— O ką daro su sekliais ir tardytojais, jeigu jau jiems nekeršija?
— Juos, Lioša, panaudoja. Arba gauna iš jų informaciją, arba baugina, kad jie kažką darytų arba kažko nedarytų. Kokia prasmė mane bauginti? Aš juk nieko, visiškai nieko nedarau. Aš sergu, nieko nekabinu, patyliukais taisau savo primusą. Ta prasme — koją.
— Tada tai — maniakas, — optimistiškai nutarė Čistiakovas. — Tu, rodos, ketinai skambinti į srities valdybą.
— Maniakas skambino man į namus ir pasivadino dėde Ženia? — suabejojo ji. — Kažkaip tai, žinai...
— Maniakas — tai maniakas, o Ženia — atskirai. Slaptas gerbėjas koks nors, paskui išsiaiškinsi.
Nastia paskambino Andrejui Černyševui, neseniai paskirtam į vieną iš vadovų postų srities Vidaus reikalų valdyboje, ir paprašė jo sužinoti apie kol kas nepagautus nusikaltėlius, veikiančius srities teritorijoje, ir konkrečiai tame rajone, kur yra Bolotnikų gyvenvietė. Černyševas žadėjo po pusvalandžio perskambinti.
Dabar reikėjo paskambinti Korotkovui. Kažkur mėtėsi popierėlis, ant kurio Nastia buvo užsirašiusi mašinos numerį... Na, kurgi jis? juk ką tik buvo po akim!
— Lioša, tu popierėlio nematei?
Kartais jai pavykdavo savo klausimus suformuluoti pritrenkiamai tiksliai. Užtat jos vyro matematiko atsakymų formuluotė išeidavo tiesiog fantastiška.
— Būtent kokį ir būtent kur aš turėjau jį matyti?
— Mažas toks, geltonas, lipnus. Ten buvo užrašytas numeris.
— Koks numeris?
Kantrybės Čistiakovui pakako, ir Nastia tai tinkamai įvertino.
— Atleisk, saulele, kažko aš šiandien neaiškiai kalbu. Aš užsirašiau mūsų filologo mašinos numerį ant mažo geltono popierėlio. Nematei, kur jis?
— Asia, mažas geltonas popierėlis kaba prieš pat tavo nosį, tu jį prilipdei prie sienos. Pasižiūrėk, ar tai ne jis.
Taip ir yra — jis. Stirkso prieš pat Nastios akis.
— Ir kam tu užsirašei tą mašinos numerį?
— Lioša, aš tau jau sakiau, kad galbūt aš bloga operatyvininke, bet vis dėlto milicininke. Nejau tu manai, kad aš kasdien būsiu tuščiame name su žmogumi, kuris nežinia iš kur atsirado ir nežinia kas toks iš tikrųjų yra? Kol kas aš dar neišprotėjau.
— Ar tu juo netiki? — nustebo Čistiakovas.
— O kodėl aš turėčiau juo tikėti? Jis pasakė savo vardą ir profesiją, bet juk dokumentų aš nemačiau. Ar maža koks perėjūnas jis gali būti.
— Na, na, tikrink, — tarė Aleksejus skeptiškai.
Korotkovas ilgai negalėjo suprasti, kam jai prireikė sužinoti, kas yra mėlynų šeštojo modelio žigulių savininkas.
— Kvailystė kažkokia, — burbėjo jis nepatenkintas, kai pagaliau suprato Nastios aiškinimus. — Neturi draugų ar ką? Būtinai reikia svetimą žmogų įvelti? Visai jau tu, motin, iškvėšai savo tremty.
— Tas ir yra. Jura, kad tremty. Draugų ne tiek jau ir daug, ir visi dirba, ir toli gražu ne kiekvienas turi mašiną. O čia pasitaikė žmogus su mašina, kuriam nesvarbu, kur važiuoti, ir kuris laikinai nedirba, ir kuris turi interesą, o ne tik pareigos jausmą, pas mane važinėti. Šiaip ar taip, jis taip sakė. Žodžiu, jeigu tu nenori kapstytis, taip ir sakyk, aš paprašysiu ko nors kito.
— Na, kur jau ne, paprašys ji, ar matai, — vis dar burbėjo Jura, imdamas rašiklį ir švarų popieriaus lapą, — diktuok.
Laukdama Andrejaus Černyševo ir Korotkovo atsakymų, Nastia prigulė ant sofos ir įsistebeilijo į židinyje liepsnojančią ugnį. Kažkodėl šiandien liepsnos šokis jos nekerėjo, o kaip tik atvirkščiai, trukdė ir erzino. Nejaugi ji taip baisiai išsigando ir susinervino? Ar reikalas tas, kad ugnis tinka dvasiniam darbui, bet anaiptol ne profesiniams samprotavimams?
Pirmas atsiliepė Černyševas. Jokių aktyvių maniakų šiuo metu srities teritorijoje nepastebėta, bet, žinoma, Nastia teisi, tai gali būti žmogus, kuris dar tik rengiasi įvykdyti savo pirmąjį nusikaltimą. Andrejus pažadėjo susiskambinti su milicijos skyriumi, kurio aptarnaujamoje teritorijoje yra gyvenvietė, ir paprašyti dėl visa ko patikrinti visus, kuriuos reikia. Taip sakant, profilaktikos tikslais. Jeigu tai ne žudikas maniakas ir ne prievartautojas, o vagis ar plėšikas, tai reikalas beviltiškas — kol jis ko nors nepadarys, niekas nieko ir nesiaiškins. Tokie šiais laikais papročiai milicijos pasaulyje.
Ramiau nuo tokios informacijos nepasidarė. Nastia pavakarieniavo be apetito, įkyrias mintis bandydama nuginti kalbomis apie niekus. Lioša buvo teisus, dar ir kaip teisus — kai tik sutemo, nerimas ėmė augti kažkokiu neįmanomu greičiu. Dieną, šviečiant saulei, visos baimės jai atrodė niekų vertos ir lengvai nugalimos, juk yra signalizacija ir galima pačią save užrakintame name pri-212 duoti apsaugai, ir apskritai visiškai nėra ko bijoti. Bet kai tik langai pavirto juodais keturkampiais, mintys iškart prarado lengvumą ir nerūpestingumą.
Čistiakovas įjungė televizorių, nuo aštuntos iki pusės vienuoliktos — jo laikas, Nastia tai žinojo ir nesipriešino. Nuo aštuntos iki be penkių devynios „Žinios" ir „Žinios — Maskva", nuo devintos — programa „Laikas", nuo dešimtos — „Šiandien". Naujienos iš esmės buvo tos pačios, bet Aleksejui kažkodėl patiko žiūrėti iš eilės visas tris informacines programas.
Korotkovas paskambino visiškai vėlai, jau dvyliktos pradžioje. Jo balsas buvo išvargęs ir piktas.
— Viskas gerai su tavo filologu, — pradėjo jis be įžangų. — Mašina registruota jo paties vardu, įskaiton įrašyta šių metų gegužės mėnesį, jo pavardė Samarinas. Valentinas Nikolajevičius Samarinas, filologijos mokslų kandidatas. Šiuo metu metinėse nemokamose atostogose. Dėsto koledže literatūrą. Jei nori, užsirašyk adresą ir telefoną.
Nastia užsirašė.
— Ko tu dabar toks, Jura? — atsargiai paklausė ji. — Vėl gaisras? Ar tiesiog pavargai?
— Tiesiog pavargau. Nuo paprastųjų gaisrų, — piktai atsakė Korotkovas. — Prisimeni, Serioža Zarubinas vis suko galvą dėl Volkovos, jos meilužio ir jos alibi?
— Žinoma, prisimenu.
— Ji dar turi seserį ir brolį, su kuriuo Serioža vis veržėsi susitikti.
— Taip, taip, ir kas gi jiems nutiko?
— Nutiko, kad juos velniai! — staiga neišlaikė Korotkovas. — Paaiškėjo, kad sesuo įsivėlusi į žmogžudystę, tik jau į kitą.
— Aš žinau, čia Selujanovo byla.
— O brolio žmona nužudyta. Ir tai jau mūsų byla. Mūsų brangus draugas Afonia pasistengė — nužudytosios vyras, matote, verslininkas, o ji pati talentinga dailininkė. Bus apie ką pasikalbėti su spaudos atstovais. Gerai, drauguže, atleisk, kad prieš tave rėkavau, nervai kaip skuduras pasidarė.
Nastia nė nemanė įsižeisti.
— Nieko tokio, Jura, tokiame darbe turi teisę. Tai tu man atleisk, tau ant rankų naujas lavonas, o aš čia su savo kvailystėmis lendu. Ačiū tau.
— Nėr už ką.
Na, ir šeimynėlė! Dvi seserys ir brolis, ir prie kiekvieno — žmogžudystė. Ir nuotolis nuo figūruojančio byloje iki žmogžudystės kas kartas vis mažesnis. Pirmoji žuvo psichologė-kineziologė Aničkova, bet su Liubovė Kabalkina, jeigu ją ir siejo kažkokie santykiai, tai jau tikrai ne artimi ir seni, antraip tai būtų iš karto aišku. Paskui nužudyta aktorė Chalipova, ir paaiškėja, kad ji gera Volkovos, vyresniosios Liubos Kabalkinos sesers, pažįstama. O dabar nužudyta ir brolio žmona, ryšys — artimesnio nebūna. Brolio kažkokia ne-rusiška pavardė... Ak, taip, Riteris, įžymaus dailininko sūnus. Gal tai šeimos prakeikimas? Pati Nastia tame nieko neišmano, reikės Pašos Diužino pasiklausti.
— Na ką, Nastia, ką Korotkovas pasakė?
Viešpatie, Lioša klausia jau kelintą kartą, o ji negirdi.