— Svetlana Jevgenjevna, — Docenka atsargiai palietė jos petį. — Tai aš jus sutinku.
Ji lėtai pasuko galvą, ilgai apie kažką galvojo, paskui lengvai linktelėjo.
— Mes kalbėsimės čia? — paklausė ji bespalviu balsu.
— Jeigu jūs neprieštaraujate, aš jus nuvešiu namo, ir pakeliui mes pasikalbėsime.
— Gerai.
Miša paėmė jos krepšį, kuris buvo stebėtinai lengvas. Sakyk tu man, jis manė, kad moterys, važiuodamos dviem savaitėm poilsio, imasi su savimi visą savo garderobą. Jo žmona, pavyzdžiui, elgėsi būtent taip.
— Kaip tai atsitiko? — paklausė Svetlana, jiems važiuojant iš stovėjimo aikštelės.
Iki tol ji neištarė nė žodžio.
— Kol kas mes tiksliai nežinom. Larisą nušovė iš pistoleto. Tai atsitiko jos dirbtuvėje trečiadienį apie antrą valandą dienos. Štai ir viskas, kas mums žinoma.
— Viešpatie, koks siaubas, — sumurmėjo ji.
Svetlana sėdėjo šalia Mišos priekinėje sėdynėje, susikūprinusi, suspaudusi delnus tarp kelių, ir žiūrėjo tiesiai prieš save, bet Docenka galėjo galvą guldyti, kad ji nieko nematė. Akinių ji taip ir nenusiėmė.
— Jūs klausinėkite, kas reikalinga, į mano būklę nekreipkite dėmesio, — pasakė ji. — Aš prisirijau raminamųjų, tai neraudosiu. Aš jau ten viską apverkiau.
— Svetlana Jevgenjevna, papasakokite man apie Larisą. Kokia ji buvo? Koks charakteris, įpročiai? Ar turėjo ji draugų? Su kuo ji bendravo, iki ištekėjo už Riterio? Man viską reikia žinoti.
— Viską, — bukai pakartojo ji. — Visko niekas nežino. Svetima siela — patamsiai. Ypač Larisos siela.
— Kodėl?
— Ji labai... kaip čia paaiškinus... labai apdairi ir sveiko proto, man retai kada pavykdavo teisingai suprasti jos poelgius. Žinote, mes kartais manome, kad žmogus kažką daro dėl visiškai akivaizdžios priežasties, ir žiūrime į jo poelgį kaip į natūralų, o paskui paaiškėja, kad jis vadovavosi visiškai kitais sumetimais.
Docenka nelabai suprato, ką Svetlana norėjo pasakyti, bet nutarė jos nepertraukinėti. Jai ir taip sunku pasakoti. Tiesa, tokia Larisos charakteristika nelabai atitiko tai, ką apie ją kalbėjo vyras, vadinęs ją neprisitaikiusiu prie gyvenimo lengvabūdžiu ir neatsakingu vaiku, bet motina gal geriau žino.
— Larisa niekada nebuvo vėjavaikė, nesusitikinėjo su keliais berniukais iš karto. { savo santykius su jaunuoliais ji visada žiūrėjo labai rimtai. Man, kad jūs žinotumėt, buvo didelė staigmena, kai ji staiga metė Volodią. Ji taip jį mylėjo! O gal man tik taip atrodė? — lyg pati savęs paklausė Svetlana.
— O kodėl jinai jį metė? — paklausė Miša tokiu tonu, lyg jau seniai būtų žinojęs, kas toks tas Volodia.
— Nesuprantu. Bet aš dažnai jos nesuprasdavau, aš jums jau sakiau. Ir Volodia ją beprotiškai mylėjo. Aš buvau tikra, kad jie su niekuo nebus laimingi, o tik vienas su kitu. Jie buvo harmoninga pora, kaip reta, atitiko vienas kitą ir charakteriu, ir temperamentu. Aš maniau, kad ji gailėsis jį palikus, o jis kentės ir stengsis ją susigrąžinti. Bet Larisa labai laimingai ištekėjo, ko aš tikrai nesitikėjau. O ir Volodia, rodos, per daug nesikankino ir galų gale vedė. Taigi mano dukra ir šį kartą buvo teisi. Ji labai pragmatiška ir įžvalgi... buvo.
Matyt, vis dėlto nelabai, pagalvojo Docenka. {žvalgūs žmonės nesileidžia nušaunami. Jie numato, kaip gali rutuliotis situacija, ir neleidžia jai pasiekti kritiško taško.
— Ar po to, kai ji ištekėjo, jūs nepastebėjote jos elgesyje nieko keisto? Gal pasikeitė charakteris, įpročiai?
— Ne, ji liko visai tokia pati, kokia buvo. Rami ir protinga.
— O jūs dažnai matydavotės?
— Gan dažnai, maždaug kartą per dvi savaites ir dažniau.
— Larisa atvažiuodavo pas jus?
— Ir ji pas mane, ir aš užeidavau į jos dirbtuvę, jei tuo metu 262 būdavau Čistyje Prūdai rajone.
— Svetlana Jevgenjevna, kai jūs būdavote Larisos dirbtuvėje, ar ten ką nors matydavote? Draugus, pažįstamus?
— Ne. Ji visada būdavo viena, dirbdavo. Arba ilsėdavosi, skaitydavo, žiūrėdavo televizorių. Bet visada viena. Ji kompanijų nemėgo, vertino vienatvę.
— Ar jūs ją įspėdavote, norėdama apsilankyti dirbtuvėje?
— Kaip kada. Pasitaikydavo, kad užeidavau ir neįspėjusi. Kodėl jūs šito klausiate?
— Mums reikia nustatyti jos pažįstamų ratą, o vyras nieko apie tai pasakyti negali, jis nieko iš jų nepažįsta. Jūsų dukrą nušovė dirbtuvėje, o ne gatvėje, tai reiškia, kad ji kažkam atidarė duris, tą žmogų ji įsileido. Vadinasi, jį pažinojo. Juk nepažįstamam ji nebūtų atidariusi, tiesa?
— Nė už ką, — patvirtino Svetlana. — Duryse ten yra akutė, ir ji visada žiūri, kas atėjo. Tai yra, žiūrėjo... Viešpatie, koks siaubas! — vėl sušnibždėjo ji. — Koks siaubas! Gaila, bet jokių naujų jos draugų aš nemačiau, ji visada būdavo viena, kad ir kada aš ateičiau.
Netgi šitaip. Visiškai nesuprantama. Vyras, anyta ir namų darbininkė vienu balsu tvirtina, kad Larisa buvo narkomanė. Kabalkina ir Volkova nesiskaito, jos gyvena atskirai, kasdienio Larisos elgesio stebėti negali ir viską sužino tik iš paties Riterio žodžių. Jis pasakė — jos patikėjo. Bet Riteris, jo motina Nina Maksimovna, su kuria Docenka kalbėjosi kelias valandas, ir namų darbininkė Lesniak — kodėl gi jie apkalbinėja nelaimingąją dailininkę? Namų darbininkė Rima Ivanovna išvardijo preparatų, kurių pakuočių rasdavo pas Larisą, pavadinimus, ir tai tokie preparatai, kurių pėdsakų išlieka kraujyje parą ir dar ilgiau. Jeigu Larisa juos vartojo, tai skrodimas būtų parodęs. Visi trys sakė, kad Larisa negrįždavo namo nakvoti tik tada, kai būdavo paveikta narkotikų. Naktį prieš žmogžudystę ji praleido dirbtuvėje, vadinasi, vėl buvo patyrusi „skrydį". Na, ir kurgi jis, tas narkotikas? Nei kraujyje, nei audiniuose, nei kišenėse, nei rankinuke, nei dirbtuvėje.
O buteliuke, kur jis atseit buvo, paprasčiausias glicinas. Ne, nebuvo Larisa Riter narkomanė, tai visiškai akivaizdu. Motina būtinai būtų pastebėjusi pasikeitimus dukters elgesyje, negalėjo nepastebėti. Ar ji irgi meluoja, kaip kad pradžioje mėgino daryti Riteris, kad neišneštų šiukšlių iš trobos?
— Svetlana Jevgenjevna, Larisos vyras sakė, kad ji vartojo stipraus poveikio preparatus. Ar jūs apie tai ką nors žinote?
Pirmą kartą per visą laiką ji pasuko galvą į Docenkos pusę, nors per tamsius stiklus nesimatė, kur ji žiūri.
— Preparatus? Kam? Larisa niekuo nesirgo.
— Na, preparatus vartoja ne tik tada, kai serga, — atsargiai tarstelėjo Miša. — Kartais juos vartoja, kad sieloje būtų gera. Ar Larisa nebuvo į tai įsitraukusi?
— Niekada, — nukirto Svetlana. — Nejau Valerijus galėjo taip sakyti? Kokia kvailystė! Tai visiškai ne jos charakteriui. Gal jis turėjo galvoje kažką kita? Gal jūs neteisingai jį supratote?
— Svetlana Jevgenjevna, — Miša atsiduso, — jūsų žentas ir jo mama tvirtina, kad Larisa buvo narkomanė. Ar galite tai kaip nors paaiškinti?
— Kliedesys! Siaubingas kliedesys! Kam jiems to reikia? Kam jie šmeižia mergaitę?
Svetlana pakėlė balsą ir visa pasisuko sėdynėje, kad sėdėtų veidu į Docenka.
— Aš nesuprantu... Nina Maksimovna ir Valerijus — jie tokie mieli žmonės, protingi, padorūs, jie buvo tokie geri Larisai. Kaipgi jie gali taip elgtis? Ne, aš netikiu, to negali būti, jūs greičiausiai kažką painiojate arba ne visai suprantate.
Vadinasi, Larisa nebuvo narkomanė, o jos vyras ir anyta — mieli, protingi ir padorūs. Ne, nesiderina. Arba viena, arba kita, o ir viena, ir kita — niekaip neišeina. Arba Larisa vis dėlto buvo narkomanė, arba jos vyras ir anyta visai ne tokie mieli, kaip apie juos galvoja Svetlana Jevgenjevna.
Na, gerai, galų gale motina yra motina, motinos širdis kai kur labai skvarbi ir įžvalgi, o kai kur akla ir apgaulinga. Juolab motinos, ką tik praradusios savo vaiką, širdis.