— Valerijau Stanislavovičiau, mano klausimas gali atrodyti netaktiškas, bet patikėkite, aš jį paklausiu ne iš tuščio smalsumo. Jūs vedęs... seniai?
— Dveji metai. Dveji su puse, — kažkodėl patikslino Riteris.
— Ir jūs neturite vaikų. Kodėl?
— Kokie gi gali būti vaikai, kai žmona narkomanė? — atsakė jis klausimu j klausimą.
Ką gi, logiška. Kažkodėl Korotkovas pats apie tai nepagalvojo.
— Kodėl jūs žmonos negydėte? Jūs kreipėtės j daktarus?
— Ne. Aš jums jau aiškinau — negalėjau leisti, kad tai viešai pasklistų.
— Jūs sakėte, kad jūsų šeimoje tai nepriimta. „Negalėjau leisti" — sutikite, kad tai šiek tiek skiriasi. Taigi kodėl, Valerijau Stanislavovičiau?
— Aš jums viską paaiškinau. Daugiau neturiu ką pridurti. Jeigu jūs manote, kad aš kaltas, jog neverčiau Larisos gydytis, aš tą priekaištą priimu. Bet su mano žmonos žmogžudyste tai neturi nieko bendro. Jurijau Viktorovičiau, aš labai pavargau.
— Aš irgi, — atsiduso Korotkovas. — Tardytojas pavedė man supažindinti jus štai su šiuo dokumentu.
— Kas tai?
Riteris pasitrynė akis, tarsi blogai matytų, ir buku žvilgsniu įsispitrijo į blanką.
— Tai pasižadėjimas neišvykti. Tardytojas šiuo metu turi pagrindo įtarti jus nužudžius savo žmoną.
— Bet kodėl?
— Nežinau, Valerijau Stanislavovičiau, — įžūliai sumelavo Jura, — matyt, jam žinoma kažkas tokio, ko aš nežinau. Aš tokio pagrindo nematau, bet tardytojas geriau išmano, jis viršininkas, kaip jis pasakys, taip ir bus. Mes štai su jumis čia šnekamės, o tuo metu visa grupė operatyvininkų apklausia kitus liudininkus. Turbūt jie gavo kažkokios naujos informacijos. Gaila, bet nieko aiškesnio aš jums negaliu pasakyti.
— Aišku, — ramiai atsakė Riteris. — Man reikia pasirašyti?
— Taip, pasirašykite, prašau, štai čia, kad susipažinote. Iš miesto prašau niekur nevažiuoti, net į vasarvietę, antraip jus gali sulaikyti ir areštuoti. Tikiuosi, jūs nesuplanavot komandiruotės į užsienį ir neturėtumėt išskristi tiesiog šiandien?
Nors ir labai pavargęs, Korotkovas vėl nesusilaikė nuo kandžios pastabos.
— Aš turiu skristi rytoj. Bet tai nieko nereiškia, aš atšauksiu kelionę. Vietoj manęs skris mano pavaduotojas.
Riteris paėmė nuo stalo rašiklį ir greitai pasirašė. Judesiai tvirti, rankos nedreba. Korotkovas manė, kad Riteris būtinai dokumentą pasirašys savo rašikliu, išsitrauks iš vidinės kišenės kažką tokio firminio, kainuojančio pašėlusius pinigus, kaip kad dažnokai daro pasiturintys žmonės, kuriems prie pigių valdiškų raštinės reikmenų bjauru net prisiliesti. Bet paskui susivokė, kad Riteris su smokingu, jis tiesiai iš vakarėlio, o smokinguose paprastai rašikliai nelaikomi. Ir jokio pasibjaurėjimo jo veide Jura nepastebėjo.
Jis pasižiūrėjo į laikrodį. Kolia Selujanovas jau turėjo būti pas Anitą Volkovą, vyresniąją Riterio seserį. Vadinasi, sielvartaujantį našlį galima paleisti. Jeigu jis ir bandys dėl kažko sesutę įspėti, vis tiek jau bus per vėlu. Motina, namų darbininkė ir madam Kabalkina jau apklaustos, tuoj atvažiuos Docenka ir Zarubinas, ir kol grįš Selujanovas, galima susirietus ant kėdučių pasnausti. O kai pasirodys Kolia, pasikeisim įspūdžiais ir viską aptarsim.
Korotkovas pasirašė Riterio leidimą, kelias sekundes žiūrėjo į užsivėrusias paskui jį duris, paskui ryžtingai surinko tardytojo Olšanskio numerį. Turbūt šįryt gal dešimtą kartą. Ir mažiausiai penktą per tą laiką, kai kalbėjosi su Riteriu. Kiekvieną kartą reikėjo prašyti, kad jis išeitų į koridorių, bet Riteris net nesusiraukdavo, įdomu, ar jis taip gerai supranta milicijos darbo specifiką, ar mano, kad kareivis ant utėlės pykti neturi, nes kokia gi prasmė ant jos pykti? Utėlė ir yra utėlė — besmegenis ir nenaudingas padaras, bet jeigu jau ji egzistuoja, tenka iškęsti.
— Konstantinai Michalyčiau, čia vėl aš. Ar dar neturit žinių iš medikų?
— Koks tu, brolau, greitas, — geraširdiškai sududeno į ragelį tardytojas. — Pagrindinė išvada bus vakare, o visokiai tenai biochemijai prireiks daugiau laiko. Buteliuką iš Riterių namų darbininkės aš paėmiau. Tu man pasakyk, kodėl kartu su tavo Miša Selujanovas maišosi? Jis juk metai laiko iš jūsų išėjęs. Vėl saviveikla užsiima?
230 — Kaip galima, Konstantinai Michalyčiau, — nuoširdžiai pasipiktino Jura. — Kolia tiria žmogžudystę, kurioje figūruoja Kabalkina, štai jis ir...
— Kas tokia? — pertraukė jj Olšanskis. — Ir kuo čia dėtas Riteris?
— Tai ilga istorija, taip sakant, šeimos saga.
— O tu papasakok, aš vis tiek mašina važiuoju, neturiu kur skubėti.
Korotkovas papasakojo. Olšanskis — normalus diedas, nuo jo nėr ką slėpti.
— Taip, tiesiog kažkokia šeimos nelaimė, — išklausęs sutrumpinto iki reziumė šeimos sagos varianto, apgailestavo tardytojas. — Kur jūsų Kamenskaja?
— Ji serga, koją susilaužė.
— Na, žinai, brolau, koja — ne smegenys. Jeigu tu ją įtrauksi, aš neprieštarausiu.
— Tai kad Afanasjevas...
— ...tai ne Gordejevas, — pašaipiai vėl pertraukė Olšanskis. — Žinau, gali nepasakoti. Bet ir mes su tavimi ne pirmi metai kartu dirbame. Tu mane supratai?
— O Kolia? — viltingai paklausė Korotkovas.
— Ar Selujanovas? Tegul dirba, mes niekam nesakysim. Gal ten yra už ko užsikabinti, kad tas bylas sujungtumėm į vieną? Aš imčiausi, seniai nieko įdomaus nebuvo, vieni banditai ir naftininkai, nuobodu mirtinai. O čia šeimyninė ranga, intrigos, paskalos. Atgaiva sielai. Gerai, Korotkovai, baigiam plepėti, aš privažiavau kontorą. Jeigu kas — iš karto skambink.
Jura tikrai žinojo — kuo ilgiau nesiseka, tuo didesnė bus netikėta sėkmė. Jam jau ilgai nesisekė. Užtat dirbti su Olšans-kiu — vienas malonumas.
Matyt, Koliai Selujanovui irgi ilgai nesisekė. Šiaip ar taip, per vieną rytą gauti du liudininkus, nebandančius droviai užglaistyti šeimyninių paslapčių, — tai reta sėkmė, ne kiekvienam operatyvininkui tenkanti per visą jo seklio tarnybą. Iš pradžių buvo Rima Ivanovna Lesniak, kuri viską apie visus žinojo ir su malonumu pasakojo, o dabar štai Anita Stanislavovna Volkova, mergautine pavarde — Riter.
— Šiukšlės iš trobos — tai, žinoma, taip, mano tėvo šeimoje tai buvo laikoma nepadoriu dalyku. Tik čia visai kas kita, — ramiai aiškino ji Selujanovui, mažais gurkšneliais gerdama žaliąją arbatą iš porcelianinės pialos. — Valerijus turėjo tikslą išreklamuoti Larisą. Negali ginčytis, ji gera dailininkė, bet gera reiškia „ketvertą"*, o dailininkų ketvertukininkų mūsų šalyje ir juoba Europoje ar pasaulyje daugiau, negu reikia. Kad taptum įžymus ir turtingas, reikia būti dailininku net ne „penketui", o „septynetui", suprantat? „Septynių" Lara, žinoma, nesiekė. Bet Valerijus apie tai turėjo savo nuomonę.
— O kodėl reikėjo slėpti, kad žmona vartoja narkotikus?
— O todėl, kad narkomanų kliedesiai seniai visiems įgriso, — Anita Stanislavovna apmaudžiai susiraukė, ir iš pradžių Selujanovas pamanė, kad ją pykina jo bukumas, bet paskui jis suprato, jog ta grimasa ji parodė, kaip pati žiūri į tuos narkomanų kliedesius. — Mada narkotikams ir jų įkvėptai kūrybai praėjo. Jei būtų paaiškėję, kad Larisa narkomanė, susidomėjimas jos paveikslais iš karto dingtų.
— Vadinasi, kažkoks susidomėjimas vis dėlto buvo?
— Labai nežymus, ir tai nuo pradžios iki galo Valerijaus rankomis sutvertas. Iki šiol buvo laikoma, kad Larisos pasaulio supratimas, atsispindintis jos paveiksluose, — tai jos originalumo, nestandartiškumo išraiška. Tuo galima buvo koziruoti, tai galima buvo bandyti prastumti. Bet su sąlyga, kad niekas — suprantate, niekas niekada nesužinotų, jog ji vartoja narkotikus, ir visi jos paveikslai ne kas kita, o narkotinės haliucinacijos. Tada tai jau nebūtų nei įdomu, nei madinga.