— Ką jūs pažįstate iš žmonos draugų?
— Nieko.
— Taip nebūna, — paprieštaravo Korotkovas.
— Būna. Lara turėjo daug draugių, ji su jomis be galo kalbėdavosi telefonu, susitikinėdavo, jos ateidavo pas ją į dirbtuvę. Bet aš jų nepažįstu. Tai ne mano žmonės.
— Štai kaip?
Ir Korotkovas tuoj pat mintyse papriekaištavo sau, kad negalėjo susilaikyti nuo kandumo. Negalima taip, su tavimi — nukentėjusiosios vyras, žmogus, prieš kelias valandas netekęs žmonos. Kad ir kuo tu jį įtartum, jis tau kol kas tik nukentėjusiosios vyras.
— Būtent taip. Larisa jaunesnė už mane aštuoneriais kalendoriniais metais, o iš tikrųjų tarp mūsų buvo kur kas didesnis amžiaus skirtumas. Aš jums jau aiškinau. Mentalitetu ir jausmų branda ji buvo ne daugiau kaip aštuoniolikos dvidešimties metų. Ir jos pažįstamų ratą sudarė tokie pat lengvabūdžiai ir bohemiški berneliai ir mergelės. Aš neturiu apie ką su jais kalbėtis.
— Ar Larisa Sergejevna jums dėl nieko nesiskundė? Gal jai grasino, reikalavo pinigų? Boheminis jaunimas, kaip jūs juos pavadinote, paprastai neturi pinigų, o čia jų draugės vyras verslininkas — atsirado pagunda.
Riteris minutėlę susimąstė, ir tai buvo ne ta pauzė, kurios reikia, kad susikauptum, prieš atsakydamas į netikėtą ir nemalonų klausimą. Jis iš tikrųjų mąstė apie tai, ką išgirdo.
— Taip, pagundų yra, — lėtai tarė jis. — Aš apie tai nebuvau pagalvojęs. Lara niekada nesuteikė preteksto taip manyti. Bet gali būti... Gali būti.
— Larisa Sergejevna turėjo pinigų?
— Savų ne, bet aš visada pakankamai jai duodavau.
— Pakankamai — tai kiek?
Ramiai, Korotkovai, ramiai. Laikykis ir stenkis nepurkšti ir nepykti, kai tau dabar pasakys sumą. Tau su savo atlyginimu visiškai pakanka, kai piniginėje turi porą šimtų rublių, kurių užtenka pigioms cigaretėms, neskaniems pietums užkandinėje ir benzinui, jei nereikia išvažiuoti iš miesto. Pono Riterio mastai kiti.
— Lara išleisdavo maždaug du tris tūkstančius dolerių per mėnesį, jei nepirkdavo brangių pirkinių.
Koks įdomus žmonių gyvenimas... Trys tūkstančiai dolerių per mėnesį — tai smulkmena, kišenpinigiai. Tai kas gi tada „brangūs pirkiniai"? Sabalų kailiniai už trisdešimt tūkstančių? Ar mašina už septyniasdešimt penkis? Neniršk, Korotkovai, neniršk, tai ne pirmas ir ne paskutinis turtingas žmogus tavo kabinete, seniai turėjai priprasti. Jei tu moki ne tik gaudyti nusikaltėlius, bet ir dar kažką daryti, tai eik ir užsidirbk tuos pinigus. Nemoki — gaudyk nusikaltėlius ir nesiskųsk, kad už tai mažai moka.
— O brangūs pirkiniai... Aš norėjau paklausti, ar negalėjo taip būti, kad gavusi pinigų brangiems pirkiniams, Larisa Sergejevna atiduodavo juos, pavyzdžiui, šantažuotojui arba, atleiskit, meilužiui?
— Aleidžiu, — pirmą kartą per pokalbį Riterio veide pasirodė kažkas panašaus į šypsenėlę. — Visus brangius pirkinius Lara pirko kartu su manimi. Ir visi tie daiktai yra namuose, jie niekur nedingo, vadinasi, nebuvo niekam padovanoti ar parduoti.
— Bet trys tūkstančiai dolerių kiekvieną mėnesį — tai labai ženkli suma, ypač boheminiam jaunimui. Ar negalėjo būti, kad jūsų žmona už tuos pinigus kažką išlaikė? Net už tūkstantį dolerių trijų keturių žmonių šeima gali gyventi be didelių rūpesčių, o jau už tris... Galbūt ji kažką išlaikė, draugę ar draugą, o paskui tam žmogui prireikė didelių pinigų, jis ėmė reikalauti, kad Larisa Sergejevna jų gautų, o ji atsisakė. Štai ir priežastis konfliktui ir žmogžudystei. Galėjo taip atsitikti?
— Teoriškai — taip, galėjo. Bet ne mano žmonai.
— Kodėl?
— Todėl... Jūs, Jurijau Viktorovičiau, kainose orientuojatės?
— Labai apytikriai. Ką jūs turite galvoje?
— Aš turiu galvoje kainas tų reikmenų, kuriuos reguliariai perkasi jaunos moterys. Kam jos leidžia pinigus. Už kremą veidui galima mokėti trisdešimt rublių, o galima ir du su puse tūkstančio. Tai yra aštuoniasdešimt dolerių. Galima pirktis rudeninius batus už tris šimtus rublių, o galima ir už šešis šimtus dolerių iš driežų ar pitonų odos. Galima nusipirkti rankinuką už penkis šimtus rublių ir naudotis juo kelerius metus, kol suplyš. Larisa pirkdavosi rankinukus ir batelius prie kiekvieno palto, lietpalčio ar striukės, prie kiekvieno kostiumėlio ir sarafano, ji norėjo, kad jos drabužiai būtų tinkamai suderinti. Ir visa tai, patikėkit, buvo nepigu. Tie trys tūkstančiai dolerių išeidavo jai vienai, ji nebūtų galėjusi net žvirblio išmaitinti.
{domiai jūs pasakojate, Valerijau Stanislavovičiau, o už kokius gi pinigus ji pirkdavosi narkotikus? Meilužis duodavo? Beje, labai galimas daiktas. Reikėtų pasirausti amžinatilsį asmeniniame gyvenime, bet vyras čia būtų prastas pagalbininkas. Čia reikia draugių. Ir... namų darbininkės. Kaip ten Koliai Selujanovui sekasi?
Riterių namų darbininkė, penkiasdešimtmetė Rima Ivanovna Lesniak, Selujanovą maloniai nustebino. Jis, prisižiūrėjęs filmų ir prisiskaitęs knygų, buvo įsitikinęs, kad teks susidurti su fanatiškai atsidavusiu šeimai žmogumi, pasirengusiu atiduoti gyvybę, kad tik nė šiukšlelė iš trobos neišskristų. Bet čia buvo visai kitas atvejis.
Rima Ivanovna dirbo pas Riterius beveik dvidešimt metų. Ir visus tuos metus nuožmiai nekentė paties šeimininko Stanislavo Otovičiaus ir jo žmonos Ninos Maksimovnos. Vienintelis, kuriam ji jautė simpatiją, buvo jų sūnus Valerijus. Ir tai tik iki tol, kol jis vedė Larisą. Netrukus po vestuvių Valerijus pasikeitė ir namų darbininkei tapo tokiu pat antipatijos objektu, kaip ir jo tėvai.
Be to, Rima Ivanovna nepateisino Selujanovo vilčių, jog bus paprasta kaimo tetulė, kaip kad jis įsivaizdavo visas namų darbininkes. Ji buvai visiškai kitokia. Ir... labai neprasta.
Jie kalbėjosi erdviame Riterių bute, sėdėdami milžiniškoje virtuvėje. Tuo pat metu Miša Docenka svetainėje kalbėjosi su Valerijaus Stanislavovičiaus motina.
— Man tai seniai jau tapo savotišku žaidimu, tarsi spręstum kryžiažodžius ar rebusus. Kuo daugiau nuo manęs slėpė, tuo įdomiau buvo iš smulkių detalių ar netyčia pasakytų žodžių atkurti, kas slepiama. Ši intelektuali veikla padėjo man iškęsti tą pažeminimą, kurį aš nuolat patirdavau. Na, žinoma, moka man labai gerai, šito nepaneigsi. Tokiais darbais nesišvaistoma.
Rima Ivanovna, aukšta, liesa, trumpai kirptais žilais plaukais, kalbėjosi su Nikolajumi, jausdama neabejotiną malonumą, ir vis pylė jam arbatos, siūlė tai pyragėlių, tai tešlainių, net sumuštinių. Selujanovui labiau pasisekė, negu Jurai Korotkovui, jam nereikėjo kas sekundę klausinėti, Rima pasakojo pati ir pasakojo taip, kad miela buvo klausytis.
— Stanislavas Otovičius ir Nina Maksimovna su manimi visada griežtai laikėsi distancijos, aš jiems buvau ne žmogus, o naudingas daiktas namų ūkyje. Štai jums tik vienas įrodymas: nė karto per visus tuos metus jie nepasidomėjo, kada mano gimimo diena, ir manęs nepasveikino. Ir apskritai nė vienos dovanos per jokias šventes. Sutikite, mielas Kolia, tai daug pasako.
— Tai jau, — sutiko mielas Kolia, kuris tokiu familiariu tonu buvo visiškai patenkintas. Kuo trumpesnė distancija, tuo daugiau pasitikėjimo, o kuo daugiau pasitikėjimo, tuo daugiau informacijos. Ką ir reikėjo įrodyti. — Jūsų pyragėliai, Rima Ivanovna, tiesiog nuostabūs, gyvenime nesu tokių valgęs.
— Beje, irgi šį tą reiškiantis momentas, — tuoj pat pasigavo ji. — Nesigirdama pasakysiu, kad aš gera kulinarė. Man visi tai sako. Visi, išskyrus šeimininkus. Patiekiu į stalą, pasako — ačiū, Rima, ir viskas, daugiau nė žodžio. Tai yra ačiū, kad pagaminai ir padavei, o kad pagirtų, pasakytų, kad labai skanu ir kokia aš šaunuolė, čia jau jiems liežuvis neapsiverčia. Lyg būčiau bedvasis daiktas ir šilti dėkingumo žodžiai man nereikalingi. Valerijus buvo ne toks, visada klausdavo, kaip aš jaučiuosi, jei pastebėdavo, kad aš blogai atrodau, o ir mano patiekalus girdavo. Žinot, kaip būdavo juokinga, — nusišypsojo ji, kažką prisiminusi, — visi sėdi prie stalo, valgo, Valerijus valgį giria, man dėkoja, o Nina Maksimovna žiūri į jį tokiu žvilgsniu, kad nors pasikark. Ir Stanislavas Otovičius rau-kiasi nepatenkintas. O Valerijui tas pats. Jis juk žinojo, kad tėvams tai nepatinka, bet vis tiek darė savaip. Toks charakteris.