— Kodėl?
— Jis su ja nebendravo. Kai su žmona išsiskyrė, tai lyg užmiršo, kad turi dukterį. Tuoj pat vėl vedė, ir labai greitai atsirado vaikas. Rodos, berniukas, bet aš tikrai neatsimenu. Riteris vienu mostu atkirto nuo savęs ir buvusią žmoną, ir dukterį. Alimentus siuntė paštu. Trumpai kalbant, dėl pavardės Anitai buvo vienos problemos. Juk pavardė reta, skambi. Būtų ji buvusi Ivanova arba Kuznecova, niekas neklausinėtų, o dabar... labai jau ji, vargšelė, kentėjo. O aš labai ją mylėjau ir nieko nesupratau.
— O ką jūs turėjote suprasti?
— Ji už manęs ištekėjo tik tam, kad galėtų išeiti iš namų ir pasikeisti pavardę. Nežinau, kaip yra dabar, bet tada ji savo motinai taip ir neatleido ir nenorėjo gyventi kartu su ja, su jos naujuoju vyru ir jų bendru vaiku. Bet aš ją mylėjau beprotiškai ir jokių abejonių man tada nekilo. Mes susituokėme trečiame kurse. Ji išgyveno su manimi trejus metus, paskui pasakė, kad nori skirtis. Savaime aišku, mano tėvai iškeitė mūsų butą į du, viskas, kaip turi būti. Tik paskui aš pamažu praregėjau. Ir iš tikrųjų, kas tokia Anita? Pirmoji kurso gražuolė, moka dvi kalbas, anglų ir ispanų, šoka flamenką, to niekas iš mergaičių nemokėjo, puikiai skambina gitara ir griežia saksofonu, be jos neapsieina joks susibūrimas, ji visada dėmesio centre, ji — dievinimo ir susižavėjimo objektas. O kas buvau aš? Išvaizda mano šiaip sau, šokti aš apskritai nemokėjau, kompanijos dvasia nebuvau, tylus berniukas, knygius. Tiesa, pirmūnas ir vienas iš gabiausių kurse, bet merginų akyse paprastai tai neturi reikšmės. Na, dar tėtis akademikas, todėl didelis gyvenamasis plotas. Kažkokiai mergaitei iš periferijos aš, žinoma, būčiau buvęs vertingas jaunikis, bet Anitai, nuo gimimo maskvietei, tokių tėvų dukteriai... Man ir į galvą neatėjo, kad ji galėjo turėti išskaičiavimą. Kai ji atkreipė į mane dėmesį, aš nelyg apakau iš laimės. Bet nieko tokio, paskui praregėjau.
Jis nusišypsojo, ir jo šypsenoje nebuvo nei nuoskaudos, nei kartėlio, tik lengva pašaipa iš savo paties jaunuoliško patiklumo.
— Vadinasi, Anitos Stanislavovnos vedybos buvo priverstinės, — padarė išvadą Selujanovas. — O dar kas? Jūs kalbėjote apie visą gyvenimą...
— Taip... Paskui disertacijos, pirma kandidatinė, paskui daktarinė. Tiesiogine prasme išmuštos bizūnu, tik bizūno vaidmenį atliko pati Anita. Ji juk labai silpna mokslininkė, aš taip ne šmeiž-damas sakau, tiesiog taip ir yra, galite paklausti specialistų, jie jums patvirtins. Ji baigė mokyklą aukso medaliu ir tik todėl galėjo įstoti į MIFI; jei ji būtų laikiusi egzaminus bendra tvarka, galite patikėti, niekada nebūtų įstojusi. Visuose moksluose galima būti talentu, galima — šarlatanu, o galima ir doru padienininku. Štai Anita kaip tik ir buvo padienininkė. Nuo visko, kas susiję su fizika, jai darėsi bloga. Bet ji stengėsi iš visų jėgų.
— Tai kam gi ji su ja prasidėjo? — nustebo Selujanovas. — Juk niekas nevertė.
— Aš juk jums sakiau: Anita pati sau buvo bizūnas. Ji pati save vertė. Tiesą sakant, aš taip ir nesupratau kodėl. Ir juk daug kartų šito jos klausiau, o ji sakydavo, kad mėgsta fiziką, kad jai įdomu, ir ne jos kaltė, kad Dievas nedavė jai tikro talento. Aš mačiau, kad ji sako netiesą, bet tiesos taip ir nesužinojau. Tik viena galiu pasakyti visiškai tikrai: jos mokslinis ir profesinis gyvenimas irgi buvo priverstinis. Asmeniniame jos gyvenime — vėl tas pats.
— Čia prašyčiau smulkiau, — paprašė Kolia.
— Na, ką čia galėtum pasakyti smulkiau? — Volkovas patraukė pečiais. — Smulkmenų aš kaip tik ir nežinau, tik bendrus bruožus, kadangi mes daug metų dirbome viename institute ir nuolat susitikdavom. Matote, Nikolajau, tai, kad Anita buvo savanaudė nuotaka ir netalentinga mokslininkė, nepaneigia kitų jos privalumų. Supraskite mane teisingai. Ji iš tikrųjų nepaprasta, į nieką nepanaši, dosniai gamtos apdovanota ir išoriniu grožiu, ir įvairiapusiais gabumais. Anita unikali. Aš net manau, kad iš visų mokslo sferų fizika — vienintelis mokslas, kuris jai nepasidavė. Jei ji būtų pasirinkusi bet kokio kito mokslo sritį, bet kokią kitą profesiją, ji būtų pasiekusi joje didelių aukštumų. Koks vyras galėjo ją iš tikrųjų sudominti? Taip sudominti, kad ji įsimylėtų, norėtų su juo gyventi ilgus metus, pagimdyti nuo jo vaiką? Man, atvirai sakant, sunku tokį įsivaizduoti, šiaip ar taip, tokio dar nebuvau sutikęs. Bet yra visuomenės nuomonė, tušti plepalai ir bendra nuostata apie tai, kaip turėtų būti. Moteris privalo turėti vyrą, kitaip ji lyg ir nevisavertė. Jeigu ja niekas nesidomi, vadinasi, ji visiškai niekam tikusi.
— Taip, — šyptelėjo Selujanovas, — tai pažįstama.
— Na, matote. Jai daug kas bandė asistuoti, ir Anita periodiškai kažką... sakykim, paskatindavo. Keliems mėnesiams priartindavo prie savęs, o paskui atstumdavo. Tie vyrai buvo jai nereikalingi, tiksliau, reikalingi, bet grynai tam, kad apie ją nekalbėtų kaip apie mėlynąją kojinę. Kad neatrodytų kaip balta varna. Taip tęsėsi kelerius metus, kol neatsirado tas iš kino, kaskadininkas. Prie jo Anita ir apsistojo.
— Vadinasi, vis dėlto atsirado vyras, kuris sugebėjo ją priversti įsimylėti?
— Ką jūs, dėl Dievo! Reikia pažinti Anitą, kad suprastum, kaip viskas yra iš tikrųjų, — nusijuokė Volkovas. — Ar prisimenate, kas buvo prieš penkiolika metų? Kaip mes gyvenome aštuoniasdešimt septintais metais?
Kolia prisiminė. Net labai gerai. Ilgiausios eilės prie mėsos, avalynės ir importinės kosmetikos. Svarbiausias leksikono žodis — „gauti". Amžina cukraus problema, kuris superkamas naminei varyti. Apgailėtini privačios veiklos daigai, pateikiantys išalkusiems ir apsinešiojusiems gyventojams namie sukurptus niekingus skudurėlius, bent jau ryškiomis spalvomis dėkingai besiskiriančius nuo tų, kuriuos galima nusipirkti parduotuvėje. J užsienį galima išvažiuoti tik tarnybiniais tikslais arba, jei labai pasiseka ir prasimuši pro profsąjungos, partijos ir rajono komitetų atranką. Firminis odinis — ne iš odos pakaitalo, o tikras — švarkas buvo ženklas, kad esi artimas elitui ar bent jau importinių prekių šaltiniui. Vaizdo magnetofonai — didelė retenybė, kasetėmis atvirai niekas neprekiavo, jas nusirašinėdavo vieni nuo kitų. Žodžiu, linksmai žmonės gyveno.
— Ir įsivaizduokit sau jauną, gražų bičą, nuo galvos iki kojų įpakuotą į tokius skudurus, kad galima apakti. Bičą, kuris gal jau dešimt metų nuolat važinėja į užsienį, nes visada būdavo kažkokie bendri filmavimai tai su čekais, tai su vokiečiais, tai su kubiečiais ar net prancūzais. Juk kaip mūsuose buvo? Pirmą kartą nuvažiavai į užsienio komandiruotę, gerai tenai pasirodei — negirtuokliavai, skudurų spekuliacijai nesupirkinėjai, tarybinės santvarkos nepeikei — viskas, tu jau patikimas, kitą kartą ir vėl galėsi važiuoti. O jei susimovei — iš patikimųjų sąrašo iškritai, daugiau nevažiuosi. Anitos draugelis, matyt, į sąrašą pakliuvęs, daugiau iš jo nebeiš-krito. Be to, manau, kad jis ir sportininkas geras. Ir profesija tokia, sakyčiau... egzotiška. Reta profesija. Viena vertus, lyg ir kinas, o tai visad patrauklu, kita vertus — rizika, kartais mirtina, o trečia — užsienio kelionės irgi tam tikro žavesio suteikia. Šalia tokios moters, kaip Anita, galėjo būti tik nepaprastas vyriškis. Štai ji sau tokį ir išsirinko. Beje, gal žinote, ar jie vis dar kartu, ar išsiskyrė?