— O kas gi atsitiko, kai jis vedė? Jūs sakėte, kad jis pasidarė toks pat, kaip motina.
— Na, taip. Šeimininkai turėjo tokį įprotį — jei kažkas šeimoje ne taip, mane tuoj išsiunčia namo. jei atsiranda grėsmė, kad prasidės rimtos kalbos, kaip dabar sakoma — diskusijos, ir galbūt pakeltu tonu, tai man esant niekad tų kalbų nepradėdavo. Viskas, Rima, ačiū, jūs šiandien laisva. Net jei aš būdavau kažkokio darbo nebaigusi, vis tiek manęs paprašydavo išeiti. Labai dažnai taip atsitikdavo, kai Valerijui sukako keturiolika, ir tai tęsėsi iki pat instituto. Stanislavas Otovičius norėjo, kad sūnus sektų jo pėdomis, kad taptų jeigu jau ne dailininku, tai bent menotyrininku, bet Valerijaus paveikti neįmanoma, jis nieko neklauso, išskyrus save patį. Čia tokios perkūnijos griaudėjo! Nina Maksimovna visada būdavo Valerijaus pusėje, o šeimininkas tai su ja, tai su sūnumi barasi.
— Iš kurgi jūs sužinojote, kad būdavo barniai, jeigu jus išsiųsdavo? — paklausė Selujanovas, kąsdamas pyragėlį, šįsyk su grybais.
Iš tikrųjų nepaprastai skanus. Kaip galima buvo dvidešimt metų valgyti tokius pyragėlius ir nė karto jų nepagirti? Galva neišneša!
— Šerlokas Holmsas pasakytų, kad tai dedukcinis metodas, — Rima Ivanovna šelmiškai pažvelgė į Kolią. — Šeimininkė kiekvieną kartą baisiai susijaudindavo, jai prasidėdavo migrena ir porą dienų nepraeidavo, o berniukui kad nors kas — linksmas, ramus. Ir štai įsivaizduokite, mane išsiunčia namo, aš ateinu kitą dieną ir randu šeimininkę, kenčiančią nuo migrenos, juodą kaip debesį šeimininką ir visiškai gyvenimu patenkintą berniuką. Ką man apie tai galvoti?
— Ir ką gi? — paklusniai pakartojo klausimą Selujanovas.
— Kad buvo skandalas, tai juk akivaizdu. Be to, jei abu tėvai už kažkokį prasižengimą būtų puolę vaiką, tai šeimininkai būtų buvę kartu, o berniukas jaudintųsi ir bijotų. Šeimininkei, sakysim, migrena, o šeimininkas šalia jos triūsia, vandens atsigerti jai nešioja, kompresus keičia, tabletėmis girdo ir visa savo povyza rodo, štai atseit, netikėli, prie ko tėvus privedei. Bet ne — šeimininkai pyko kiekvienas atskirai. Imkim kitą variantą: šeimininkas barasi su šeimininke tarpusavyje, o vaikas niekuo dėtas. Ar būtų tada berniukas ramus ir linksmas, žinodamas, kad tarp tėvų vyksta kažkas baisaus ir nesuprantamo, su riksmais ir grasinimais skirtis? Ne, nebūtų. Lieka viena: Stanislavas Otovičius bara sūnų, o motina jį gina. Paskui šeimininkai pyksta kiekvienas savo kampe, o berniukas žino, kad mama jį visada apgins, todėl jam nebaisu. Na, o pretekstai skandalams — tai visiškai paprasta... Aš juk tarnaitė, turiu tvarkyti namus ir panašiai. Kas, jeigu ne aš, gali žinoti, kuo berniukas užsiima savo kambaryje, kas jo lentynose, ant rašomojo stalo, po stalu ir ant spintelės. Kas, jeigu ne aš, kasdien mato, kokios knygos iš tikrųjų reguliariai vartomos, o kokios kaip stovėjo lentynose taip ir stovi neliestos, ir skirtukas visada toje pačioje vietoje.
Visa tai buvo įdomu, bet kol kas ne apie tai. Visos tos istorijos vyko tada, kai Valerijus Riteris mokėsi mokykloje ir ruošėsi stoti į institutą, o Selujanovą labiau domino šeimos gyvenimas po to, kai jaunasis šeimininkas vedė.
— Po to, kai Valerijus atsistojo ant savo kojų ir šeimininkas suprato, kad sūnus pasielgė, kaip norėjo, ir nieko čia nepadarysi, jis nuo berniuko atstojo. Nutolo ir nuo šeimininkės. Stojo lyg ir kažkokia taika, visi apsiramino, niekas su niekuo nesipyko. Maždaug penketą metų manęs nei iš šio, nei iš to namo nesiuntė, suprantat, mielas Kolia?
Mielas Kolia suprato. Vadinasi, maždaug penkerius metus šeimoje nebuvo nė vieno skandalo. O jei ir buvo, tai vėlai vakare ar anksti iš ryto, kai namų darbininkės namuose nėra.
— Paskui Stanislavas Otovičius numirė, ir beveik tuoj pat pasirodė Larisa. Valerijus su ja per laidotuves ir susipažino, ji buvo šeimininko mokinė. Maždaug pusę metų jie buvo sužadėtiniai, paskui susituokė, o po kokių trijų mėnesių prasidėjo.
— Vėl pradėjo namo siųsti? — spėjo Selujanovas.
— Vėl, bet ne visai, — pratarė Rima Ivanovna mįslingai. — Čia viskas buvo kitaip. Visų pirma, Valerijus. Jis, ne taip kaip tėvai, ponaičiukas niekada nebuvo ir distancijos su manimi nesilaikė, o kad šeimininkai dėl to pyko, jam buvo nusispjauti. O dabar ir jis pradėjo taip pat elgtis: Rima, šiandien jūs laisva. Mano pietūs dar verda, pyragai orkaitėje, skalbimo mašina sukasi — nieko neklauso. Eikit, girdi, Rima, ir ryt jums taip pat laisva diena. Kokia laisva, kai ryt šiokiadienis? Mano laisvadieniai — šeštadienis ir sekmadienis, kaip ir visų normalių žmonių. Ne, Rima, ryt neateikit. Ir taip pasižiūrės, kad aš suprantu: tikrai geriau jau neateiti. Tai antra. Anksčiau mane tik per skandalus išsiųsdavo, o dabar jau dviem dienoms atsikratydavo.
— Labai įdomu, — paskatino ją Selujanovas. — Ir jūs supratote, dėl kokios priežasties?
— Tai nejau nesupratau! — prunkštekėjo ji. — Aš juk tarnaitė, mielas Kolia, o ne svečias šiuose namuose. Visos šiukšlės pro mane praeina, beje, ir visi lovos skalbiniai. Paaiškėjo, kad Larisa narkomanė ir niekam tikusi žmona. Kai tik ji pasileidžia „laisvai skristi", tuoj mane iš namų lauk, kad nematyčiau, ką ji išdarinėja. Tegul Valerijus man atleidžia, aš vis tiek pasakysiu, nes Larisą nužudė ir tai jau yra rimta. Iš paklodžių visada aišku, ar ant jų miega, ar dar kažką daro. Aš lovos skalbinius keičiu kas savaitę. Galiu jums, mielas Kolia, visiškai tiksliai pasakyti, kad naktį kaip sutuoktiniai jie praleisdavo vieną kartą per du tris mėnesius, o gal ir rečiau. Ir nepamirškim, kad jai dvidešimt penkeri, jam trisdešimt treji, ir susituokę jie šiek tiek daugiau nei dveji metai. Kaip jums tai atrodo?
— Blogai, — visiškai nuoširdžiai sutiko Kolia. — O kodėl jūs nusprendėte, kad Larisa buvo narkomanė?
— Daug proto čia nereikia. Pakanka rūpestingai tvarkyti butą ir mokėti skaityti.
Aišku. Na, ir tetutė ta Rima Ivanovna! Lobis, o ne liudininkė. Jei visi tokie būtų, neliktų problemų atskleidžiant nusikaltimus.
— Ar prisimenat, kokių preparatų pakuočių jūs rasdavot?
— Visų pirma, atsimenu, o antra — štai! — ji triumfuodama ištraukė iš gražios prijuostės kišenės tuščią tamsaus stiklo buteliuką. — Kai vakar vakare Valerijus paskambino ir pasakė, kad Larisa nužudyta, Nina Maksimovna pradėjo blaškytis, o aš, nieko nelaukusi, nuėjau į miegamąjį ir patikrinau spintelę prie Larisos lovos. Aš juk žinojau, kad jūs ateisit ir manęs klausinėsite. Larisa buvo netvarkinga, tuščių pakuočių ir buteliukų niekada pati neišmesdavo, tai į spintelės stalčiuką įkišdavo, tai vonioj palikdavo, tai chalato kišenėje pamiršdavo.
O velnias, dar vienas rūpestis! Reikia įforminti paimtą daiktinį įrodymą, nes paskui gali kas nors prikibti: iš kur buteliukas, gal operatyvininkai jį patys gatvėje rado... Pats Selujanovas skambinti tardytojui negali, jis oficialiai į bylą tiriančią grupę neįtrauktas, juk turi savų interesų — tai Liuba Kabalkina. Gerai, dabar jis paskambins Korotkovui, tegul šis sukasi pats. O preparatėlis stiprokas. Ir 224 ne iš Pigiųjų-
— Rima Ivanovna, aš girdėjau, kad Stanislavas Otovičius buvo tris kartus vedęs. Tai tiesa, ar žmonių apkalbos?
— Tiesa, tiesa. Apie pirmąją jo žmoną aš nieko nežinau, tai buvo labai seniai, o antroji buvo aktorė. Nina Maksimovna kaip tik trečioji ir yra.