! — supykusi pareiškė ji, mesdama užrašų knygutę ant sofos. — Koks dar čia Ženia manęs ieškojo? Ir kodėl jis turi mano telefoną, jeigu jo paties mano užrašų knygutėje nėra?
— O kur čia ryšys? — nesuprato Čistiakovas.
— Tai reiškia, kad aš pati jam savo telefono nedaviau. Lioša, galbūt aš bloga operatyvininke, bet vis dėlto — milicininke ir nedalinu savo telefono, ypač namų, į kairę ir į dešinę, aš telefonų numeriais tiktai keičiuosi, supranti? Jei aš pasirengusi su žmogumi
208 ’ Populiarios rusiškos pavardės
bendrauti, aš duodu jam savo telefoną ir užsirašau jo. Man labai nepatinka tokia situacija, kai kažkas turi mano telefono numerį, ir jis arba ji gali man kada panorėję skambinti, o aš net nežinau, kur to žmogaus ieškoti ir kaip jam paskambinti.
— Tu nepyk, — patarė Lioša, — nuo tavo pykčio atsakymų į klausimus neatsiras.
Nastia nusiminusi numojo ranka.
— Aš ir nepykstu, tiesiog nemėgstu, kai nesuprantu. Tas paslaptingasis Ženia galėjo paprasčiausiai tave pasekti, kai važiavai iš Žukovskio čionai į Bolotnikus.
— Galėjo, — pakraudamas malkomis židinį, sutiko Čistiakovas, — bet tam jis turėjo bent jau žinoti, kur aš gyvenu arba dirbu ir kaip atrodau. Štai ir turėsi ką veikti iki ryt ryto. Bandyk prisiminti, kas iš tavo geradarių mane pažįsta arba bent jau yra matęs mus kartu.
— Kai sulaikėm Triškaną, — iškart atsakė Nastia, kas pirmiausiai atėjo į galvą. — Ten buvome ir tu, ir aš. Kai jis nužudė Arseną, prisimeni?
— O kuo vardu tas Triškanas?
— Rodos, Viktoras. Taip, tiksliai, Viktoras Triškanas.
— Ne Ženia, vadinasi... — nusivylęs nutęsė Aleksejus.
— Oi, Lioša, nieko tai nereiškia, telefonu jis galėjo pasivadinti kuo tik nori, kad ir Jordanijos karaliumi Huseinu. Svarbu, kad jis mus matė kartu ir kad nuo to laiko praėjo pakankamai metų, kad jis spėtų atsėdėti ir išeiti į laisvę. Ir apskritai tai gali būti bet kas iš Arseno kontoros, jos juk mes iki galo nesunaikinom, tik pačią viršūnėlę nukirtom, kas po ranka pakliuvo. O jie juk tada mane labai rimtai sekė, žinojo ir mano telefoną, ir adresą, ir fotografavo kiekvieną mano žingsnį.
— Taip, menkas malonumas. O dar ką nors prisimeni?
— Dar, dar, dar... — susimąsčiusi burbleno Nastia. — Taip, buvo dar vienas atsitikimas, kai mes su Saša ir Daša restorane šventėme sutuoktuvių metines, prisimeni?
— Prieš milijoną metų.
— Nereikia perdėti, tik prieš šešerius. Ten tąsyk linksminosi leidėjas, kurį mes sekėme. Vakarieniavo su verslo partneriais, ir aš 209
206
su juo netgi šokau. Iš pradžių Sania pakvietė šokiui jo damą, o paskui jau pats leidėjas išvedė šokti mane.
— Prisimenu, kaipgi, — piktai nusišiepė Čistiakovas, — iš pradžių ją pakviesti tu bandei priversti mane.
— O tu atsisakei. Užtat ištikimas brolis Saša prisiėmė smūgį ir atsakomybę.
— Ir ką? Paaiškėjo, kad leidėjas yra baisus nusikaltėlis ir dabar gali tau taip pat baisiai keršyti?
— Na, ne. Pagal mūsų specifiką ten nieko tokio neatsisldei-dė, pažeidimai tik mokesčių ir rinkliavos srity, dar šiokios tokios smulkmenos, tai iki teismo nepriėjo. Mes juo domėjomės todėl, kad jis buvo žmogžudystės organizatorius, bet įrodyti šito negalėjome ir pasodinome tik vykdytojus. Lioša, mes su tavimi ne ta kryptimi ieškom.
— Kodėl?
— Todėl, kad sekliams nekeršija. Nusikaltėliai puikiai supranta, kad mes juos gaudom ne iš neapykantos, o iš pareigos, toks mūsų darbas. Jeigu mes jo neatliksim, mums viršininkai galvas nusuks. Nei mums, nei tardytojams nekeršija. Keršija, Lioša, tik teisėjams. Nes nuo mūsų pačių sprendimo nepriklauso pagauti ar nepagauti, mums įsakyta pagauti — ir mes gaudom. O štai teisėjas sprendžia vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu, ir jei straipsnyje, sakysim, yra sankcija „nuo trejų iki aštuonerių metų kalėjimo", tai jis gali duoti ir aštuonerius, o gali ir trejus. O įstatymas jam leidžia paskirti bausmę dar žemesnę nei žemutinė riba, vadinasi, jis gali duoti ne trejus metus, o dvejus arba vienerius. Arba nesvarbu kiek, bet sąlyginai. Ar apskritai nuspręsti, kad kaltė neįrodyta ir paleisti kaltinamąjį teismo salėje. Todėl teisėjui už nuosprendį net labai keršija.