— Ir su visomis jis turėjo vaikų?
— Ne, su pimąja neturėjo, o su aktore turi dukrą Anitą. Valerijus labai su ja draugauja, tik pastaraisiais mėnesiais ji kažkodėl pas mus nesilanko.
— Kodėl? Susipyko?
— Dieve saugok, jie telefonu visą laiką kalbasi. Jei nėra Valerijaus, Anita šnekasi su šeimininke. Jie tapo tarsi viena šeima. Anksčiau, Stanislavui Otovičiui gyvam esant, to nebuvo, o kai jis mirė, Anita vėl visą šeimą subūrė — negerai, sako, kai giminės gyvena kaip svetimi.
— Teisingai, — vėl sutiko Selujanovas, nekantraudamas išgirsti, kada gi Rimos Ivanovnos pasakojimuose pasirodys Liuba Kabalkina. — Vadinasi, toji Anita suartėjo su Riterių šeima, taip?
— Suartėjo. Ir net pasiekė, kad Nina Maksimovna ir jos motina, na, buvusi aktorė, pradėjo šiek tiek bendrauti. Iki to jos net nepažinojo viena kitos. Žinoma, draugėmis jos netapo, tai jau suprantama, bet su šventėmis, su gimtadieniais viena kitą sveikina, dovanomis per Anitą dalijasi.
— O ką buvusioji aktorė? Taip daugiau ir neištekėjo? — atkakliai lenkė į savo pusę Nikolajus.
— Kodėl gi, ištekėjo. Iš antrosios santuokos ji ir dukterį turi, tokio pat amžiaus kaip Valerijus, tik keliais mėnesiais vyresnė. Liubaša. Puiki mergaitė! Ji dabar irgi su Valerijum draugauja ir pas mus svečiuojasi.
Tai jau, puiki mergaitė. Trisdešimt treji metai, firmos finansų direktorė, du vaikai, susijusi su žmogžudyste. Irgi mat mergaitė...
— O Larisa su jomis draugavo? Kokie apskritai buvo jų santykiai?
— O jokie. Jos Larisai buvo neįdomios. Ir ji joms. Kai Anita arba Liuba ateidavo, Lara pasėdėdavo su jomis gal dvidešimt minučių, daugiausiai pusvalandį, o paskui išeidavo. Net ir aš matydavau, kad jai su jomis nuobodu. Anitą ji vadino sene, vis dėlto dvidešimties metų skirtumas, o Liubašą — perekšle.
— Kodėl perekšle? — susidomėjo Selujanovas.
Jam buvo įdomu viskas, kas siejosi su Kabalkina.
— Ji apkūnutė tokia, storuliuke, su dviem vaikučiais, tai ji tik apie juos ir kalbėdavo, na, pats suprantat, mylinti motina. Aš, pavyzdžiui, klausydavausi su malonumu, ir Valerijus, rodos, taip pat. O štai Anitą tai erzino. Ji pati vaikų neturi ir dėl to jaudinasi, tai todėl jai, matyt, skaudu klausytis apie svetimus. Ir apskritai Liubaša tokios geros širdies, dėl visų jaudinasi, visais rūpinasi, visiems padeda. Už tai Larisa ir vadino ją perekšle. Negera ji buvo, Larisa. Žmonių nemylėjo.
— O vyrą? — išsprūdo Selujanovui.
Ir čia jis pataikė. Visiškai netikėtai, visai nesistengdamas pataikyti į konkretų taikinį. Tiesiog liežuvis savaime suplakė, pasiduodamas inercijai pašnekesio, kuriam negalima leisti užgesti, ir kiekvieną atsiradusią pauzę reikia kuo greičiau užpildyti kokia nors replika.
Rima Ivanovna įdėmiai į jį pasižiūrėjo.
— Ilgokai jūs, mielas Kolia, tą klausimą taupėt, aš jau maniau, kad taip niekada ir nepaklausit.
— O reikėjo?
— Būtinai. Tai štai, Larisa Valerijaus niekada nemylėjo. Ji jo negalėjo pakęsti. Neklauskite, iš kur aš žinau. Žinau — ir tiek. Aš tarnaitė ir žinau apie savo šeimininkus tą, ką jie patys apie save ne visada žino.
— Gerai, aš neklausiu, — paklusniai atsakė Nikolajus, tačiau pats sau tyliai pagalvojo: „Kol kas ne, bet paskui būtinai paklausiu". — Kodėl gi Larisa už Valerijaus ištekėjo, jeigu nemylėjo?
— Kad jis ją prastumtų. Kad darytų jai reklamą, kad mokėtų už straipsnius apie ją, kad mokėtų ir už visa kita. Argi tai neaki-vaizdu? Jis beldžiasi į užsienį su reikalais ir būtinai nuveža porą Larisos darbų į kokį nors saloną, gal kas pastebės. Arba dovanoja jos paveikslus įtakingiems žmonėms ir prašo, kad šie būtinai, progai pasitaikius, ją pareklamuotų. Valerijus iš kailio nėrėsi, kad kaip nors Larisą prastumtų. O kas gi dar šitai darytų? Tik dėl to ji už jo ir ištekėjo. Grynas savanaudiškumas. Jis ir dirbtuvę Čystyje Prūdų bulvare nupirko, kad ji turėtų vietą savo nemirtingiems paveikslams kurti.
Rimos Ivanovnos balse pasigirdo neslepiamo skepsio gaidelė, ir Selujanovas tuoj pat prikibo prie pastarųjų jos žodžių.
— Jūs norite pasakyti, kad Larisa nebuvo talentinga dailininkė?
— Aš noriu pasakyti, kad visiškai neaišku, ką ji toje savo dirbtuvėje iš tikrųjų darė. Galbūt ji ir talentinga, aš to neišmanau, bet viena kitam netrukdo, tiesa, mielas Kolia? Galima būti beprotiškai talentingai ir tuo pat metu vedžiotis į dirbtuvę meilužius ir vaidinti, kad tu stropiai tapai paveikslą.
— Ak, netgi šitaip, — nutęsė Selujanovas. — Vadinasi, Larisa turėjo meilužį?
— Na, aš nežinau, meilužis ar meilužė, šituose šiuolaikiniuose jūsų papročiuose dabar nesusigaudysi.
— Stop, stop, stop, Rima Ivanovna, tik nereikia apsimetinėti visiškai tamsia, kvaila ir nieko neišmanančia boba. Jūs man jau ne kartą pademonstravote savo intelekto jėgą ir nepaprastą pastabumą. Vadinasi, Larisa buvo lesbietė?
— Nežinau, nenoriu apkalbinėti, bet jei žmona nemiega su savo vyru ir tuo pačiu jai visą laiką skambina kažkokios moterys, kurios neprisistato ir neprašo nieko perduoti, tai kelia tam tikrų minčių. Kiekviena normali moteris, ypač jauna, turi draugių. Kodėl nė viena iš jų niekada nėra buvusi mūsų namuose, ką, mielas Kolia? Kodėl Larisa nesikvietė jų į svečius? Kodėl ji jas slėpė nuo vyro ir anytos? Aš jums pasakysiu, kodėl. Todėl, kad bijojo, jog bet kam, kas pamatys jas kartu, iškart viskas bus aišku.
Taigi narkomanė, lesbietė ir dar savanaudė. Nieko sau kok-teiliukas. Tokį išgėrus, per mažai nepasirodys. Ir kur tokiomis aplinkybėmis ieškoti žudiko, nušovusio Larisą Riter iš pistoleto „Beretta"? Tarp narkomanų, okupavusių Maskvą? Tarp lesbiečių, kurių irgi nemažai? Ar artimoje aplinkoje, šeimos „taip sakant" rate, nes jos išdaigos visiems mirtinai įgriso? Ir visų pirma vyrui, kuris, jei tikėtumėm visažine namų darbininke Rima Ivanovna, sukišo krūvą pinigų savo netikėlės sutuoktinės reklamai.
Korotkovas pasidavė pirmas. Tiesą sakant, po Kolios Seluja-novo skambučio galima buvo ne slėpti, o apsimesti naiviu ir klausinėti. Tą jis ir padarė.
— Valerijau Stanislavovičiau, jūsų žmona sirgo?
— Kuo? — nustebęs paklausė Riteris.
— Nežinau. Kažkuo. Kokiomis nors ligomis.
— Ne, Larisa buvo visiškai sveika, ji juk jauna moteris, iš kur tos ligos.
— Kiek man yra žinoma, ji vartojo vaistus...
Korotkovas pasižiūrėjo į lapelį su Selujanovo padiktuotais pavadinimais tų preparatų, kurių pakuotes rasdavo budrioji Rima Ivanovna, ir neatitraukdamas akių nuo užrašų juos perskaitė.
— Kodėl Larisa Sergejevna visa tai vartojo, jeigu niekuo nesirgo?
Riteris tylėjo. Jis buvo pasirengęs bet kam, tik ne tam.
— Vadinasi, taip, Valerijau Stanislavovičiau. Jūsų žmona buvo narkomanė, bet jūs kažkodėl atkakliai bandote tai nuslėpti. Nesuprantu kodėl. Norite supainioti tyrimą? Jos narkomanija leidžia nagrinėti net keletą versijų, aiškinančių žmogžudystę, o jūs tylite. Argi jūs nenorite, kad mes rastumėm žudiką? Jūsų elgesį galima suprasti tik vienu atveju — jeigu jūs pats ją nužudėte. Ar taip ir buvo?
— Ne, ne taip, — nė akimirkos nedelsdamas, tvirtai atsakė Riteris. — Aš suprantu, ką jūs norite pasakyti. Jūs teisus, aš elgiuosi kvailai. Bet mūsų šeimoje visada buvo priimta šiukšlių iš trobos neišnešti. Aš įpratau slėpti Larisos... polinkį... Apie jį žinojo tik motina ir mano vyresnioji sesuo, net namų darbininkė nežinojo.
„Kurgi ne, nežinojo tavo namų darbininkė", — kažkodėl piktdžiugiškai pagalvojo Korotkovas. Jis prisiminė viską, ką jam pašnibždom greitakalbe papasakojo Selujanovas, ir staiga sustingo nuo minties, kuri iki šiol nebuvo atėjusi jam į galvą. O jei priežastis ne narkomanija, bet pavydas? Kas, jei Larisa Riter buvo nėščia, o vyras tiksliai žinojo, kad ne nuo jo, nes nuo paskutinių jų intymių santykių praėjo labai daug laiko? Ir apskritai, jeigu jie retai mylėjosi, tai terminai galėjo nesutapti ir tai lengvai apskaičiuojama. Namų darbininkė tikina, kad sutuoktiniai Riteriai intymiai santykiaudavo ypač retai, bent jau miegamajame. Nors daug ko ji galėjo nežinoti ir net neįsivaizduoti. Galbūt ji mano, kad mylimasi tik lovoje ir niekur kitur... Bet patikrinti verta.