Štai kur jos, minkštos bandelės su sviestu ir džemu, štai kilogramai šokoladinių saldainių, gulėjimas valandų valandas ant sofos ir gilus sveikas miegas. Be to, dar daugiadienis gulėjimas ligoninės lovoje, minimaliai judant ir nuolat kramsnojant kokius nors skan-skonius. Klastingos sportinės kelnės su gumyte visą tą laiką tylėjo, net neužsimindamos savo šeimininkei, kaip katastrofiškai plečiasi talija ir klubai.
Na, ir ką dabar daryti su visom tom kūniškom gėrybėm? Į ką jas kišti? Vis į tą patį sportinį kostiumą? Ji žvilgtelėjo į minkštas našlaitiškai ant grindų gulinčias dangiškas kelnes ir staiga pajuto neapykantą joms ir sau pačiai. Kvailė, apsirijėlė, išstorėjo nežinia keliais centimetrais ir kilogramais, dabar nėra ką vilktis. Ir tų kvailų kelnių su tamsiai mėlynomis juostelėmis per šonus ji net matyti jau negali.
„Nešiosiu džinsus, — įniršusi ryžtingai nusprendė Nastia. — Tegul su jais man bus nepatogu gulėti, tegul man būna blogiau. Tegul jie man per ankšti, užtat aš visą laiką žinosiu, kad reikia mesti svorį ir liesėti iki buvusių apimčių. Tiesiog dabar ir pradėsiu. Ir tegul man būna blogiau".
Džinsai buvo taip aptempti, kad nebuvo įmanoma net neužsegti. Prikandusi lūpą iš piktumo, nuoskaudos visam kulinariniam konditeriniam pasauliui ir iš skausmo, Nastia nuklibikščiavo į antrą aukštą. Spintoje tikrai turėtų būti koks nors Diužino diržas džinsams.
Diržas buvo. Nastia įvėrė jį į juosmens kilpas, susisegė ir pasijuto truputį tvirčiau. Dabar kelnės jau tikrai nenukris. Taip pat ir megztinio pasirinkimo problema išsisprendė savaime. Koks jau čia trumpas megztinukas prie neužsegtų kelnių? Žinoma, tik ilgas. Su kuriuo ji, be abejo, sušals. Na, ir tegul. Tegul jai būna blogiau. Pati kalta. Nereikėjo saujomis ryti saldainių. Ir daugiau jokių bandelių, tik juoda duona ir javainiai. Ir pietauti ji šiandien neketina, vis tiek nuo nervų dingo apetitas. O kokia puiki nuotaika buvo iš ryto! Neliko nė pėdsako... Samarinas atvažiavo tuoj po antros, ilgai atsiprašinėjo, kad dešimt minučių pavėlavo, aiškino, kad dar nemoka tiksliai nustatyti laiko, kai važiuoja dideliais nuotoliais, greitai išgėrė pasiūlytą puodelį arbatos su dviem sumuštiniais ir pareiškė esąs pasirengęs nedelsiant vežti Nastią pas gydytoją.
— Jūs kelią žinote? — paklausė jis.
— Ne, tik adresą. Aš niekada ten nesu buvusi.
— Tada jūs kol kas renkitės, ruoškitės, o adresą duokite man, aš mašinoje pasižiūrėsiu į planą, kaip važiuoti.
Nastia ištiesė jam lapelį su adresu, patikrino rankinuko turinį — vokas su pinigais, piniginė, pasas, pažymėjimas, išrašas iš ligos istorijos. Rodos, viskas yra. Apsivilko striukę, paskambino apsaugai, pasiėmė lazdą. Priešiškai nužiūrėjo save stovinčiame prieškambaryje dideliame žmogaus ūgio veidrodyje. Na, ir vaizdelis! Iš po striukės išlindęs ilgas megztinis, galva netrinkta, ji juk nesirengė šiandien išeiti į žmones. Tiek to, vis tiek nieko jau nepakeisi.
Samarinas vairavo gan užtikrintai, matyt, ne veltui kasdien praktikavosi.
— Kiek jums metų? — netikėtai paklausė jis.
— Keturiasdešimt dveji. O kas?
— O man keturiasdešimt šešeri. Aš pamaniau, kad jei jau mes su jumis beveik bendraamžiai, tai gal pereisim prie „tu"?
Pasiūlymas Nastios nepatenkino.
— Man tai sudėtinga, — taktiškai atsakė ji.
— Tada nesispirsiu, — tuoj pat sutiko Samarinas. — Bet gal galim apsieiti bent jau be tėvavardžių. Vadinkimės tiesiog vardais. Jūs — Nastia, aš — Valia. Sutarta?
— Gerai.
— Nastia, iš kur jūs turite mano namų telefoną? Jūs mane tikrinote?
— O kaipgi. Jsivaizduokite save mano vietoje ir suprasite, kad tai buvo išmintinga ir teisinga. Užtat aš dabar tikrai žinau, kad jūs būtent Valentinas Nikolajevičius Samarinas, filologijos mokslų kandidatas, o ne pabėgęs katorgininkas. Man taip ramiau.
— Aš jus suprantu, — negarsiai atsakė jis. — O ką dar galima sužinoti per tokį patikrinimą? Galėtume pradėti milicijos pradžiamokslio kursą, jeigu jūs neprieštaraujate.
— Kodėl ne. Galima sužinoti adresą, kas tuo adresu registruotas, nuo kada, kur gyveno anksčiau. Paso numerį ir seriją, gimimo metus, teistumą. Visa tai iš pasų tarnybos. O jeigu rastum apylinkės įgaliotinį ir jeigu jis pareigingas, tai galima sužinoti, kas iš tikrųjų gyvena tame bute ir kur jie visi dirba. Bet čia šansų, atvirai šnekant, nedaug.
— Kodėl?
— Paprastai įgaliotiniai pažįsta keliančius problemas gyventojus — teistuosius, alkoholikus, triukšmadarius ir panašiai. Ramiose šeimose jie nesilanko ir nieko nepažįsta.
— O mane?
Jai pasigirdo, kad Valentino balse suskambo nerimo gaidelė.
— Nežinau. Ar jūs pats bent kartą matėte savo įgaliotinį?
— Nne... rodos. Neprisimenu. Lyg ir ne.
— Vadinasi, jūsų šeima jis nesidomi ir nieko apie jus nežino. O jums tai rūpi?
— Nė kiek, — jis nusijuokė. — Tiesiog mane, kaip beveik kiekvieną žmogų, domina, kas ir ką apie mane žino. Papasakokite man smulkiau apie įgaliotinius, kuo jie užsiima, už ką atsako. Aš juk visiškai nieko apie tai nežinau.
Paskaitos apie apylinkių įgaliotųjų inspektorių darbą užteko kaip tik iki Kolcevaja kelio, ir į Maskvą jie įvažiavo kartu su kitos paskaitos pradžia, šįkart apie tai, kaip organizuojamas išankstinis tyrimas. Samarinas dažnai pertraukdavo Nastią, klausinėjo, ir kiekvieną kartą ji stebėjosi tuo, kaip žmonės, neturintys nieko bendro su teisėtvarkos sistema, iškreiptai įsivaizduoja jos struktūrą. Jos naujasis pažįstamas, pavyzdžiui, šventai tikėjo, kad kriminalinės paieškos viršininkas gali įsakinėti tardytojui ir apskritai turi teisę kviestis jį net ne į savo kabinetą, o tiesiog „ant kilimo". Jo nežinia iš kur atsiradusiu supratimu, egzistuoja tokia figūra, kaip „kriminalinės paieškos tardytojas". Tai išgirdusi Nastia taip kvatojosi, kad Valentinas vos neįsižeidė. Ir apskritai iš jo klausimų ji sužinojo krūvą įdomių dalykų. Pavyzdžiui, kad tardymo valdyba yra Petrovkoje 38; kad vienas ir tas pats operatyvininkas gali šiandien tirti butų vagystę, rytoj — žmogžudystę, o poryt — antikvarinių vertybių ir meno kūrinių kontrabandą; kad būtent kriminalinėje paieškoje priimami lemtingi sprendimai, kada galima nutraukti bylą; kad dirbantis apygardos valdyboje operatyvininkas gali būti pulkininkas, o jo viršininkas — generolas; kad ekspertizės rezultatus pirmi sužino sekliai ir tik paskui jie juos perduoda tardytojui; kad tardytojai asmeniškai laksto su pistoletais rankose ir sulaiko nusikaltėlius, o dar persirenginėja, grimuojasi ir infiltruojasi į nusikaltėlių grupuotes. Ir dar daug ko kito, nemažiau įdomaus ir linksmo.
— Taip, Valia, — tarė ji, iki soties prisijuokusi, — su tokiomis žiniomis jums ne detektyvus reikia kurti, o jų parodijas.
— Tai iš kurgi kitų žinių gauti? — linksmai atšovė jis. — Mes jų semiamės tik iš filmų ir knygų, o ten viskas būtent taip ir parašyta. Aš, žinoma, įtariau, kad iš tikrųjų viskas sutvarkyta kažkaip kitaip, todėl ir prašau jūsų smulkiai man viską paaiškinti.
Prie klinikos, kur dirbo stebuklingasis daktaras, jie privažiavo dvidešimt po keturių.
— Jus palydėti? — rūpestingai pasidomėjo Samarinas.
— Nereikia, Valia, aš pati nueisiu. Tik aš nežinau, kiek ilgai jums teks manęs laukti. Gal ten eilė.
Jis padėjo jai išlipti iš mašinos, padavė ant užpakalinės sėdynės gulinčią lazdą. Apsidairė aplink ir džiugiai mostelėjo ranka į kitoje gatvės pusėje stovintį pastatą.