Ji prisiminė frazę iš populiaraus filmo: „Atleisk tu man, kvailei neprotingai!" Nastia nejučia šyptelėjo, ir per artimiausias kelias valandas tai buvo paskutinė šilto džiaugsmo akimirka.
Nuo sofos ją pakėlė telefono skambutis.
— Dukrele, — pasigirdo tvirtas motinos balsas, — aš sutariau dėl konsultacijos pas labai gerą gydytoją. Tau reikia šiandien pas jį būti nuo ketvirtos iki penktos, jis lauks. Užsirašyk adresą.
— Pas kokį gydytoją? Ko? — sutriko Nastia.
— Kaip tai ko? Tau taip ilgai nepraeina skausmai, ir jūsų gydytojai ligoninėje nežino kodėl. Vadinasi, reikia pasirodyti specialistui, kuris tai išmano. Tai labai geras gydytojas, aš paprašiau...
Toliau ėjo ilgas pažįstamų vardijimas, per kuriuos motinai pavyko susitarti dėl konsultacijos. Šiandien nuo ketvirtos iki penktos.
— Mam, juk man viskas gerai, — Nastia dar bandė priešintis, nors puikiai suprato, kad tai beprasmiška. — Iš kur tu ištraukei, kad man nepraeina skausmas? Jis praeina, garbės žodis.
— Tu niekada nesakai man tiesos, aš tave pažįstu, — prieštarauti neleidžiančiu balsu atsakė motina. — Tu juk niekada ne-siskundi, tau visada viskas gerai, o aš mačiau, kaip tu kankinaisi, kai gulėjai ligoninėje. Jeigu koja sveiktų, tu vaikščiotum kur kas lengviau.
— Bet aš juk už miesto, kaip man atvykti?
— Paprašyk Aliošos, tegul atvažiuoja ir tave nuveža.
— Jis dirba...
Juk nepradėsi mamai pasakoti, kas užvakar atsitiko. Kaip ji bijojo ir kaip Lioša viduryje darbo savaitės atvažiavo jos gelbėti, ir kad jis tik neseniai išvažiavo, ir kad būtų visiškai begėdiška versti jį tuoj pat apsisukti ir važiuoti atgal, ir vežti ją į Maskvą pas daktarą. Mama neturi dėl jos jaudintis, Nastia jau seniai pasirinko vaidmenį dukters, kuriai „viskas gerai".
— Vadinasi, turi išsikviesti taksi. Nastule, nereikia užsikrauti problemų ten, kur jų nėra. Štai su koja tu iš tikrųjų turi problemų, ir tau reikia jas spręsti, o transportas — visiškai paprastas klausimas. Nuvažiuok pas gydytoją, o vakare būtinai man paskambink, kaip tau sekėsi.
Nastia nuolankiai užsirašė gydytojo adresą ir pavardę. Na, ir įkliuvo ji! Jei nevažiuotų, mama mirtinai įsižeistų — ji tiek žmonių ant kojų sukėlė, kad rastų patį pačiausią lūžių specialistą. Ir visi tie žmonės priekaištaus ir mamai, ir vienas kitam — mes, girdi, tarėmės, ieškojom, prašėm, o ligonė neatėjo į priėmimą. Teks važiuoti.
Bet įdomu žinoti, kaip? Visi, kurių pagalbos galima būtų paprašyti, dirba, ir taip nei iš šio, nei iš to atitraukti juos nuo darbo tiesiog nepadoru. Gal iš tikrųjų taksi išsikviesti? Vairuotojas nuveš ją pas gydytoją, palauks, kiek reikės, ir parveš atgal. įdomu, kiek tai gali kainuoti? Ko gero, dar ir ne kiekviena firma sutinka važiuoti už miesto. Na, gerai, nėra ko tuščiai svarstyti, reikia imti telefonų knygą, kurioje yra kokie penki įvairių firmų telefonai, ir pradėti skambinti.
Nastia ištiesė ranką prie knygos, kuri dar nuo vakar vakaro gulėjo matomoje vietoje, ir pamatė ant viršelio priklijuotą lapelį, kuriame jos pačios raštu buvo parašyta: „Valentinas Nikolajevičius Samarinas", adresas ir namų telefonas. O kas, jeigu jo paprašyčiau? Jau jam tai turėtų būti visiškai tas pats, kur važiuoti.
Nastia greitai surinko numerį ir išgirdo ragelyje moters balsą:
— Jo nėra, jis bus tik vėlai vakare.
— Ar jūs nepasakytumėte, kaip su juo susisiekti? — paklausė Nastia. — Gal jis turi mobilųjį?
— Atleiskit, o su kuo aš kalbu?
Geras klausimas. Gerai dar būtų žinoti, kaip į jį reikėtų atsakyti. Tiksliau, kaip į jį galima atsakyti.
— Mano vardas Anastasija Pavlovna, — ji pagalvojo, kad taip bus pakankamai neutralu. Kas jį žino, tą laikinai nedirbantį filologą, — papasakojo jis žmonai (ar kas ten tokia pakėlė ragelį) ar nutylėjo apie savo vakarykštį nuotykį su ratu ir apie savo naujuosius pažįstamus, pas kuriuos jis žadėjo važinėti popietėmis.
— Ak, Anastasija! — moters balse aiškiai girdėjosi atpažinimo džiaugsmas, ir Nastia lengviau atsiduso. Vadinasi, papasakojo. — Tai su jumis jis vakar susipažino?
— Su manim, — patvirtino ji.
— Valia man sakė, kad jis atvažiuos pas jus apie penktą.
— Taip, teisingai, bet man reikia su juo susisiekti. Ar tai įmanoma?
— Žinoma, žinoma, užsirašykite numerį.
Na, štai ir palengvėjo. Vadinasi, vakar pas juos buvęs žmogus iš tikrųjų Samarinas, jis pasivadino savo vardu, o ne svetimu. Dabar ištirpo paskutinis įtarimas, kurį vis dar Nastia turėjo.
Samarinas mielai sutiko pakeisti grafiką, atvažiuoti į Bolot-nikus ir nuvežti Nastią į miestą pas gydytoją, o paskui pargabenti atgal.
— Na, ką jūs, jokių nepatogumų, man juk vis tiek reikia važinėti, išlaikyti treniruočių apimtį. Kurią valandą jūs turite būti pas gydytoją?
— Tarp ketvirtos ir penktos.
— Kaip jūs manote, kada mums reikėtų išvažiuoti iš Bolot-nikų?
— Turbūt pusę trijų.
— Sutarta, antrą aš būsiu pas jus. jūs įpilsite man puodelį arbatos, ir pusę trijų pajudėsim.
Įdomu, ar jis iš tikrųjų turi galvoje tik puodelį arbatos, ar tikisi ir ko nors esmingesnio? Nastia nusliūkino į virtuvę ir patikrino šaldytuvo turinį. Sau pietums ji buvo numačiusi saldžios varškės pakelį ir dar ryte atneštą šviežio rūgpienio pakuotę. O jei staiga teks maitinti, vaišinti, tai kuo? Viešpatie, ir už ką gi jai visas tas galvos skausmas? Ji rengėsi taip puikiai praleisti dieną, mąstydama tyloje ir ramybėje, pagalvoti, pasivaikščioti, pagulinėti, paskui pasišnekėti su naujuoju pažįstamu, kuris turėjo sumažinti jai vakaro, praleisto atokiai stovinčiame užmiesčio name, nerimastį ir įtampą. O ką vietoj to gavo? Sujauktą dieną. Sugriautus planus. Kažkokį gydytoją, pas kurį visiškai nesinori važiuoti, o svarbiausia — nereikia. Koja taisosi, Nastia kasdien vaikšto lengviau ir ilgiau, ir viskas vyksta taip, kaip reikia. Mama visada buvo įsitikinusi, kad geriau žino, ko būtent ir kada jos dukrai reikia. Ji nori padėti Nastiai, ji tai padarė iš meilės jai, o iš tikrųjų pridarė jai nereikalingų rūpesčių. Ir už konsultaciją dar teks pakloti šimtą penkiasdešimt dolerių. Mamytei, žinoma, net į galvą neatėjo pasidomėti, ar turi Nastia su savimi tiek pinigų. Pinigų, žinoma, buvo. Lioša jai paliko dėl visa ko, o visai ne dėl to, kad ji juos leistų tam, ko jai visiškai nereikia. Ir kodėl gi viskas taip absurdiškai išeina?
Be to, Nastia pyko pati ant savęs už tai, kad ji pyksta ant motinos. Žodžiu, vietoj teigiamų emocijų — visiškas negatyvas.
Tuoj po pirmos Nastia pradėjo ruoštis. Išsitraukė iš didelio kelioninio krepšio džinsus, apmetė juos kritišku žvilgsniu ir nusprendė, kad lyginti jų, ko gero, nereikia. Visas tas dienas ji taip ir vaikščiojo su sportiniu kostiumu, kurį apsivilko dar ligoninėje, ir džinsai jai pasirodė kažkokie svetimi ir nejaukūs. Tame pačiame krepšyje buvo du padorūs megztiniai, Nastia niekaip neapsisprendė, kokį būtent vilktis, ir nuo to dar labiau pyko ir nervinosi. Vienas juodas — trumpas ir šiltas, kitas baltas — ilgas ir plonas. Turbūt vis dėlto šiltą, lauke lyg ir ne vasara, jau ruduo baigiasi.
Sunkiai atsidususi, ji nusitraukė sportines kelnes ir pradėjo mautis džinsus. Ir apmirė.
Tarp sagos ir kilpos juosmenyje atsirado maždaug penkių centimetrų tarpas, kuris nemažėjo. Iš pradžių Nastia pagalvojo, kad per pusantro mėnesio neteko kvalifikacijos sunkiame džinsų mūvėjimo mene, ir patraukė stipriau. Tarpas sumažėjo, bet ne tiek, kad kelnes galima būtų susisegti. O ir užtrauktukas pasiekė tik pusę savo vargano kelio, o paskui sustojo kaip prikaltas. Ir ne todėl, kad sugedo, ne, jis buvo sveikutėlis.