Neatitraukdama akių nuo nuotraukos ir tylėdama, ji linktelėjo.
— Jeigu jūsų brolis niekuo nekaltas, tai kam reikia, kad aš jį įtarčiau? Nei jums, nei man, nei juolab jam. Aš pradėsiu tikrinti savo įtarimus, eikvosiu laiką ir jėgas, gadinsiu jūsų broliui nervus, paaiškės, kad viskas be reikalo, o tikrasis žudikas vaikštinės laisvas. O jeigu Valerijus Stanislavovičius kažkaip susijęs su savo žmonos žmogžudyste, tai išeis, kad jūs padedate, slepiate nusikaltėlį. Sutikite, kad irgi ne visai šauniai atrodo. Tai kokias išvadas padarė jūsų brolis, kai užtiko savo žmoną su meiluže?
Anita pasižiūrėjo į Selujanovą. Labai rimtai ir susikaupusi.
— Gerai, aš pasakysiu. Bet jeigu jūs iš to padarysite neteisingas išvadas, ir Valerijus per tai nukentės, aš sau to neatleisiu. Jis suprato, kad situacija su Larisa tapo nekontroliuojama, kad daugiau jau jos negalima laikyti, sakykim, tyliu naminiu girtuokliu, kad dirbtuvėje lankosi atsitiktiniai žmonės, kad informacija apie jos potraukius pradės sklisti vis didėjančiu greičiu, kad už savo namų sienų ji gyvena visiškai kitokį gyvenimą. Ir jei viso to nedelsdamas nenutrauksi, tai visos tolimesnės pastangos prastumti jos kūrybą jau neturės jokios prasmės. O jos reklamai Valerijus paaukojo labai didelius pinigus, šitai aš jums jau sakiau. Ir visa tai pražus ir niekada jau neatsipirks.
Ji vėl nutilo, bet šįkart žvilgsnio neatitraukė, o žiūrėjo Seiuja-novui tiesiai į akis. Nuo to jam darėsi nejauku ir kažkaip šalta.
— Mirtis visada nusineša pačius geriausius, — staiga pasakė ji tyliai. — Jūs suprantat, kokia šlykšti ir įžeidi šita frazė?
Selujanovas suprato. Jis girdėjo tuos žodžius daug kartų, ypač per nusikaltėlių pasaulio autoritetų šermenis ir laidotuves. O ir per televiziją dažnokai taip kalbėdavo, kai žūdavo kas nors iš jaunų žurnalistų. Galima pagalvoti, kad tie, kuriems nusišypsojo laimė sulaukti gilios senatvės, visi jie niekam tikę niekšai, o štai protingi, geri ir talentingi būtinai miršta jauni. Net galima pagalvoti, kad mirtis nusineša ne visus. Visiška kvailystė. Volkova teisi — taip plačiai paplitusi ir vartojama frazė iš tikrųjų yra labai nedorovinga. Kaip jos klausytis tiems, kurie lieka gyventi? Taip išeina, kad jei jie iki šiol gyvi, tai yra 236 patys blogiausi? Įdomu, negi patys žurnalistai, patetiškai deklamuo-darni tą nesąmonę iš televizorių ekranų, to nesupranta? Gal jie visiški besmegeniai? Kolia prisiminė, kai tragiškai žuvo keturiasdešimtmetis televizijos žurnalistas, būtent šitą frazę su ašaromis akyse beveik išrėkė televizijos žinių vedėja. O dieną prieš tai visa teatro visuomenė iškilmingai šventė puikaus aktoriaus šimtmetį. Senoliui nusišypsojo laimė iki tos dienos taip išsilaikyti, kad jis savarankiškai, be niekieno pagalbos išėjo į sceną ir bendravo su publika. Selujanovas prisimena, kad tada ypač aštriai pajuto nežabotą tos tezės cinizmą, girdi, mirtis visada nusineša pačius geriausius.
Bet ne mažiau įdomus ir kitas dalykas. Kodėl Volkova apie tai prakalbo? Todėl, kad Larisa Riter jokiu būdu nepriklauso tiems „patiems geriausiems" ir jos mirtis buvo užtarnauta? Ar ji turėjo galvoje kažką kita?
— Aš suprantu, ką jūs norite pasakyti, — Selujanovas ieškojo kelio apgraibom, nes iš tikrųjų toli gražu nesuprato, ką jam norėjo pasakyti vyresnioji Valerijaus Riterio sesuo.
— Džiaugiuosi, kad jūs supratote. Bet šita frazė turi dar vieną prasmę.
— Kokią?
— Apie mirusius arba gerai, arba nieko. Ir ta antroji prasmė dažnai išnaudojama ne visai sąžiningai. Jūs ir dabar mane suprantate?
Selujanovas apmirė. Štai, pasirodo, ką jam bando išaiškinti Anita Stanislavovna! Ji gera sesuo, mylinti ir ištikima, bet ji ir protingas žmogus. Sąžiningas ir doras, ji supranta, kad kalbama ne apie smulkmeną, tarsi apie kokią laiku negrąžintą šimto rublių skolą ir ne apie banalią neištikimybę, o apie žmogžudystę.
— Tai, rodos, aš jus supratau. Aš vertinu jūsų taktą, Anita Stanislavovna. Bet aš vis dėlto norėčiau paklausti, ar jūs tikrai žinote, kad jūsų brolis būtent taip pagalvojo? Tai labai svarbu, suprantat? Aš turiu būti tikras.
— Jis ne tik taip pagalvojo, jis tai ištarė balsu. Atleiskit, Nikolajau Aleksandrovičiau, man sunku tęsti tą pokalbį...
Sergejus Zarubinas grįžo į Petrovką prislėgta širdim. Pusantros valandos, devyniasdešimt minučių ašarų be pertraukos kam nori įvarys depresiją. O kai šalia raudančios motinos sukasi du mažyliai, kurie užsikrečia jos nuotaika ir taip pat pradeda bliauti (bet kuriam vaikui baisu, kai motina taip nepaguodžiamai verkia), tai šitą siužetą gali atlaikyti tik nepaprastai stiprią nervų sistemą turintis žmogus.
Zarubinas, žinoma, nebuvo silpnas. Jis buvo normalus. Ir todėl jam buvo sunku.
Kabalkina apraudojo Larisą. Jos nebuvo artimos ir tikrai ne draugės, bet Larisa buvo jai šeimos narys, Valerijaus žmona. Nieko esminio, kas būtų paaiškinę nusikaltimą, ji nepapasakojo, daug kas ir taip jau buvo žinoma iš pokalbių su kitais: Larisa buvo narkomanė, o Valerijus nuo visų tai slėpė, todėl nesiėmė žmonos gydyti. Apie tai, kad Larisa Riter metė seksualinius „kablius" Anitos pusėn, Kabalkina irgi žinojo. Žodžiu, nieko naujo.
Ir tik visai jau į pabaigą, kai Zarubinas rengėsi išeiti, Liubovė Grigorjevna neišlaikė. Matyt, nervai visiškai pašlijo. Jis pradėjo taip raudoti, kad Sergejus, jau vilkdamasis prieškambaryje striukę, sustojo.
— Liuba, ko gi jūs šitaip sielvartaujate, — su užuojauta tarė jis ir atsargiai paglostė jai galvą.
To ir pakako, kad ji tiesiog pratrūktų.
— Aš negaliu daugiau, aš turiu kam nors papasakoti, nors kam nors, kitaip aš išprotėsiu! Galima, aš jums papasakosiu? Gal jūs man padėsite?
Sergejus tuoj pat pakabino striukę ant kabliuko ir nusivedė Kabalkiną atgal į kambarį, atsargiai prilaikydamas už pečių. Na, štai, pagaliau ne veltui jis iškentė tą nepaliaujamą verksmą trimis balsais. Dabar ji jam viską ir papasakos. Arba apie Larisą Riter, arba apie kineziologę Aničkovą — Kolios Selujanovo džiaugsmui.
Dieve, kaip jis apsiriko! Žiauriai ir karčiai. Springdama ir šniurkščiodama Liubovė Grigorjevna Kabalkina papasakojo Serio-žai Zarubinui, kad pradingo jos meilužis. Buvo buvo ir staiga prapuolė. Nė vienas jo telefonas neatsako, ir ji visiškai neįsivaizduoja, i ką jai daryti ir kur jo ieškoti.
— O į miliciją ar kreipėtės? — nuobodžiai paklausė Zarubi- i nas, galvodamas tik apie tai, kaip greičiau išnešti kudašių.
— Ne, jis užsienyje. Jis užsienietis.
— Liuba, galima, aš jums patarsiu vyro teisėmis? Spjaukit jūs į jį. Spjaukit ir užmirškit. Patikėkit, vyrai šiaip sau neprapuola.
— Bet jeigu jam kažkas atsitiko?
— Paklausykite manęs, Liuba, — jis jau ėmė netekti kantrybės, apgailėjo savo neišsipildžiusias viltis ir svajojo apie tai, kaip iš čia išeis ir daugiau nematys to užputusio, užverkto veido, — jeigu vyras žiūri į moterį rimtai, iš tikrųjų rimtai, jis visada pasirūpina, kad jai laiku būtų pranešta viskas, kas būtina. Net kai atsitinka baisiausia, visada yra, kas žino, kad yra moteris, kuriai reikia pranešti. Patikėkit manim, jeigu jūsų mylimojo aplinkoje niekas nieko nežino, jeigu jūsų pavardės, telefono ir adreso nėra jo užrašų knygutėje, tai reiškia, kad jis neketino jūsų santykių tęsti. Aš įsivaizduoju, kad skaudu tai suprasti, bet taip yra. Iš moterų, kurias jie myli, akiračio taip paprastai nedingstama.
— Jūs žiaurus, — nustojusi verkti ir šluostydamasi veidą kiaurai peršlapusia nosine, sušnibždėjo Liubovė Kabalkina.
— Ar pagalvosite apie tai, ką aš pasakiau?
Ji linktelėjo ir vėl sukūkčiojo. Staiga Zarubinui atėjo į galvą, kad jis ne iki galo išnaudojo situaciją. O juk vos neišėjo... Visiškai užmiršo Selujanovą, o dar draugas vadinasi.