Larisa, kaip visada, kai „tai" atsitikdavo, vakarienės atsisakė — tabletėms veikiant, ji visiškai netekdavo apetito.
— Lera, aš einu pačiauškėti, gerai? Tu neįsižeisi?
— Žinoma, eik.
Kita „to" savybė buvo bangomis užplūstantis noras bendrauti, pakaitomis su tylaus apsnūdimo periodais. Larisa galėjo valandomis kabėti ant laido, plepėdama su draugėmis apie kažkokius niekus ir lygiai taip pat galėjo valandomis tylėdama ir nejudėdama sėdėti Valerijaus kabinete ant grindų, priglaudusi galvą jam prie kelių ir snausti, kol jis kažką dirbo, tvarkė popierius, sudarinėjo schemas, kalbėjo telefonu darbo klausimais.
Šj kartą, matyt, prabudo bendravimo periodas, ir Larisa išskrido į kitą kambarį čiauškėti telefonu.
— Valerijau, kiek gi tai dar tęsis? — paklausė motina, sėdėdama priešais jį už ovalinio pietų stalo. — Larisai reikia gydymo, o tu nieko nedarai.
Ji kalbėjo ramiai ir negarsiai, bet Valerijaus tai neapgavo — motina viduje verda, ir tik geras auklėjimas sulaiko ją nuo isterijos.
— Ninule, — atsiduso jis, — aš suprantu, kaip tau su Lara būna sunku, bet jau tūkstantį kartų aiškinau: narkomanijos per jėgą neišgydysi. Kol žmogus pats to nepanorės, jam niekas nepagelbės, nei geriausias gydytojas narkologas, nei šamanas, nei ekstrasensas. Tai visiems žinoma tiesa, apie tai net laikraščiai rašo. Tam, kad Lara norėtų išsigydyti, reikia pašalinti sielos skausmo šaltinį, nes būtent šitas skausmas verčia ją gerti tabletes ir kvėpuoti visokį šlamštą. Patikėk manimi, aš darau viską, ką pajėgiu, tu juk pati matai, kiek jėgų ir pinigų aš skiriu tam, kad Larą išreklamuočiau. Ir ne aš kaltas, kad ne viskas išeina taip, kaip norėtųsi. Ar tu manai, kad aš kaltas?
— Na, ką tu, sūneli, — motina šiltai nusišypsojo, — tu niekuo nekaltas. Tiesiog aš pagalvojau, kad galbūt verta pasitarti su dailininkų reklamavimo specialistais. Galbūt yra kažkokių specifinių dalykų, kurių tu nežinai ir todėl tau taip greit, kaip norėtųsi, neišeina? Tu investuoji į Larą milžiniškus pinigus, bet galbūt darai tai kažkaip ne taip? Ar ne ten?
Nebuvo dienos, kad Riteris bent kartą nebūtų pagalvojęs, kaip jam pasisekė, kad turi tokią motiną. Ko vertas kad ir tas triskart pakartotas „galbūt"! Ir tik keturiose frazėse. Čia atsiskleidė visa Nina. Ji niekada nepiršo sūnui savo nuomonės, net kai jis buvo visai mažas. Ji davė jam visišką laisvę pačiam spręsti, prieš tai suprantama vaikui kalba išdėsčiusi kaip lentynėlėse visas galimas vienokio ar kitokio pasirinkimo pasekmes. Ji aiškino, kad padauginęs ledų jis gali susirgti angina ir tada sekmadienį jie negalės eiti į zoologijos sodą, bet jei jis atsisakys dar vienos porcijos, tai negaus trokštamo saldaus malonumo, tačiau zoologijos sodas jam garantuotas. O rinktis jis galėjo pats.
Nina Riter, jauna ir trečioji iš eilės įžymaus dailininko Stanislavo Riterio žmona, turėjo aukštąjį pedagoginį išsilavinimą ir galimybę nedirbti. Ir viena, ir kita ji sėkmingai panaudojo sūnaus Valerijaus auklėjimui, visada buvo šalia ir tapo jo drauge, pirmąja mokytoja ir pirmąja padėjėja. Tarp žmonos ir vyro buvo trisdešimties metų pločio bedugnė, tarp motinos ir sūnaus tų metų buvo tik dvidešimt, ir jų šeimoje niekada nebuvo trejeto. Du ir vienas — štai kaip buvo išsidėsčiusios jėgos. Iš vienos pusės — rafinuotas, pasipūtęs, įžymus ir valdžios globojamas tėvas, iš kitos — jauna žmona ir mažas sūnelis.
— Valerijau, — tai irgi atspindėjo jo motiną, ji niekada nevadino sūnaus visokiais mažybiniais „valeriukais", juoba „Lera", kurio jis tiesiog nekentė, — aš norėčiau su tavimi pasikalbėti apie tavo seserį. Kaip tu? Gal pavargęs? Tada pasikalbėsim rytoj.
Čia taip pat buvo Ninos Maksimovnos charakterio bruožas: niekada nepradėti rimtų kalbų, prieš tai nepasidomėjus, ar sūnus linkęs tą problemą svarstyti.
— Kodėl rytoj? — Valerijus iškrakmolyta servetėle nusišluostė lūpas ir pakilo nuo stalo. — Pasikalbėkim dabar. Eime į kabinetą. Man reikia kelis kartus skubiai paskambinti.
— Eik, — nusišypsojo Nina Maksimovna, — aš kol kas nu-kraustysiu stalą. Kai paskambinsi, ateik.
Išpuoselėtos motinos rankos su kruopščiai padarytu manikiūru suplazdėjo virš stalo, rinkdamos indus. Nina tobulai mokėjo viską daryti pati ir nuo jaunumės buvo puiki kulinarė, tačiau kiek Valerijus save prisiminė, namuose visada būdavo namų darbininkė. Jis net nesistebėjo — kam, jei mama viską moka, juolab nedirba ir laisvo laiko ji turi daugiau, nei reikia. Namų darbininkė buvo todėl, kad buvo, ir viskas. Taip reikėjo. Taip buvo priimta.
Valerijus įėjo į kabinetą ir pamatė įprastinį paveikslą: Lara miegojo, sėdėdama ant grindų ir padėjusi rankas ir galvą ant minkštos sofutės. Čia pat, šalia jos ant grindų, gulėjo telefono ragelis. Žmona dievino „čiauškėti" ne miegamajame, o būtent jo kabinete, kuri pati ir buvo tuoj po vestuvių apstačiusi ir išdekoravusi. „Aš įdėjau į jį tiek sielos, — sakė Larisa, — kad man tavo kabinetas dabar pats jaukiausias kampelis visame bute. Miegamasis — per daug intymi vieta plepalams su draugėmis, kabėti ant laido svetainėje — manieringa, o kabinete — pats tas. Čia jaučiuosi lyg grįžčiau į save". Valerijus nelabai suprato, kodėl kalbėjimą su draugėmis telefonu svetainėje žmona laikė manieringumu, bet šiap jau su aiškinimu sutiko ir neprieštaravo. Patinka jai jo kabinete — ir ačiū Dievui, tegul sau valandomis čiauška, kad tik būtų laiminga.
Dabar Lara kietai miegojo, aktyvumo periodus keisdavo apatija, tai irgi tapo įprasta. Valerijus atsargiai pakėlė nuo grindų ragelį, atsisėdo už rašomojo stalo, įjungė kompiuterį, peržiūrėjo paštą. Paskambino savo pirmajam pavaduotojui, davė neatidėliotinus nurodymus, net labai nesistengdamas pritildyti balso — Lara vis tiek nieko negirdi: koks smarkus buvo jos aktyvumas nuo narkotikų, toks gilus buvo ir miegas. Patrankos nepažadintų.
Jis neužmiršo, kad motina laukia jo kažkokiam pokalbiui, bet vis sėdėjo už stalo ir neatitraukdamas akių žiūrėjo į miegančią žmoną. Ką jis daro ne taip? Kas neapgalvota, nenumatyta? Kodėl visos jo pastangos iki šiol nedavė lauktų rezultatų ir Lara skandina savo skausmą tabletėmis ir dar kažkuo, nes jis negali priversti žmonių, o svarbiausia — jos pačios patikėti savo talentu? Valerijus grįžo iš kelionės, kurios metu tvarkė ne tik savo verslo reikalus, bet ir rado du dailės vertintojus, kurių žodis galerijų savininkams ir specialistams buvo ganėtinai svarus. Susitarė, kad jie nupirks po vieną Larisos paveikslą, davė tiems pirkiniams pinigų. Iš jų reikalauta tik vieno: daryti jaunosios tapytojos drobėms reklamą. Jei jau tokie žmonės nusipirko paveikslus, vadinasi, jie to verti. Panašias operacijas Riteris darė jau ne pirmą kartą, mokėjo ir galerininkams nemažas sumas, kad jie eksponuotų Laros darbus savo salonose. Mokėjo kritikams ir žurnalistams už giriamuosius straipsnius. Mokėjo parodų organizatoriams, fondų direktoriams. Mokėjo, mokėjo, mokėjo... Jam atrodė, kad jis viską apgalvojo. Bet rezultatų kol kas nebuvo. Žinoma, savo srityje Riteris buvo toli gražu ne naujokas ir gerai suprato skirtumą tarp muzikos, literatūros ir dailės. Muzikantą ir rašytoją galima išreklamuoti greitai — per pusmetį ar metus, bet su dalininkais viskas ne taip, juk dailė — ypatingas me-nas, sunkiausiai suvokiamas, ir ažiotažui sukelti reikia labai daug laiko. Labai daug.