— Na, gerai, tegul reikėjo tai nuo visų slėpti, bet juk gydyti ją galima buvo? Anonimiškai, ir niekas nebūtų žinojęs. Gydytojai vis dėlto pacientų paslaptis saugo.
— Gydytojai — taip, o visi kiti? Nikolajau Aleksandravičiau, jūs gyvenate iliuzijų pasaulyje. Mūsų laikais neįmanoma išsaugoti nė vienos paslapties, kas, jei ne jūs, tai galite žinoti. Ne veltui juk atsirado priežodis: kol žino vienas — žino vienas, kai žino du — žino visi.
— Apskritai tai taip, — turėjo sutikti Selujanovas.
232 ’ Pažymys penkiabalėje sistemoje
— Ir dar viena ne mažiau svarbi detalė... Jums arbatos dar įpilti?
— Ačiū, nereikia. Truputį vėliau, jei galima, — kilniai atsisakė Kolia, vaidindamas gerai išauklėtą. O iš tikrųjų po ypač gausių pusryčių, kuriais Riterių virtuvėje jį vaišino Rima Ivanovna, jis jau negalėjo žiūrėti nei į maistą, nei į gėrimą. Tačiau ir atsisakyti nuo pasiūlyto puodelio arbatos jis nesiryžo, neduokdie, šeimininkė įsižeis, neužsimegs kontaktas, taigi pirmą ir kol kas vienintelę porciją žalios arbatos jis siurbė po lašą. — Jūs kalbėjote apie svarbią detalę.
— Taip. Jeigu Larisą būtų gydę ir galbūt net išgydę, tai kas atsitiktų jos paveikslams?
— O kas jiems atsitiktų? — nesuprato Selujanovas.
— O štai šito niekas ir nežino. Visiškai galimas daiktas, kad jie išliktų tokie pat švieži ir saviti. Bet lygiai taip pat gali būti, kad Larisos darbai taptų įprastiniais amatininkiškais darbeliais, kuriuos ne tik reklamuoti ir eksponuoti kur nors salonuose, bet net ir meno mokykloje gėda būtų rodyti. Iš kur jos savitumas ir originalumas, iš prigimties ar nuo stimuliatorių? Kas galėtų tai pasakyti?
— Jūs norite pasakyti, kad Valerijus Stanislavovičius sąmoningai negydė žmonos nuo narkomanijos?
— Aš manau, kad taip ir buvo, — liūdnai tarė Volkova. — Man nemalonu apie tai kalbėti, bet jei jau Lara žuvo, reikia pagaliau sudėti visus taškus ant „i". Viešpatie, kiek kartų aš kalbėjau su Valerijum ir įtikinėjau jį, kad reikia baigti su tomis Madrido rūmų paslaptimis, gaubiančiomis Larisą, velniai nematė tos tapybos ir pasaulinės šlovės, jei mergaitė žūsta akyse! Tegul ji netaps įžymia dailininke, užtat bus sveika ir gyva.
— O ką į tai jūsų brolis jums atsakydavo?
— Kad aš nesikiščiau ne į savo reikalus. Jis su žodžiais nesiskaitė, visada pasižymėjo tiesmukiškumu. Bet supraskite... — ji staiga taip pažvelgė į Nikolajų, tarsi būtent nuo jo priklausė problemos sprendimas gydyti Larisą Riter nuo narkomanijos ar ne. Žvilgsnis buvo maldaujantis ir kupinas nesuvaidintos gėlos. — Supraskit, visa tai buvo beprasmiška, visa tai neturėjo jokios perspektyvos, išskyrus vienintelę — tragišką.
— Kodėl? — atsargiai paklausė Selujanovas, jausdamas, kad dabar turėtų nuskambėti kažkas svarbaus, ir bijodamas tą kažką svarbų nubaidyti.
— Todėl, kad Larisa nebuvo labai išranki savo pažinčių prasme, kaip, beje, ir visi narkomanai. Ji vedėsi j savo dirbtuvę dievai žino ką, ir bet kokiu atveju viskas būtų paaiškėję. Be to, ji buvo lesbietė, ir jos partnerės irgi lankėsi jos dirbtuvėje. Taigi visi puikiai žinojo, kas ir kaip.
— Dėl tos lesbietės... — Kolia apsimetė, kad jis priblokštas, nors Rima Ivanovna savo įtarimų nuo jo nenuslėpė. — Iš kur jūs tai žinot? Gal tai tik tuščios paskalos?
— Nikolajau Aleksandrovičiau, nejau aš panaši į žmogų, kuris gali skleisti paskalas?
— Ne, — atsakė jis nuoširdžiai. Todėl, kad Anita Stanislavovna į tokį žmogų buvo visiškai nepanaši. Tiesiog nė trupučio.
— Prieš kelis mėnesius aš iš Larisos pirmą kartą išgirdau visai nedviprasmišką pasiūlymą. Aš tikiuosi, kad jūs pasigailėsite mano orumo ir neversite detaliai pasakoti tos šlykščios scenos. Man pavyko suvaidinti, kad aš nieko nesupratau. Bet praėjo labai nedaug laiko, ir viskas pasikartojo. O paskui dar ir dar kartą. Tada aš nustojau lankytis pas brolį, jei Larisa būdavo namie. Man buvo nemalonu su ja susidurti. O neseniai, dar aną savaitę, mes su Valerijum pietavome restorane Čistyje Prūdų bulvare, visai prie pat dirbtuvės. Ir užėjome pas Larisą.
— Ko? — greitai paklausė Selujanovas. — Tai jis įkalbėjo jus užeiti?
— Ne, ką jūs, tai atsitiko visiškai netyčia. Nors idėja buvo jo, čia jūs neklydot. Aš labai nusitryniau kojas, iki kraujo, buvau apsiavusi naujus batelius, — Volkova droviai šyptelėjo, lyg pripažindama, kad tokiai protingai ir gražiai moteriai nedera daryti tokių kvailų klaidų ir autis naujus batelius, prieš tai nepadėvėjus jų namuose. — Man reikėjo skubiai nusipirkti pleistro ir užsiklijuoti nutrintas vietas. Valerijus pasiūlė užeiti pas Larisą, dirbtuvė buvo čia pat. Turiu prisipažinti, kad man labai nesinorėjo su ja susitikti, bet skausmas buvo didesnis už mano norus. Šiaip ar taip, aš buvau tikra, kad vyrui esant ji nieko tokio sau neleis. Beje, vizitas turėjo trukti tik kelias minutes.
— Ir kas atsitiko dirbtuvėje? Juk ten kažkas atsitiko, tiesa?
— Tiesa. Kai paskambinom prie durų, Larisa neatidarė, ir Va-
lerijus atsirakino savo raktu. Trumpai sakant... Jis pasibaisėjo tuo, ką pamatė.
— Ką būtent?
— Lara kietai miegojo, apsikabinusi kažkokią mergelę. Abi po antklode nuogos. Galite įsivaizduoti, kaip jautėsi Valerijus?
— Sunkiai, bet galiu. Ką jis darė?
— Nieko. Priėjo arčiau, įdėmiai pasižiūrėjo ir išėjo. Tiksliau, ne, jis laukė, kol vonioje aš klijavausi pleistrus, paskui mes išėjome kartu.
— Vadinasi, jis jos nežadino? Nieko nesiaiškino?
— Nikolajau Aleksandravičiau, jūs nepažįstate Valerijaus.
Kam jam žadinti? Ką jis su ja aiškintųsi? Ir ką ji galėtų jam atsakyti?
Kad nieko nebuvo ir jam viskas prisisapnavo? Jis gavo informaciją ir padarė išvadas, štai ir viskas. Bet, žinoma, jis buvo apstulbęs. Man, aišku, buvo lengviau, aš jau žinojau, kad Larisą traukia moterys, o Valerijus buvo visiškai nepasirengęs tam, ką pamatė.
— Ir kokias gi išvadas jūsų brolis padarė?
— Išvadas?
Volkova pakėlė gražiai paryškintus antakius ir pasižiūrėjo į operatyvininką nuoširdžiai nustebusi.
— Jūs ką tik pasakėte, kad Valerijus Stanislavovičius gavo informaciją ir padarė išvadas. Kokias?
Na štai, liūdnai pagalvojo Kolia, žiūrėdamas į gražią, liekną moterį, kuri ką tik visą valandą laisvai ir nesusimąstydama atsakinėjo į jo klausimus, ir staiga jos veidas aptemo, lyg kažkaip užgeso.
Štai mes ir priėjome tą kritinį tašką, kai liudininkas staiga susipro-tėja, kad prikalbėjo, ko nereikia, ir pradeda karštligiškai ir negrabiai ieškoti atsitraukimo kelių, kad paneigtų tai, kas pasakyta ir neprišnekėtų ko nors daugiau. O jis štai, Selujanovas, jau išsižiojo, apsidžiaugė, pamanė, kad Volkova, kaip ir Riterių namų darbininkė, su malonumu paskleis prieš seklius visą savo informacijos lobyną.
Anksti, mielas Kolia, apsidžiaugei, anksti pradėjai delniukus trinti, tokių sėkmių seklių praktikoje nepasitaiko, nepasitaikys ir tau.
Volkova tylėjo, gėrė arbatą ir susimąsčiusi žiūrėjo į kabančią ant sienos nuotrauką, kurioje buvo nufotografuota senoviška suknele vilkinti paauglė mergaitė su gitara rankose.
— Anita Stanislavovna, — pradėjo atsargiai sėlinti Kolia, — aš 235
suprantu, kad jums nelengva, juk kalbama apie jūsų brolį, prie kurio jūs prisirišusi, kurį nuoširdžiai mylite. Bet jeigu jūs kažko nepasakysite iki galo, man kils įtarimų. Suprantate?