— Mane nuveš.
— Aišku. O rytoj man atvažiuoti?
— Kaip jums patinka. Mes su vyru džiaugsimės, jei atvažiuosite, ryt šeštadienis, ir iki pirmadienio ryto Lioša bus su manim. Taigi saugoti manęs nereikia, o jei atvažiuosit tiesiog į svečius — maloniai prašom. 253
Jis buvo visiškai jai nereikalingas, šitas bedarbis filologas, bandantis užsidirbti pinigų detektyvų kūryba, bet juk jis paaukojo jai šitiek laiko, buvo malonus, padėjo. Beje, ji tik dabar tokia drąsi ir gali galvoti, kad jai kažkas nereikalingas, nes ji Maskvoje ir dar sąlyginai šviesu, ir su ja nakvos Korotkovas, o ryt ryte atvažiuos Lioša. Bet ateis pirmadienis — pirma rytas, paskui vakaras — ir prisiartins toks metas, kai ji labai smarkiai suabejos, ar tikrai jai niekas nereikalingas.
Iš susimąstymo ją pažadino atsargus Samarino klausimas:
— Argi darbuotojus, turinčius nedarbingumo lapelį, kviečia į pasitarimus?
— Ir taip, ir ne.
— Kaip tai?
— Matote, Valia, sukarintos organizacijos skiriasi nuo civilinių tuo, kad nedarbingumo lapelis automatiškai nuo darbo neatleidžia. Atleisti nuo darbo gali tik viršininkas. Tu jam rodai nedarbingumo lapelį, o jis sprendžia, leisti tau sirgti ar palikti darbuotis.
— Ką jūs, iš tikrųjų? Nejau tai tiesa?!
Jis buvo taip nuoširdžiai nustebęs, tas iki gyvo kaulo civilis, kad vos nepravažiavo pro raudoną šviesą.
— Tai juk... nežmoniška! Kaip taip galima, aš nesuprantu!
— Tai kad niekas nesupranta, — ėmė juoktis Nastia. — Todėl devyniasdešimt devyniais procentais atvejų darbuotojai skambina viršininkams telefonu, praneša, kad serga, ir toliau viskas vyksta kaip ir paprastų žmonių pasaulyje. Bet vienas procentas išimčių lieka. Pasitaiko tokių situacijų, kai viršininkai sirgti neleidžia.
— Ir toks būtent jūsų atvejis?
— Ne, ne mano. Mano viršininkas normalus, geras.
Pasakė ir išsigando. Pirmą kartą per beveik pusantrų metų
ji pavadino Afonią geru viršininku. Pavadino balsu. Ir buvo tuo metu... nuoširdi. Taip taip, visiškai nuoširdi. Ji pasakė tai, ką galvojo. Iš kur jos galvoje atsirado ta keista mintis? Afonia, Viačeslavas Michailovičius Afanasjevas — geras. Nieko sau!
— Tai kodėl jūs važiuojate į pasitarimą?
— Draugai paprašė. Ir tardytojas. Jie nori, kad aš pažvelgčiau į situaciją šviežia akim.
— O ką, kebli byla?
— Kebli, — patvirtino Nastia.
Ji manė, kad Valentinas ims įkyrėti klausinėdamas — juk kebli byla, baisus nusikaltimas, o jam kaip sykis reikia sugalvoti siužetą. Tačiau jis nieko neklausė. Gal toks taktiškas, ar ką?
Nastia visą laiką malėsi sėdynėje, nes suveržtas per juosmenį diržas įsirėžė į pilvą, ir apskritai su ankštais džinsais jai buvo nepatogu. Nieko, galvojo ji, pakentėsi — mėgsti saldainius valgyti, štai ir turi.
Korotkovas laukė jos gatvėje. Vos mašina sustojo, Jura tuoj puolė padėti Nastiai išlipti. Ji pastebėjo, kokiu įdėmiu ir suinteresuotu žvilgsniu jis pasižiūrėjo į Samariną. „Rūpinasi mano dorove, — nusijuokė ji mintyse. — Domisi, kas gi toks mane vežiojo, jeigu ne vyras. Ne vyresnysis darbo draugas, o tiesiog duenja kažkokia".
— Kas čia toks? — stipriai laikydamas Nastią po ranka, griežtai paklausė Jura, jiems kopiant laiptais.
— Samarinas, apie kurį tu man vakar rinkai duomenis.
— A... tada gerai. Tu man vis dėlto porą žodžių apie tai, ką daktaras sakė.
Prasidėjo. Kokią pasirinksim motyvaciją? Tu myli visus žmones, kurie gali šito paklausti, tu linki jiems tik gero, tu nenori, kad jie be reikalo jaudintųsi ir netektų savo neįkainojamų nervinių ląstelių, kurios neatsistato. Todėl tu su malonumu papasakosi jiems, kad tau viskas gerai, kad lūžusios kojos gijimo procesas vyksta netgi greičiau, negu galima buvo tikėtis, ir kad gydytojas pats nustebo, pamatęs, kaip viskas puiku, juolab kad neseniai viskas buvo visai blogai. Ir visi bus patenkinti, tai išgirdę, ir visiems bus linksma ir lengva.
Viešpatie, kaip jis nudžiugo, senas ištikimas draugas Jura! Išvargęs, sukritęs veidas nušvito, jis apkabino Nastią ir išbučiavo į abu skruostus tiesiog laiptų aikštelės viduryje griežtų prokuratūros darbuotojų akivaizdoje.
— Ačiū Dievui, bent šis tas džiugaus šitame sudvisusiame gyvenime!
O ji ko dabar taip džiaugiasi? Kodėl jai staiga pasidarė taip gera, taip šilta viduje?
Nastia seniai nesisvečiavo Olšanskio kabinete, dar nuo pavasario. Kažkaip neteko pastaraisiais mėnesiais jiems kartu dirbti. Ją maloniai nustebino įvykę pasikeitimai: kabinetas buvo suremontuotas, apstatytas naujais baldais ir iš irštvos jis pavirto kažkuo oficialiu. Tiesa, irštvoje dirbti buvo gera — viskas užgriozdinta, dulkina ir jauku, o dabar čia norėjosi tik vadovauti. Šiaip ar taip, Nastiai susidarė toks įspūdis.
Nagi, paklaus ar ne?
Žinoma, kad paklausė. Matyt, motyvacija išsamiam atsakymui į klausimą apie numatomą derlių buvo pasirinkta teisingai, Nastia daugiau nepyko, o vaikinai džiaugėsi tikrai nuoširdžiai! Net Olšanskis, paprastai šykščiai reiškiantis emocijas, laimingai šypsojosi, lyg būtų kalbama ne apie sulaužytą Nastios koją, kuri jam iš esmės nerūpėjo, o apie jam pačiam suteiktą nusipelniusio Rusijos Federacijos juristo vardą.
— Šiandien aš buvau pas valdybos viršininką, — pasakė Olšanskis, — vaikinai jau žino, bet kaip tau, Kamenskaja, tiek to, aš pakartosiu. Prazondavau dirvą, kokios galimybės sujungti Larisos Riter ir Aničkovos žmogžudysčių bylas. Viršininkas, žinoma, pareikalavo argumentų, bet štai Selujanovas žada man visas uodegėles užbaigti, tai galima sakyti, kad jau artimiausiomis dienomis abi bylas tirsiu aš. Aničkovos bylą tiriantis tardytojas tik džiaugsis, naštos atsikratęs. Kol tavęs nebuvo, mes viską čia jau permalėm, tai nuo tavęs dabar ir pradėsim. Turi idėjų?
— Turiu, — pasakė ji, — bet kvailų. Sakyti?
— Varyk, — atsiliepė Serioža Zarubinas, — bent pasijuoksim, nes viskas taip rimta, taip rimta, kad nors pasikark.
Sėdintis šalia jo Miša Docenka sunkia ranka tuoj užvažiavo jam per sprandą.
— Nekreipk dėmesio, Nastia. Sakyk.
— Na, tai štai... — ji giliai įkvėpė. — Tik jūs nesibarkit, visa tai panašu į kliedesį. Bet aš juk suprantu, kad viską, kas ne kliedesys, jūs jau aptarėt ir apgalvojot.
— Baik reveransus, ne baliuje, — šiurkštokai nutraukė ją Olšanskis.
— Žiūrėkit, kas išeina. Pirma nužudo psichologę Aničkovą, o 256 su tuo lyg ir kažkokiu būdu susijusi Liubovė Kabalkina, nors jokių
svarių įkalčių ir nėra, kol kas tik netiesioginiai. Paskui nužudo aktorę Chalipovą ir mes intensyviai dirbame su vyresniąja Kabalkinos seserimi Anita Volkova. Ir vėl nieko. Paskui nužudo Volkovos brolio Valerijaus Riterio žmoną. Beje, situacija jau visai klasikinė: milicininkai įtaria vyrą, radusį kūną ir iškvietusį miliciją. Ir Kabalkina, ir Volkova, ir Riteris priklauso vienai, bet dabar jau pasidalijusiai į kelias dalis šeimai — tai buvusi Stanislavo Otovičiaus Riterio ir Zojos Petrovnos Kabalkinos šeima. Ir susidaro toks įspūdis, kad kažkas nori tai šeimai pridaryti kiaulysčių. Ir tokių, kad neatrodytų, jog per mažai. Visus arba pasodinti, arba apdergti. Trumpai tariant, pridaryti jiems nemalonumų, ir pageidautina — su juridinėmis pasekmėmis. Štai. Pasakiau viską.
— Nieko neišeina, — papurtė galvą Olšanskis.
— Kodėl?
— Su Kabalkina ir Volkova išeina, o su Riteriu ne. Nagi, Kolia, išdėstyk mums dar kartą, ką tau paporino Volkova.
— Volkova davė suprasti, kad Riteris galėjo nužudyti savo žmoną, kad išlaikytų jos renomė ir padarytų reklamą jos paveikslams. Na, maždaug, tragiškai žuvo, mįslinga mirtis, pačiame jėgų žydėjime, tokia talentinga ir panašiai. Larisos elgesys pradėjo gąsdinti, ji per daug įsitraukė į narkotikus ir palaidą gyvenimą, rizika, kad viskas iškils aikštėn, buvo labai didelė, o pinigų jos reklamai Riteris išleido begalę, ir štai, kad pinigai nepradingtų, jis ryžosi žmogžudystei.