— Štai ten knygynas, kai aš į jį pateksiu, tai ilgam. Einu, pa-sirausiu knygose, o jūs, kai būsit laisva, paskambinkite. Telefoną turite?
Nastia atsegė rankinuką ir patikrino: lapelis su Samarino mobiliojo telefono numeriu buvo vietoje. Valentinas užrakino mašiną ir pasuko prie požeminės perėjos, o Nastia įėjo į klinikos pastatą, kur jos ilgai klausinėjo, pas ką ir ko ji atėjusi, paskui tikrinosi telefonu, ar ji užregistruota pas profesorių, paskui taip pat ilgai ir smulkiai aiškino, kur eiti, kada pasukti, kokiu liftu keltis ir kaip rasti reikalingą kabinetą. Kelias buvo ilgas ir nepasakytum, kad labai aiškus. Nastia įsigudrino tris kartus pasukti ne tuo koridoriumi ir patekti ne į tą korpusą ir į kelionės pabaigą supyko ant savęs už bukumą, ant kojos, kuri skaudėjo, ant architektų, kurie visa tai sugalvojo, ir ant motinos, kuri ją į tai įvėlė.
Vienas dalykas, kuris sutaikė ją su realybe, buvo tas, kad prie profesoriaus kabineto nebuvo eilės. Pasak motinos, kiečiausias Maskvoje profesorius buvo jaunas, aukštas, liesas ir visiškai plikas.
— Klausau jūsų, — tarė jis kažkaip įtartinai meiliai. — Kuo skundžiatės?
Tai kad niekuo ji nesiskundžia! Ji apskritai nenorėjo čia važiuoti. Tai ką dabar jam sakyti? Koją kasdien skauda vis mažiau, krūvius ji atlaiko vis didesnius, ir Nastia visiškai neturi kuo skųstis. O gal jam pasakyti, kaip viskas atsitiko?
— Matote, — karštligiškai ieškodama tinkamų žodžių, — mes su jumis esam nesusipratimo aukos.
— Netgi šitaip?
Jo plikė sublizgo ryškiau, lyg tikėdamasi kažko naujo ir pikantiško.
— Man po lūžio ilgai skaudėjo koją, ir gydytojai negalėjo suprasti, kodėl skausmas nepraeina. Tokios būklės mane išrašė namo. Bet dabar, man atrodo, viskas beveik susitvarkė, aš sveikstu, tačiau mano mama labai jaudinasi, ji nusprendė, kad man kažkas rimta... ,
— Kokius krūvius jūs atlaikote? — pertraukė jis, skaitydamas išrašą, kurį Nastia gavo iš ligoninės.
— Keturiasdešimt minučių pasivaikščiojimo.
— Kada atsiranda skausmas? Iš karto ar į pasivaikščiojimo pabaigą?
— Maždaug per vidurį. Ko gero, net arčiau pabaigos.
— Vaikščiojate su lazda?
— Namie ne, o pasivaikščioti einu, žinoma, su lazda.
— Leiskite, aš jus apžiūrėsiu.
Profesorius paklausė dar gal dvidešimt klausimų, į kuriuos Nastia pasistengė atsakyti tiksliai ir sąžiningai, paskui apžiūrėjo koją.
— Nematau nieko ekstraordinaraus, — jis truktelėjo pečiais ir vėl blykstelėjęs plike atsisėdo už stalo. — Turint galvoje, kiek laiko praėjo nuo tada, kai susilaužėte, jūsų būklė galėjo būti netgi šiek tiek blogesnė. Kada pajutote pagerėjimą?
— Prieš savaitę.
— O iki tol visą laiką labai skaudėjo?
— Visą laiką.
— Ir ką gi jūs norėtumėte iš manęs išgirsti? Paaiškinimą, kodėl taip ilgai skaudėjo, o paskui staiga padėtis pradėjo taisytis?
— Ne. O... — ji atsargiai žvilgtelėjo į jį, — jūs galėtumėt tai paaiškinti?
— Galėčiau, bet nesu tikras, kad jums to reikia. Be to, koks jums skirtumas? Kam jums gilintis į medicinos subtilybes? Svarbiausia, kad pradėjo taisytis ir labai dideliais tempais. Dabar jūsų būklė tokia, kad mano pagalba jums nereikalinga. Maždaug po dviejų savaičių jūs galėsite eiti į darbą.
— Tai jūs norite pasakyti, kad galėjau pas jus ir neiti? — tiesiai paklausė Nastia.
— Tam nebuvo jokios būtinybės, — žiūrėdamas į ilgą baltą voką, kurį Nastia ištraukė iš rankinuko ir padėjo tiesiai prieš jį ant stalo, tarė jis, bent kiek drovėdamasis. — Gal tik dėl savo pačios ramybės.
— Ačiū, — atsiduso ji.
„Na, mamelė — padarė paslaugą, — galvojo ji sliūkindama ilgais idiotiškais koridoriais išėjimo link. — Šimtas penkiasdešimt dolcų šuniui po uodega. Dar ir nuotaika sugadinta. Ir kas jos pra- 251
šė organizuoti man tą konsultaciją? Aš suprantu, ji man tik gero norėjo, ji manė, kad koją skauda taip pat smarkiai kaip anksčiau, o aš tiesiog slepiu, nesiskundžiu... Nedaryk, nesakyk ir negalvok, ko tavęs neprašo. Su „nedaryk" ir „nesakyk" kaip ir viskas aišku. Bet štai „negalvok"... Galbūt tai ir yra kaip tik tas atvejis? Reikia neužmiršti apie tai pasikalbėti su Paša Diužinu".
Rūbinėje apsivilkusi striukę, ji jau traukė telefoną, ketindama paskambinti filologui Valentinui, bet ją aplenkė kažkieno skambutis.
— Vėl pasivaikščiojimas? — Korotkovas kalbėjo taip žvaliai, kad Nastia iškart suprato — dar truputis, ir jis sprogs. Matyt, visai jau pavargo. — Jau visą valandą skambinu tau miesto telefonu, o tu neatsakai. Žiūrėk, kad per tuos pasivaikščiojimus visai kelio į namus nepamirštum.
— O aš Maskvoje, — niūriai pranešė ji.
— Eik tu? Rimtai?
— Aha. Atvažiavau pas gydytoją į konsultaciją.
— Ir ką gydytojas pasakė?
— Kad po dviejų savaičių galiu pradėti dirbti.
— Ne, dvi savaitės tai per ilgai, aš tiek neiškęsiu.
Taigi jis ir dviejų valandų neiškęs, vargšelis. Kas sakė, kad būti viršininku lengviau, negu pavaldiniu vykdytoju?
— Tu kokioje dabar teritorijoje? — paklausė Korotkovas.
— Pirogovkoje.
— Lioša su tavimi?
— Ne, jis Žukovske. Ar tau jo reikia?
— Kuriems velniams! Man tu reikalinga. Tu su kieno ratais?
— Tu nepažįsti... Vienas mano pažįstamas. O ko tau reikia?
— Gali atvažiuoti pas Olšanskį į miesto prokuratūrą? Mes čia susirinkom į pasitarimą.
— Na, o aš kuo dėta? Aš juk turiu nedarbingumo lapelį.
— Klausyk, drauguže, nebūk bjauri, ką? Ir be to gyvenimas toks, kad uždusti galima. Olšanskis nori tavęs, jis mūsų nupiepusiomis smegenimis nepasitiki. Asia, aš rimtai. Atvažiuok, ką?
— Jura, na kokia iš manęs nauda, tu pats pagalvok. Aš juk nežinau pusės bylų informacijos.
— O tai kaip tik ir gerai. Mums jau akys atbuko, o tu šviežiu žvilgsniu... Vienu žodžiu, atvažiuosi?
— Nežinau, Jura, man reikia vairuotojo paklausti, gal jo planai
kiti.
— Ir velniai nematė tų jo planų, tegul jis tave tik iki Kuznecko pameta, o j vasarvietę aš tave pats nuvešiu. Kartu ir pernakvosiu, jei leisi.
— O Irina ką į tai pasakys?
— Ji j Minską filmuotis išbildėjo. Tai leisi pernakvoti?
Kažkur gilumoje už Korotkovo balso pasigirdo draugiškas
kvatojimas. Matyt, kažkas iš girdinčių pokalbį vaikinų gana savotiškai jį komentavo. Greičiausiai Serioža Zarubinas kvailioja.
— Leisiu, ką su tavimi darysi. Gerai, laukit, greitai būsiu, jeigu kamščiuose neužstrigsiu.
Ji išėjo į gatvę. Samarinas jau sėdėjo mašinoje ir buvo įsitraukęs į kažkokios knygos skaitymą. Išgirdęs, kad ji daro dureles, tuoj iššoko lauk ir atsargiai padėjo jai atsisėsti priekinėje sėdynėje.
— Ką pasakė daktaras?
— Kad gyvensiu ilgai ir laimingai.
į šitą klausimą per pastarąsias dešimt minučių teko atsakyti jau antrą kartą. O ir vaikinai būtinai paklaus. O paskui Lioša. Ir mamai reiks atraportuoti. Kaip čia neįniršti anksčiau laiko. O geriausiai būtų ką nors tokio sugalvoti, kad apskritai dėl to nepyktum.
Kaip Lioša vakar sakė? Jeigu negali pasirinkti veiksmo, tai pasirink motyvaciją. Neatsakyti į klausimą ji negali. Jeigu nuo vaikinų dar galima atsiginti juokeliais, tai mama ir vyras pareikalaus išsamios ataskaitos. Ką gi, rinksimės motyvaciją ir jausimės laisvai.
— Kur važiuojam? Atgal į Bolotnikus?
— į miesto prokuratūrą. Žinot, kur ji?
— Žinoma. Ten reikės jūsų palaukti?
— Ne, Valia, ačiū, šiandien taip ir baigsim. Ten pasitarimas pas tardytoją, ir jis gali trukti labai ilgai, todėl laukti manęs nereikia.
— Kaipgi jūs grįšite į vilą?