— Liuba, kai mes su jumis praeitą savaitę buvom susitikę, jūs labai nervinotės ir, kaip man pasirodė, laukėte telefono skambučio. Tai dėl jo, taip? Jūs laukėte skambučio iš savo mylimojo?
— Taip. Jis paskambino man sekmadienį, ir tai buvo paskutinis kartas... O paskui nė garso, jokių žinių.
— Ar taip atsitiko pirmą kartą? Ar anksčiau jis niekada taip nepradingdavo?
— Vieną kartą buvo... Dar vasarą.
— Na ir ką, atsirado?
— Taip, — ji vėl linktelėjo.
— Štai matot. Ir dabar atsiras.
— O jeigu ne? — ji pasižiūrėjo, ir atrodė tokia užguita, kad Zarubinui suskaudo širdį. Jam pasidarė jos gaila, nelaimingos, meilužio pamestos, dviejų vaikų motinos. Jis gerai žinojo, kad net jei tas tipas atsiras, tai greitai ir vėl dings. Ir šįkart jau visam laikui. O greičiausiai jis ir šįkart neatsiras. Vyras, kuris leidžia sau štai tokiu būdu pradingti, negali rimtai žiūrėti į moterį, iš kurios akiračio dingsta. Tiesiog negali. Nė vienas mylintis vyras sau šito neleistų.
— O jeigu ne, tai ir dievai jo nematė, — atsakė Sergejus labai rimtai. — Vadinasi, jis jūsų nemyli. Ir jis jums nereikalingas. Liuba, man rodos, jums reikia kreiptis į psichoanalitiką.
Jis pasakė tai nei iš šio, nei iš to, visai netikėtai. Tiesiog ėmė ir leptelėjo. O dabar smalsiai laukė, kas bus toliau.
— Į psichoanalitiką? Kam? Jūs manote, kad aš beprotė, jeigu šitaip jaudinuosi dėl savo... dėl savo sužadėtinio? Jūs manote, kad tai nenormalu — jaudintis dėl to, ką myli?
— Ne, jaudintis normalu, — skubiai nuramino ją Zarubinas, — bet kai tik jūs suprasite, kad išsiskyrėte visam laikui, jums prireiks specialisto pagalbos. Jūs labai jautrus žmogus, labai emocingas, dabar tiesiog negalite susitaikyti su mintimi, kad jis jus paliko ir jūs daugiau niekada nepasimatysite. Bet ateis laikas, kai jums reikės tai pripažinti, jūs daugiau negalėsite tos nemalonios tiesos slėpti nuo pačios savęs. Štai tada jūs galite neištverti. Ar turite pažįstamų psichoanalitikų ar psichologų?
Ji neigiamai papurtė galvą ir vėl pravirko, šįkart tyliai ir gailiai.
— O apskritai, ar jūs kada nors kreipėtės į tokius specialistus?
— Ne. Man nereikėjo.
Sergejus užčiuopė kišenėje Aničkovos vizitinę kortelę, kurią jam davė Selujanovas. Vietą jis jau buvo pasirinkęs — štai čia, ant palangės, kur suversti į krūvą laikraščiai, žurnalai ir matyti kažkokie atskiri lapeliai su visokiais užrašais ir keletas vizitinių kortelių. Gerai, kad Kabalkina turi mažų vaikų, namuose, kur yra mažų vaikų, niekada nebūna idealios tvarkos. Švaru tai būna, o tvarkos — niekada.
Jis mikliai išsitraukė kortelę iš kišenės ir numetė ją ant palangės. Liuba dar verkė, įsikniaubusi į nosinę.
— O man atrodo, kad aš pas jus kažkur mačiau kažkokio psichologo vizitinę kortelę... Dar anąsyk pastebėjau... O gal man pasirodė?
— Nežinau, — neatitraukdama nosinės nuo veido, surypavo Kabalkina.
— Palaukit, rodos, kažkur ant palangės...
Ji nutilo, pakėlė galvą ir bukai pasižiūrėjo į jį.
— Viešpatie, kokia dar kortelė! Larą užmušė... Ir jis pradingo...
— Taigi štai ji!
Zarubinas džiugiai išgriebė kortelę iš suverstos ant palangės popierių krūvos ir ištiesė ją Liubai.
— Mano akys kaip erelio, aš juk puikiai prisimenu, kad ją mačiau. Matot? Aničkova Galina Vasiljevna, psichologija, kineziologi-ja. Tai jūsų pažįstama? Galėtumėt į ją kreiptis.
— Ak, šita... — Liuba vėl sukūkčiojo. — Ji mirė. Tiksliau, ją nužudė. Visai neseniai.
— Koks siaubas, — su užuojauta nutęsė Zarubinas. — Jūs ją gerai pažinojote?
— Nė karto nemačiau. Mūsų pavaduotojas personalo reikalams ją pasamdė, kad ji su mumis padirbėtų, jei kam šito reikia. Ir korteles visiems išdalijo.
— Ir ką? Kas nors pas ją lankėsi?
— Turbūt lankėsi. Aš tikrai nežinau, niekas juk nesipasakos.
— O jūs kodėl nėjot?
— O ko? Man viskas gerai. Tai yra... aš maniau... Žodžiu, nesvarbu...
Ji vėl ketino pravirkti, bet šį kartą Zarubinas neleido jai įsijausti į mėgstamą užsiėmimą.
— Liuba, — tarė jis griežtai, — jūs turėjote problemų ir turite jų iki šiol. Netgi man tai aišku. Jums pasiūlė specialisto pagalbą. Kodėl jūs atsisakėte? Kodėl nenuėjote pas ją? Ar vis dėlto buvot nuėjus, tik dabar drovitės man prisipažinti, nes manote, kad naudotis psichoanalitiko paslaugomis gėda? Bijote, kad jus palaikys beprote? Liuba, jūs motina, jūs auginate vaikus ir turite rūpintis savo sveikata, kad išliktumėt puikios formos dar daug daug metų. Jeigu turite problemų, kurios trukdo jums gyventi, jūs paprasčiausiai privalote jas išspręsti, kad netaptumėte invalide ir nepasidarytumėt našta savo vaikams...
Jis didino slogią įtampą, malė kažką absurdiško, gąsdino Kabal-kiną, įkalbinėjo, apgaudinėjo, viliojo į pinkles ir juo toliau, juo labiau jam aiškėjo, kad Liubovė Grigorjevna iš tikrųjų pas Aničkovą nesilankė. Jokios reakcijos nei į psichologės vardą, nei į paminėtą jos adresą, nei į pasakojimus apie jos žmogžudystę ir jos netikėlį sūnėną.
Arba Kabalkina artistė, kokių reta, arba ji iš tikrųjų su žmogžudyste neturi nieko bendro.
O kas tada turi? Kas tarėsi su Aničkova dėl vizito, pasivadinusi Liubovė Kabalkina iš „Planetos" firmos? Kas liepė sūnėnui išplėšti kalendoriaus lapelį? Ir kas, galų gale, ją nužudė?
Na, gerai, Selujanovas sugalvojo kažkokią kombinaciją, vakar jis gerokai Kabalkiną prigąsdino, šiandien paprašė Zarubino dar šliūkštelėti alyvos j ugnį ir dabar lauks, ką Kabalkina darys. Prie namo vaikštinėja berniūkštis, turbūt tas, apie kurį Selujanovas ir kalbėjo, taigi jei Liubovė Grigorjevną kur nors išsirengs, viskas bus kontroliuojama.
Pažiūrėsim. Savo darbo dalį Zarubinas padarė, galima važiuoti atsiskaityti.
Tik štai širdyje sunku — tiesiog nepakenčiamai.
12 SKYRIUS
Taip puikiai prasidėjęs rytas iki vidudienio pavirto ištisu nervų gadinimu.
Čistiakovas atsikėlė dar su gaidžiais, kad nepavėluotų į darbą, o Nastia, pamynusi geros žmonos pareigas, užuot paruošusi vyrui pusryčius ir palydėjusi iki laiptelių, miegojo iki devynių ir regėjo labai įdomų sapną.
Diena žadėjo būti nelietinga ir net pusiau saulėta, Nastia puikiai išsimiegojo ir su dideliu malonumu įvykdė apleistą minkštų, papurusių bandelių, į kurias vakar ryte net nenorėjo žiūrėti, dviejų dienų vartojimo planą. O drauge sviesto ir džemo buvo suvartota nemažai. Padoriai, galima sakyti, buvo suvartota.
Pati iš savęs šaipydamasi, ji visą pirmą aukštą išlipdė popierėliais su užrašais „Atšaukti apsaugą." Pasigrožėjo mirgančiu geltonais kvadratėliais dizainu ir griuvo ant sofos, ketindama atsiduoti dar vienam „šlamšto valymo", kaip tą protinį darbą vadino Diužinas, etapui. Per kelias atkaklaus darbo dienas jai pavyko „atleisti ir paleisti" ir viršininką, ir save pačią, bet štai su puikybe dar reikėjo kaip reikiant pasitąsyti. Nastia net nesitikėjo, kad šitos gražios nuodėmės joje tiek daug, ir jai netgi atrodė, kad ji lyg kastų ją iš savęs kastuvu, o ši vis nesibaigia ir nesibaigia. Ji smulkiai prisiminė visą savo gyvenimą, ieškodama nuoskaudų, kai jai atrodė, kad su ja pasielgė ne taip, kaip ji buvo verta, juk ji buvo tokia gera ir viską darė teisingai, o jos neįvertino, nepagyrė, o kartais net ir išbarė. Ji traukė į paviršių visas situacijas, kai bandė galvoti ir spręsti už kitus ir atkakliai laikytis savos atseit teisingos pasaulėžiūros. Baisėdamasi ir šlykštėdamasi ji prisiminė, kaip ją kankino įtarimai patėvio adresu ir kaip ji nekentė savęs už nepasitikėjimą artimu žmogumi, ir kaip nė žodžio apie tai neprasitarė Čistiakovui. Kodėl? Dabar jau ji aiškiai to neprisiminė, praėjo keleri metai. Rodos, ji nebuvo tikra, kad jis supras jos kančias. Ar bijojo nupulti jo akyse, nenorėjo atrodyti kvaila, lengvai pasiduodanti jau pirmam įtarimui. Vienu žodžiu, iš anksto už jį nusprendė, ką ir kaip jis galvos ir jaus. Juk ji tokia protinga, taip gerai išstudijavusi savo vyro charakterį, kad iš anksto viską apie jį žino. Kas gi tai yra, jei ne puikybė? Ji, motušė, kaip tik ji ir yra. Išsakyti sau viską, paprašyti Liošos atleidimo, atleisti pačiai sau...