— Kartu.
— Vadinasi, priprato, — konstatavo Volkovas. — Dabar skudurais ir kelionėmis į užsienį jau nieko nenustebinsi, taigi kaskadininkas visą savo išskirtinumą prarado. Turiu prisipažinti, aš maniau, kad Anita jį paliks ir išsirinks sau ką nors labiau atitinkantį jos standartus. Aš jos jau kokius penkerius metus nemačiau nuo to laiko, kai panaikino laboratoriją, kurioje ji dirbo. Girdėjau, kad ji lankė kažkokius kursus, turi naują profesiją.
— Anita Stanislavovna dabar dirba firmoje sistemos administratore, — painformavo Selujanovas. — Štai ko aš norėjau jūsų paklausti. Ar teisingai aš supratau, kad Anita Stanislavovna labai supyko ant motinos už tai, kad ši iškeitė tėvą į šaltkalvį, ir ant tėvo už tai, kad jis iškeitė ją pačią į naująjį vaiką? Ar tai tiesa?
— Tikrai taip buvo. Pabrėžiu — buvo. Tuo metu, kai mes buvome kartu ir kai mums buvo dvidešimčia, o gal ir dvidešimt penkeriais metais mažiau negu dabar. Kokios nuotaikos šiandien, man nežinoma.
— Taip taip, žinoma. Mes dabar kalbam apie tai, kas buvo prieš dvidešimt penkerius metus. Ar galima iš to daryti išvadą, kad sesers, kurią pagimdė jos motina, ir brolio, kuris gimė jos tėvui, ji taip pat nemylėjo?
— Nė trupinėlio, — nesvyruodamas patvirtino Volkovas. — Anita nejautė jiems nieko, išskyrus pyktį ir pavydą.
— Matote, po tėvo mirties Anita Stanislavovna labai suartėjo ir su broliu, ir su seserim. Dabar jie tikri draugai. Ir motinos šeimoje ji lankosi reguliariai, kaip ir atleido jai. Kaip jūs tai komentuotumėt?
— Nejaugi? — Volkovas nuoširdžiai nustebo. — Kaip keista. Į ją tai visai nepanašu. Nors, tai nepanašu į tą Anitą, kurią aš kadaise pažinojau. Laikui bėgant ji galėjo pasidaryti švelnesnė ir išmintingesnė. Greičiausiai tokia ir tapo. Bet aš galiu jums pateikti ir kitą interpretaciją. Tas susitaikymas ir grįžimas į šeimą — tiesiog dar vienas priverstinis žingsnis. Tuo aš tikiu labiau. Kuo, jūs sakėte, ji dirba?
— Sistemos administratore.
— Nuostabu! Tinkama vieta mokslų daktarei! Jums tai nieko nesako?
— Manau, jūs neteisus, — paprieštaravo Kolia. — Juk panaikino jos etatą, išvarė iš darbo. Mokslą visur mažino, ir labai daug mokslo daktarų liko be darbo. Jiems juk reikia iš kažko gyventi. Ir reikia kažkur užsidirbti duonos kąsniui.
— Be abejo, — Volkovas energingai sulinksėjo galva, — jūs visiškai teisus. Bet Anita — ne tas atvejis. Ją atleido būtent todėl, kad
260
267
mokslui iš jos nebuvo jokios naudos. Laboratoriją likvidavo, ir patiems vertingiausiems darbuotojams iškart buvo pasiūlyta pe-reiti j kitas laboratorijas arba į kitas mūsų profilio įstaigas. Sumanūs inžinieriai fizikai, galiu jus patikinti, visada graibstyte graibstomi, taip bent yra mūsų institute. Apie kitus nežinau. Anitai niekas nieko nepasiūlė, ji buvo nereikalinga. Ir tas faktas, kad jai reikėjo įsigyti naują profesiją ir dabar ji dirba ne pagal savo pagrindinę specialybę, liudija tik tai, kad inžinierė fizikė iš jos neišėjo... O dabar žiūrėkit, kaip yra. Iš pradžių ji buvo žinomų tėvų dukra ir netgi filmavosi kine. Jūs tai žinojote?
— Taip, Anita Stanislavovna pasakojo, jos kambaryje kaba nuotrauka...
— Žinau, — šyptelėjo Volkovas, mūsų su ja kambaryje kažkada irgi ta nuotrauka kabėjo. Tai va, ją nufilmavo nedideliame vaidmenyje, bet daugiau filmuotis nekvietė. Ir ji jau įsivaizdavo save aktore, tokia pat įžymia, kaip jos motina, netgi žymesne, bet nieko neišėjo. Paskui, netrukus po to, tėvai skiriasi, ir kiekvienas atsiduoda savo naujai šeimai. Taigi ir įžymių tėvų dukters iš jos neišėjo. Ar esate girdėjęs apie tokią psichologinę gudrybę — neigimas to, kuris tave neigia?
— Ne. O kas tai yra?
— Tai tik pavadinimas toks įmantrus, o iš tikrųjų viskas paprasta ir kiekvienas savo gyvenime yra tai daręs ne kartą. Jus paliko mergina, bet jūs nedemonstruojate kančių, o tuoj pradedat rėžti sparną apie jos draugę, kad neištikimoji žinotų, jog ne tik jūs jai nereikalingas, bet ir ji jums.
— Ak, tai, — nusišypsojo Kolia. — Žinoma, populiari gudrybė.
— Tai štai, ką daro Anita? Būtent tuo keliu ir eina. Jūs manęs atsisakėte kaip aktorės? O aš apskritai nemėgstu kino ir aktore niekada nenorėjau būti, ir nereikalingas man tas jūsų svarbiausias iš menų, aš apskritai iš kitos sferos. Aš dabar fiziką pamilsiu. Arba chemiją, biologiją, istoriją. Nesvarbu ką. Supratote idėją?
— Dar ir kaip. Jūs taip aiškinat, kad ir vaikas suprastų.
— Ačiū, Nikolajau, — Volkovas dėkingai linktelėjo, — čia aš kaip dėstytojas samprotauju, juk tiek metų paskaitas skaitau. Žiūrim toliau. Aš jau nebe Riterių dukra? O aš apskritai dabar būsiu ne dukra, o žmona, ir mano pavardė bus ne kokia nors, o Volkova. Ir su jumis visais aš neturėsiu nieko bendro.
— О Anita Stanislavovna sakė, kad niekada nenorėjo būti aktore, — susimąstęs pratarė Kolia. — Gal jūs klystat?
— Gali būti, gali būti, — lengvai sutiko Volkovas. — Aš tiesiog darau kai kurias prielaidas, kad viskas susivertų ant vieno siūlo. Padarius tą prielaidą, lengvai galima paaiškinti, kodėl šeima vėl kartu. O be tos prielaidos nieko neišeina.
— Vis tiek aš nesuprantu, — prisipažino Nikolajus nusiminęs.
— Ką gi čia suprasti, balandėli jūs mano? Anitą atleido, niekas kitas į darbą jos nepakvietė, drauge leido jai aiškiai suprasti, kad kaip mokslininkės, kaip inžinierės fizikės jos irgi nėra. Ir dvi disertacijos, kurias ji laikė savo mokslinės tapatybės simboliu, jai nepadėjo. Atėjo kiti laikai, dabar vertinami smegenys, o ne popierėliai. Koks žingsnis tokioje situacijoje galėtų būti logiškas?
— Paneigti mokslinę tapatybę kaip gyvenimo vertybę? — nedrąsiai spėjo Selujanovas.
— Galvočius! — Volkovas džiugiai pasitrynė delnus. — Arba jūs galvočius, arba aš geras dėstytojas.
— Geriau būtų ir tas, ir tas.
— Sutinku, tegul bus ir tas, ir tas. O ką galima būtų priešpriešinti mokslinei tapatybei?
— Nežinau... — sutriko Kolia.
— Nagi, pagalvokit, pagalvokit! Juk jūs toks sumanus!
Tai velniai griebtų! Atėjo pasikalbėti su liudininku, o pateko į egzamino tipo seminarą. Betgi Volkovas! Tai bent užsivedė. Tiesiog taip prisiminti pirmąją žmoną jam buvo aiškiai nuobodu, bet kai kalba nukrypo j logiką, kai pradėjo karoliukus verti, tai net akys užsidegė, atrodo, net aukštesnis pasidarė, pečiai praplatėjo. Gaila, Kamenskajos čia nėra, ji su juo greit bendrą kalbą rastų, irgi vėrinių mėgėja. Gaila, kad serga.
Taigi ką galima priešpriešinti mokslinei tapatybei? Atsakymas turėtų būti paprastas ir ranka pasiekiamas.
— Paprastai sakoma, arba darbas, arba šeima, — abejodamas tarė Selujanovas.
— Du kartus — galvočius! Štai jūs pats j savo klausimą ir atsakėte. Aš su visais susitaikysiu, aš visus sutaikysiu, aš tapsiu šeimos centru, ir tegul manęs atsisakė mokslas, užtat mane be proto mylės mano giminės. Matote, kaip viskas paprasta. Beje, tai dar vienas priverstinis žingsnis Anitos gyvenime. Padiktuotas galbūt jos pasąmonės. Galiu jus patikinti, ji ir pati nežino, kodėl ėmėsi burti šeimą. Ir jeigu jūs jos paklaustumėte, kodėl ji ištekėjo už manęs arba kodėl iš visų vyrų išsirinko tą kaskadininką, ji jums atsakytų, kad įsimylėjo. Aš nenoriu pasakyti, kad visus savo priverstinius žingsnius Anita darė sąmoningai ir su išskaičiavimu. Visi tie jos išskaičiavimai pasąmonės lygmenyje, žmogus jų nekontroliuoja.