— Viskas gerai, — numojo ji. — Jo pavardė Samarinas, šito — su ratu.
— Na, Samarinas, o kas toliau?
— Jis tiesą sakė, nieko nepamelavo. Tikrai, mašiną nusipirko prieš pusmetį, ir tikrai filologas, mokslų kandidatas, dėsto koledže. Žodžiu, viskas gerai.
— Na, ačiū Dievui, — Čistiakovas su palengvėjimu atsiduso ir vėl įsispitrijo į televizorių.
— Prašom viską iš pradžių, Valerijau Stanislavovičiau.
— Kiek galima!
— Tiek, kiek reikės, kad aš viską suprasčiau. Jūs davėte parodymus apylinkės Vidaus reikalų valdyboje, aš nenorėčiau remtis jų perpasakojimu, man reikia viską išgirsti pačiam. Taigi kokiomis aplinkybėmis jūs radote Larisos Sergejevnos kūną?
Korotkovas vos laikėsi iš nuovargio, bet perduoti savo darbo pavaldiniams negalėjo. Asia teisi — šeima kažkokia užkerėta, ir reikia dirbti su visais vienu metu. Mišai Docenkai pavedė Riterio motiną, nukentėjusiosios anytą, Seriožai Zarubinui — Liubovę Ka-balkiną, kadangi jie vis dėlto pažįstami, tai lengviau bus rasti kontaktą. Kolia Selujanovas, kuris veržėsi kovon, tirdamas Aničkovos žmogžudystę, ir dėl to buvo pasirengęs suteikti bet kokią pagalbą, pasisiūlė pakalbėti su Riterių namų darbininke Rima Lesniak. Svarbu buvo su visais dirbti vienu metu, nes šeima yra šeima, ryšiai gali būti patvarūs, pradės vienas kitą dengti ir gelbėti, ir negalima leisti, kad jie vienas kitą perspėtų ir tartųsi dėl parodymų. Korotkovas nuoširdžiai gailėjosi, kad Kamenskaja turi nedarbingumo lapelį. Jei ne tai — jis siųstų ją išpurtyti informacijos iš Anitos Volkovos. Kam pavesti pokalbį su Volkova, jis nenusprendė ir paliko tą darbo dalį sau. Neblogai būtų, žinoma, ten pasiųsti Mišą Docenką, bet nežinia, kada jis baigs su anyta... Beje, kada pats Korotkovas baigs nužudytosios vyro Valerijaus Riterio apklausą, irgi buvo neaišku. Žodžiu, kas pirmas bus laisvas, tas ir važiuos pas Volkovą. Skyriuje pilna jaunų darbuotojų, bet po to, kai Serioža Zarubinas papasakojo, kokia ji, ta Riterio sesuo, tapo aišku, jog su ja kalbėtis turi patyręs operatyvininkas.
Riteris Korotkovui nepatiko. Ir nežinia kodėl. Tiesiog nepatiko ir viskas.
— Aš nuvažiavau pas Larisą į dirbtuvę, Didžiajame Chariton-jevsko skersgatvyje. Atrakinau duris savo raktu ir pamačiau ją...
— Jūs iškart duris atrakinot ar pirma paskambinot?
— Paskambinau, bet niekas neatidarė. Tada aš atsirakinau.
— Kodėl jūs ten važiavot? Ar buvot susitarę?
— Viešpatie, juk aš jau aiškinau! Larisa nenakvojo namie, visą parą iš jos nebuvo jokių žinių, ir aš pradėjau jos ieškoti. Visų pirma, suprantama, dirbtuvėje.
— Štai čia prašyčiau smulkiau, Valerijau Stanislavovičiau. Kada jūs paskutinį kartą matėte žmoną?
— Antradienio rytą. Aš išėjau į darbą, o ji dar miegojo.
— Ir po to...
— Po to aš jos nemačiau. Tik kalbėjausi su ja telefonu.
— Kada būtent?
— Antradienio dieną.
— O tiksliau?
— Maždaug trečią, pusę keturių.
— Jūs jai paskambinot ar ji jums?
— Aš paskambinau jai į dirbtuvę, ji pasakė, kad dirba ir kad jai viskas gerai.
— Ar kažkas galėjo būti negerai?
— Klausykit, nekibkit prie žodžių! Tai įprastinė kalba, kai vienas klausia, kaip reikalai, o kitas atsako, kad normaliai, viskas gerai, įprastinis pokalbis, suprantat?
— Suprantu, suprantu. Larisa Sergejevna jums nesakė, kada ji rengiasi grįžti namo?
— Ne, nesakė. Kai ji intensyviai dirba, toks klausimas neturi prasmės. Ji nejaučia laiko. Todėl aš nesijaudinau, kai ji negrįžo nakvoti. Aš buvau tikras, kad ji miega dirbtuvėje.
— Daugiau tą dieną jūs jai neskambinot?
Klausimas Riteriui nepatiko, nors, Korotkovo nuomone, buvo visiškai nekaltas. Žodžiu, pauzė, kurią padarė nukentėjusiosios vyras, visiškai mažytė pauzė, Korotkovo buvo pastebėta.
— Ne, neskambinau. Larisa nemėgsta... nemėgo, kai ją atitraukdavo nuo darbo.
— Gerai. Kada jūs pradėjote nerimauti?
— Vakar. Trečiadienio vakare, — kažkodėl patikslino Riteris, įdėmiai apžiūrinėdamas išpuoselėtas plačiomis plaštakomis ir kreivais pirštais rankas.
— Kodėl? Jūs juk buvote tikras, kad jūsų žmona dirba, ar ne?
— Ji vis neatsakinėjo į skambučius ir pati nė karto nepaskambino nei man, nei mano motinai. Tai į ją nepanašu. Tada aš nusprendžiau nuvažiuoti į dirbtuvę ir pasižiūrėti, kaip ten viskas. Gal kartais neveikia telefonas.
— Valerijau Stanislavovičiau, aš paprašyčiau jūsų rimčiau vertinti mano klausimus. Aš juk čia su jumis nepokštauju, man reikia nusikaltimą išaiškinti.
— Nesuprantu jūsų, Jurijau Viktorovičiau...
— Jūs labai gerai viską suprantate. Larisa Sergejevna dažnai negrįždavo namo nakvoti?
— Na... pasitaikydavo.
— Periodiškai? Kartą per savaitę, du kartus, o gal kartą per mėnesį?
— įvairiai.
— Ar pasitaikydavo, kad ji negrįžtų kelias naktis iš eilės?
— Taip, pasitaikydavo.
— Ir jūs niekada nesijaudinot?
— Ji visada paskambindavo ir įspėdavo.
— Jūs tikrai žinote, kad tais atvejais ji miegodavo dirbtuvėje, o ne kur nors kitur?
— Tikrai žinau.
— Iš kur? Valerijau Stanislavovičiau, neverskite manęs kiekvieną žodį traukti iš jūsų kaip su replėmis. Prašau, papasakokite man apie savo žmoną pats. Viską, ką galite prisiminti. Iš kur jūs žinote, kad Larisa Sergejevna nakvodavo būtent dirbtuvėje, jei ne namie?
— Aš jai skambindavau. Ir pats kelis kartus buvau atvažiavęs.
— Tai jūs ją tikrinot?
— Galite tai vadinti taip, jei patinka.
— Kodėl? Jūs ja nepasitikėjote? Jūs turėjote pagrindo pavyduliauti. Valerijau Stanislavovičiau, aš suprantu jūsų būklę, jus ištiko nelaimė, jūs norite kuo greičiau grįžti namo ir nieko iš mūsų nematyti. Bet jeigu jūs nepasakosite pats, man teks klausinėti be galo. Vis tiek aš jūsų nepaleisiu, kol nesužinosiu visko, kas man reikalinga.
— Aš neturėjau pagrindo pavyduliauti. Bet jeigu jūs būtumėt pažinojęs Larisą, jūs mane suprastumėt. Ji buvo visai kaip vaikas, neprisitaikiusi prie gyvenimo, kvailutė, patikli ir lengvabūdė. Tam tikra prasme aš žiūrėjau į ją ne kaip vyras, o kaip tėvas. Tėvai netikrina savo vaikų, jie tik nori įsitikinti, kad jiems nieko blogo nenutiko. Aš suprantamai paaiškinau?
— Visiškai, ačiū.
Velniai griebtų, tas biznierius su smokingu rengiasi kada nors prisipažinti, kad jo žmona buvo narkomanė, ar taip ir tapys ją kaip šventąją? Ačiū Seriožai Zarubinui, jis neužmiršo netyčia išsprūdusios Liubos Kabalkinos frazės ir perspėjo Korotkovą, kad Valerijus Riteris kruopščiai slepia savo mylimos sutuoktinės nuodėmę. Jau aštunta ryto, Korotkovas nemiegojo visą naktį, akyse smėlis, ausyse ūžia, galvoje maždaug tas pats, kas lieka ant šaligatvių po audringų liaudies švenčių. Bet juk ir Riteris nemiegojo. Pirma jį kamavo klausimais apylinkės sekliai, paskui jis kartu su Korotkovu atvažiavo į Petrovką. Paleisti jo namo kol kas buvo negalima — radęs žmonos lavoną ir iškvietęs miliciją vyras yra pirmas kandidatas į įtariamuosius. Kodėl jis užsispyręs nieko nesako apie narkotikus? Juk tai gera versija: nužudė kažkas iš atsitiktinių pažįstamų, kurių narkomanai paprastai turi į valias. Jei Riteris nužudė savo žmoną,
tai apie narkotikus turėtų kalbėti visų pirma, kad taip nukreiptų nuo savęs įtarimą.
O jis nekalba. Ar ne todėl, kad užmušė būtent jis ir būtent dėl tų pačių narkotikų? Per operatyvininkų rankas praėjo daugybė tokių atvejų, kai praradusios viltį ir kantrybę žmonos žudė savo narkomanus vyrus, nes išseko visos jų fizinės ir dvasinės jėgos...
Na, ir kuris iš jų pavargs ir pasiduos pirmas? Korotkovas, kuriam nusibos apsimetinėti, kad jis nieko nežino, ar Riteris, kuris supras, kad toliau slėpti negalima?